8
2
Spaudos Draugijos Leidinys
ŽMOGUS ir GYVUOLYS
PARAŠĖ
Kun. Pranciškus Bučys
Kaina 3404
19206
CT IS-A-G O, LL. LIN OT 8 Spauda: "Draugas" Publisi ae Co. 1800 W. 46th Street
t k
Spaudos Draugijos Leidinys
ŽMOGUS ir GYVUOLYS
P ARA S B
Kun. Pranciškus Bučys
Kaima 30c
19206 0 LLC A G O0, UA A NO 1 A Spauda: "Draugas" Publishing 00. 1806 W. 46th Rtrest
Nikil obistii“ SOC. T. KŪDIRKA M.-J. V.
Uvusor deputatus
Iuiprimatui jį GEORGIUS G. MUNDELKIN Arehiepous Chicagiensis m. pir. 16 PFebruani
1820
ŽMOGUS IR GYVUOLYS. EU eta I. ŽMOGAUS KILMĖ.
Įvairios pažiuros.
Senovėje visi gamtininkai mintijo, kad kiekviena gyvuolių rųšis tokia jau buvo pasau- lio pradžioje, kokia yra ir dabar.Devynioliktam šimtmečiui prasidedant prancuzas Lamarek išreiškė kitokią pažiurą, bet apie 1830 metus ji skaitėsi visiškai gamtininkų atmesta ir taip išbuvo iki 1859.
Tais metais angiss Charles Darwin išleido knygą vardu Origin of Species, t. y. Veislių pradžia, ir išrodinėjo, kad gyvuolių bei augalų rųšys pamažėl: mainosi ir dauginasi. Pradžio- je gelėjo buti tik viena gyvybės ryšis, ir veis- lė, bet per ilgus laikus ji išsišakojo, kaip metis beaugdamas, ir iš jos vienos pasidarė rūšių rųšys bei veislių veislės. 1871 m. tas pats C. Darwin'as išleido antrą knygą, vardu Descent of Man t. y. Žmogaus Kilmė, tvir- tindamas, kad ir žmogaus kunas yra taip pat pamažėl išsivystęs iš žemesnių gyvuolių.
Dar prieš Darwinui apgarsinant antrąją kny- 84 vokietys: E:--Haeckel 1870 m. jau rašė: ““A-
=
pie Žmonių veislės pradžią ir genealogiją?', kame tvirtino, buk žmogus yra kilęs iš bež- dž'onės ir buk Šventasis Raštas sako netiesą apię žmogaus sutvėrimą. Atsirado taip-gi Šv. Rašto apginėjų, sakiusių, kad nei žmogus ne- atsirado iš beždžionės, nei šiaip gyvuolių ar augalų veislės, nesikeičia nei nesidaugina. Tie Šv. Rašto apginėjai naudojosi prieš Haeckel'į ir jo pasekėjus tais pačiais faktais ir prirody- mais, kuriais prieš 1830 metus gamtininkai bhnvo sunaikinę Lamarck'o pažiuras.
Už Haeckelį ir Darwiną stojo daugelis pus- mokslių žmonių, kuriems nerupėjo tiesa, 6 tik veikėjo tikėjimą griauti. Tikėjimą ginti šoko taip-gi didelis skaičius žmonių nedaug teišma- naučių apie gamtos mokslus. Visoje pasaulio laikraštijoje ir knygose pasidarė „pilna ginčų apie žmogaus kilmę iš beždžionės. Daugiausiai ziksmo tame ginče darė Haeckelis ir pusmoks- liai tikėjimo priešai bei negamtininkai tikėji- mo apginėjai. Besiginčydami žmonės begales prirašė. To viso negalima perskaityti ir. nerei- kia, nes tie raštai beveik visi menkos vertės.
Drauge su tuo triukšmingų ginču ėjo kitas ramus gilių gamtos mokslininkų ginčas. Dar- wino buvo gražiai ir gerai išreikšta spėlionė, bet prirodymų nepriteko. Vieni gamtininkai stojo už jį, kiti prieš jį. Abėji toliau tyrinėjo gamtą pririnkdami naujų žinių. Nors tų žinių susirinko daugybė, bet ginčas iki šiol neiš- baigtas. Tečiaus šiandien tas klausimas jau
2 —5--
daug aiškesnis negu buvo pirm šešiasdešimties 1netų. :
Dabar rimtasis mokslas jau atskiria tikėji- so dalykus nuo gamtos mokslo spėliojimų ir nepainioja Šv. Rašto į ginčą. Šv. Raštas ne- mokina gamtos mokslų. Apie dalykus paly- linčius tą mokslą Šv. Raštas kalba taip kaip išrodė žmonėms tų laikų, kuriuose Šv. Raštas tapo surašytas. Jis vartoja žodžius “Saulė už- tekėjo ir nusileido?'? delto, kad senovėje žmo- nėms rodėsi buk saulė kyla ir leidžiasi žemyn. Taip ir kituose gamtos mokslo dalykuose.
Dabar rimti mokslininkai jau atskiria kelis klausimus vienus nuo kitų, kuriuos seniaus sū- painiodavo į kruvą. Pirmutinis klausimas yra, iš kur atsirado gyvybė ant žemės. Antrasis, ar mainosi bei dauginasi augalų bei gyvuolių vei- «lės. Trečias, ar žmogaus kunas yra taip pat išsivystęs iš žemesnių gyvuolių, kaip, saky- sim, gražiosios radastos iš prastųjų, arba kaip gardžiosios kriaušės iš laukinių. Ketvirtas klausimas yra: ar žmogaus dušia su visomis jos jiegomis yra nekas daugiau kaip tik ištobulėjęs kunas. Paskutinis, penktasis klausimas jau ne- priklauso prie gamtos mokslų, o palyti tikėji- mą, abėjodamas: ar Šv. Raštas nesuklydo, ra- šydamas apie žmogaus sutvėrimą. Kas norėtų pirmuosius keturis klausimus nuodugniai išdė- ti, tas turėtų parašyti keturias storas knygas. Šičia minėsim tik pačius stambiuosius dalykus.
—4i-— Veislių permainos.
Apie gyvybės pradžią viduryje devyniolikto šimtmečio jau paaiškėjo, kad visokis gyvumas yra iš tėvų: augalas iš sėklos kito augalo at- vestas, gyvuolys iš tėvo-motinos. Daugelis su- maningų bandymų padaryti gyvybę iš negy- vos medžiagos visai nepasisekė.
Esantieji dabar augalai ir gyvuoliai turi gabumą taikinti savo prigimtį prie aplinkybių ir reikalų, bet mokslininkams dar neteko pa- matyti, kad iš to gabumo butų atsiradusi nau- ja veislė gyvuolių arba nors augalų. Dviejų įvairių veislių bendri vaikai buva nevaisingi, pavd. mulai. Labai tankiai maišyto kraujo vai- kai susilaukia mažų, kuriuose atsinauja gry- nos protėvių ypatybės. Jeigu tat ir yra veis- lių permaina bei dauginimasis, tai ji įvyksta taip lėtai, kad dabartinis mokslas negali ap- imti savo prityrimu.
Tečiaus gyvų daigtų (augalų ir gyvuolių) gabumas prisitaikyti prie aplinkybių yra taip didelis, kad gamtininkai tiki, jog per neap- sakomas laikų ilgybes gyvųjų veislių skaičius labai padidėjo.
Jeigu kas sakytų, kad pradžioje buvo dvi- trys gyvuolių ar augalų rųšys, o laikams bė- sant iš jų pasidarė šimtai tukstančių dabar ėsančių ryšių, tai dabartinis mokslas neturėtų prirodymų, kad tai netiesa. Faktai, kuriais naudojasi gamtos mokslas toli nesiekia pric
A
to, kad galėtume tvirtinti, jog visi gyvuoliai ir visi augalai yra kilę iš vieno bendro gyvo kamieno. Bet nėra nei faktų rodančių, kad taip. nebuvo, arba negalėjo buti. Jei kas klaustų, kelios buvo gyvybės ryšys pačioje pradžioje, kaip tik gyvybė atsirado ant žemės, tai rimta- sis gamtos mokslas atsakytų: “Nežinau. Aš suvo tvirtinimus remiu tik faktais, o praei- ties ištyrimas dar nepasiekė tų laikų, kada tebuvo tik viena gyvybės ryšis. Pasiekti yra laikai, kada gyvybės nebuvo visai; žinomi laikai, kada gyvybė buvo įvairi, bet perijo- tas, kada tebuvo tik vienui viena gyvybė, dar tebėra neatrastas. Galima spėti, kad jis buvo, bet negalima to buvimą tvirtinti.??
Beveik visi gamtininkai, tyrinėjantieji au- galų ir gyvuolių veislių įvairybę, musų lai- kais pripažįsta, kad tos veislės dauginosi, at- sirasdamos vienos iš kitų. Tas mokslininkų spėliojimo vienodumas yra didžiausias jų pa- žiurų teisingumo prirodymas. "Tai pažiurai pritaria geriausi katalikai, pasižymėjusieji savo didžiu mokslu šitoje gamtos srytyje, kaip ana: vyskupas Jurgis Mendel, kunigai Erich Wassmann ir H. Muckermann bei ki- ti
Tik turime atsiminti, kad jau nekartą yra buvę pažvalgų stipriai paremtų visų moks- lininkų sutartimi, 0 paskui atgyvenusių savo amžį ir išnykusių. Tokios sutartinos pažvalgos yra gerbtinos, bet jų negalima va-
Aa
dinti galutinai nusistovėjusiomis amžinomis mokslo tiesomis.
Šimkevičius, Zoologijos profesorius Pet- rogrado universitete, gyvu balsu studentams tvirtindavo apie 1910 metus, kad visos gyvy- bių veislės ir ryšys ant žemės yra kilusios iš vienos šaknies. Tą savo pasakymą profesorius patvirtindavo vienu prirodymu, kad ant visų gyvųjų veislių matyti vieno tipo žymės. Bet reikia daug pastangų norint surasti vieno ti- po žymės ant nokstančio lino, ostrygos (oys- ter'io) ir tigrio. Iš tų trijų ant greitosios pa- 1inėtų pavyzdžių galime matyti, kad nereik perdaug dėti ant vieno tipo žymių, matomų visoje gamtoje. Tečiaus pripažįstame, kad tų žymių yra. Tik mums rodosi, kad jos gali su- sidaryti ne vien del kilmės bendrumo. Jug visokia gyvybė ant žemės turi laikytis bend- rose Mys žemės sąlygose: jos vidutiniame dregnume, jos vidutinėje šilumoje, jos oro sun- kume ir t. t. Tos ir kitos bendros priežastys labiau negu kilmės bendrumas gali sudaryti tą išvaizdos bendrumą, ką prof. Šimkevičius vadino vieno tipo žymėmis.
Krikščionijai ir jos tikėjimo mokslui visai nerupi ar pradžioje buvo tik viena gyva veislė, ar kelios, ar tokia daugybė kaip dabar.
Šventame Raštc, tiesa pasakyta, kad trečią dieną Dievas sutvėrė augalus, penktą dieną žuvis, paukščius ir šliužus, šeštą dieną gyvuo- lius ir kirminus. (Gen. 1, 11—25). Bet tas su-
72
skirstymas nereiškia, kad kiekviena gyvoji rų- šis išėjo iš niekur daugiau, kaip tik stačiai iš Dievo. Šv. Raštas pažymi, kad visa gyvų ryšių įvairybė yra Dievo sutverta. Tai buvo tylus pamokinimas, kad žmonės negarbintų tų daig- tų Dievo vietoje kaip Egiptiečiai, kad garbino.
Dievas vistiek yra visos gyvybės sutverė- jas, ar jis tiesiog kiekvieną veislę padarė, ar sutvėręs vieną, visas kitas išvedė iš jos. Jei kada nors gamtos mokslas prirodytų, kad Dievas pradžioje sutvėrė tik mažą grybelio sėklą, o paskui iš jos išvedė visą žolių, girių, žūuvių, paukščių ir gyvuolių įvairybę, tai ne- bntų nieko priešinga Šventajam Raštui, nei nesusilpnytų jo, o tik palengvintų mums jį suprasti.
Žmogaus kilmė iš beždžionės.
Žinogaus kilmė tikėjimo mokslui daug daugiau reiškia už visų gyvuolių kilmę. Ši- tame dalyke visi tikėjimo priešai labai suta- ria, kad žmogus išsivystė iš žemesnių gyvu- nų. Kas yra šį-tą girdėjęs apie mokslą, bet nepajiegia atskirti spėliojimų nuo prirodytų mokslo faktų, tas ypatingai drąsiai šaukia, buk žmogus yra beždžionės arba kito kokio zyvuolio vaikas.
Tarp rimtų mokslininkų, krikščionių ir ne- krikščionių, nėra vienybės tame klausime. Vie- ni sako, kad nėra priežasčių išskirti žmogų
S
Jei priimame, kad visos, gyvuolių ryšys kilo iš vienos veislės. Juk žmogaus veidas paneši 3 beždžionės snukį, abu turi rankų, chemiškas kraujo sudėjimas yra vienokis, žmogaus ske- letas parodo, kad kitados turėjome uodegą. Veisimasis žmogaus ir beždžionės gali įvykti per ištisus metus, o nėra pririštas prie vienos metų dalies, kaip tat dažniausia buvo su gy- "vuoliais ir paukščiais.
Kaikurie katalikai mokslininkai, pritardami nuomonei, kad žmogaus kunas yra kilęs iš gyvuolių, neužgina Šv. Rašto. Pirmoje Mo- z6s knygoje trumpai pasakyta: ** P padarė Viešpats Dievas žmogų iš žemės dumblo ir įkvėpė jam į veidą gyvybės dvasią.?? (Gen. 2.1).
3
Tie žodžiai pirmiausiai ir labiausiai iš- veiškia, kad žmogaus prigimtis yra iš dviejų «dalių: dvasios ir kuno. Tais žodžiais taip-gi pasakyta, kad žmogaus kunas netapo išnie- ko sutvertas, kaip kiti Dievo padarai, o tapo paimtas iš seniaus sutvertos pasaulio medžia- x0s. Šv. Raštas rupestingai primena žmogui, kad jo kunas yra imtas iš žemės. Tas pats Šv. Raštas kiek žemiau primena žmogui: “*Dulkė esi ir dulke pavirsi'' (Gen. 3, 19). Pažymė- jes Žmogaus kūno kilimą iš žemės, šv. Raštas wis-gi nesako nei kaip greitai, nei kokiu budu tus Žmogaus kunas pasidarė iš žemės. Ar žemės «dumblas bei dulkė ėjo per gyvuolių gv-
=>
vuolių gyvuoliūs, kol žmogišku kunu tapo, av susyk tas kunas buvo nulipintas, to Šv. Raštas nei tvirtina nei užgina. Tas klausimas palikta ištirti gamtos mokslams.
Painesnis dalykas su Jievos sūutvėrimu. Tt pasakyta, kad Adomui bemiegant Dievas iš-. ėmė jo šonkaulį ir iš to šonkaulio pastatė mo- teriškę. (Gen. 2, 21. 22). Kurie katalikai pri--. saiko pažiūros, buk žmogaus kunas yra iš-. sivystęs iš gyvuolio kuno, tie sako, jog tas.. moteriškės sutvėrimo aprašymas Pirmoje Mo... zės Knygoje buvo Adomo sapnas, arba jo regė-- jimas, po kurio Dievo Apveizda atvedė pirmam: vyrui moteriškę taip pat sutvertą, kaip jisai.
Turime pažymėti, kad šitokis Šv. Rašto aiškinimas yra labai drąsus ir paprastai ne- vartojamas rimtame moksle. Galėtume jūo- mi naudotis nenusidėdami tikėjimui, jei gam- tos mokslai stipriai ir aiškiai prirodytų, kad! čia negali buti tikro nuotikio aprašymas. Kol/ kas gamtos mokslai dar nedavė aiškių ii- tvirtų prirodymų, kad žmogaus kunas yra; kilęs iš gyvuolių kuno.
Prirodymų peržvalga.
Delto beveik visi Žymesnieji krikščionys gamtininkai, priimdami gyvybės veislių dau- ginamąsi, arba evoliuciją, tvirtina, jog nėra ženklų, užtektinai prirodančių žmogaus kų no kilmę iš gyvuolių.
= 10
Nėsant prirodyta, kad visos gyvos veislės kilo iš vienui vienos, negalima sakyti, kad žmogus turi iš jos paeiti.
Čia peržiurėsime prirodymus žmonių tvir- tinančių, buk žmogus yra kilęs iš bezdžionės. Prirodymų yra penki: kraujo panašumas, uc- dega, vaisiaus augimas, galūnės ir išvaizda.
Kraujo panašumas.
1900 metais Friedental ir paskui jį Nutall atrado, kad kraujas beždžionių, panašių į žmogų, (antropoidų) negenda, jei joms įleidžia žmogaus kraujo. Vaistas apsaugojantis triu- šį nuo užsinuodojimo žmogaus krauju, ap- saugoja tą gyvuolėlį taipgi nuo užsinuodijimo žmogveidės beždžionės krauju. Šitas išradi- mas tik parodo, kad žmogaus ir kaikūrių beždžionių kraujuje yra bendrų ypatybių. Bet bendrosios ypatybės dar nereiškia giminystės. š to, kad beždžionė ir žmogus turi po dvi a5i ir po dvi ausi, negalima išvesti jųdviejų gi- minystės. Taip pat ir kraujo ypatybių bendru- mas tik tiek tereiškia, kiek akių skaičiaus vienodnumas.
Uodega.
Žmogaus skeleto uodega tik išrodo Jyg u0- dega, bet ji anaiptol nėra uodega. Žmogaus nugarkaulyje yra pridėti keli grendinėliai že- miau strėnų kaipo apsauga didžiosios žarnos
a k
pabaigai, arba angai. Gyvuolių uodega dirba kaikuriuos menkesniuosius rankos darbus. Beždžionė, nors turi keturias rankas, tečiaus jų jai neištenka, n+s ji vaikščioja rankomis, kaip kiti gyvuoliai kojomis. Užėmus rankas vaikščiojimu, beždžionė naudojasi uedega darbui taip pat kaip ir gyvuoliai. Nors tas daibas yra menkas, bet kaikariuos rankos už- davinius atlieka. Sako. kad žmogaus vaisius ketvirtoje savo amžio savaitėje turi ucdegą, kurios jis netenka prieš sulauksiant trečio mė- uesio. Bet sunku pusakyti ar tai yra uodega ar tik antroji kuno galūnė. Tada vaisius taip buva sulinkęs, kad abudu jo galu, t. y. galva ir taip vadinamoji uodega susisiekia. Sanario panašumas į uodegą nero- do, kad jis butų uodega. Dar ma- žian iš to panašumo galima išvesti kilmės ben- drumą. Jug žinia, kad bangžuvė paneši į žuvį, o bet-gi jųdviejų kilmė nėra bendra. Dagiai aselepiadaceae (Stapaliu) ir eupherbiaceae (Euphorbia) ir kaktusai iš viršaus panėši vieni į kitus, bet jų kilmė yra labai įvairi. Bendros gyvenimo sąlygos sudarė tą panašumą.
Vaisiaus augimas.
Kas tvirtina, buk žmogus yra kilęs iš Že- mesnių gyvuolių, tas labiausiai remiasi per- mainomis, kurias pergyvena Žmogaus vaisius savo motinos viduriuose. Sako, kad žmogus
a
prieš užgimsiant pereina visų Žeinesnių už jį gyvuolių laipsnius, ir kad Žmogaus vaisius mo- tinos viduriuose prieš pabaig a yra tokis jau kaip ir beždžionės vaisius prieš užgimsiant. Moksle reikia labai saugotis perdėjimų.
Žmogaus vaisius motinos viduriuose toli ne visus žemesnius už save laipsnius pereina. Pirmame mėnesyje Žmogaus vaisius pane- ši į žuvį. Tai-gi galima sakyti, kad vaisius pereina žuvies laipsnį, bet ne visus žemesnius už save laipsnius. Ne visai galima nei tą tvir- tinti, kad žmogaus vaisius pergyvena žuvies laipsnį, nes žmogaus vaisiaus ir žuvies pana- žumas tėra tik bendruose sudėjimo ruožuose. Skirtumų tarp žuvies ir Žmogaus vaisiaus yra daugiau ir didesnių už panašumus.
"Taip pat nepilnai teisingas yra ir pasaky- "mas, buk žmogaus vaisius prieš gimsiant yra tokis pat, kaip beždžionės. Jau antrame mė- mesyje po prasidėjimo, t. y. septyniais mėne- siais prieš užgimsiant Žmogaus vaisius turi iek daug žmogiškumo žymių, jog ir negamti- nuinkas jį pamatęs 8 galėtų beabejonės pasakyti, kad tai yra žmogaus vaisius, o ne kokio kito gyvuolio, nei bezdžionės. Galva su veidu ir "burna tada jau buva aiškus. Nosis ir ausys :žymu, :alkunių ir kelių sulinkimai matyti, į pirštai pažymėti. Apie pabaigą trečio mėnesio 4iau „galima atskirti ir lytį.
Kaip Žmogus statydamas triobą vartoja ]- yairių darbą palengvinančių prietaisų, taip ir
212
gamta, berengdama žmogaus kūną motinos vi- duriuose vartoja kaikurių tolymesniems tiks- lams reikalingų priemonių, kurios išnyksta kaip tik savo uždavinį atlieka. Iš tų priemo- nių laikino pasirodymo žmogaus vaisiuje ne- galima išvadžioti, kad žmogaus prigimtis ki- tados yra buvusi tame laipsnyje, kokiamę da- bar yra anos priemonės. Jug žmonės statyda- mi triobą vartoja karą moliui vežti. Niekas-gi nesako, kad trioba yra kitados buvusi karu.
Gyvuolių vaisių augimas (embrijologija) yra daug geriau ištirtas negu Žmogaus, nes gyvo vaisiaus augimą negalima ištirti neperpjovus motinos kuno. Mokslininkai nesigaili tą pada- ryti gyvuolių motinoms, bet negali taip apsei- ti su žmonių motinomis. Todel žmogaus vai- siaus augimą gali ištirti tik tada, kada ko- kia nors nelaimė pasitaiko motinai arba jos vaisiui. Iš tokio prityrimo sudarytieji išva- džiojimai toli nėra taip geri, kaip mokslas norėtų.
Galunės.
Žmogus tuomi skiriasi nuo visų gyvuolių, kad turi dvi koji ir dvi ranki. Paukščiai turi tik po dvi koji ir po porą sparnų. Beždžionės turi keturias rankas, o kiti gyvuoliai turi po keturias kojas, arba jų neturi visai. Kai-kurie vabalai ir kiti benugariai turi daugybes ko- jų. Tai-gi galunių žvilgsniu žmogui artymiau-
11 —
sias yra paukščių tipas delto, kad abejų ga- lunės yra dvi įvairios poros. Jeigu tat tipo ar- timybė rodytų giminystę, tai išeitų, kad Žžmo- nės yra giminės paukščiams.
Išvaizda.
Kas išvaizda labiau vaduojasi negu tikrybe, ias greta stato Žmogų ir beždžionę delto, kad žmogus turi dvi ranki, o beždžionė keturias. "Tečiaus beždžionės turi tik išvaizdą rankų. Rankomis žmogus dirba, o vaikščioja kojomis. Beždžionė gi vaikščioja rankomis. Delto pry- šakinės beždžionių rankos yra ilgesnės už už- »akalines, kad galva nebutų žemiau už pastur- sal. Beždžionės vadinamos Gorila pryšakinės rankos yra 64.9 šimtinės dalys ilgio viso jos kano, o užpakalinės 34.9. Dar didesnis skirtu- mas beždžionės Orangutango: pryšakinė jos ranka yra 80.7 dalis kuno ilgio, o užpakalinė 347 Žmogaus-gi ranka buva vidutiniškai ilgio 45.5 jo kuno, o koja beveik 49 dalis. Žmonių rankos yra trumpesnės už kojas, o beždžionių pryšakinės rankos yra trumpesnės už užpaka- lines delto, kad beždžionės turi tik išvaizdą rankų. Iš tiesų-gi tos rankos yra beždžionei ko- jomis. Beždžionės gali pastovėti ant užpakali- nių rankų bet jos labiau mėgsta stovėti ant visų keturių. Arkliai taip-gi atsitoja piestu, bet tokis stovėjimas yra priešingas jų prigim- čiai. Beždžionių kojos turi rankų išvaizdą la-
1 e
bai naudingą lapiojant po medžius. Tas tų gY- vuolių prigimties pritaikymas prie jų gyveni- no reikalų nerodo bendros beždžionių kilmės, su žmogumi.
Beždžionės snukis ir žmogaus veidas lygia. dalimi nerodo tos giminystės. Visa bangžuvės: išvaizda yra kaip žuvies, tečiaus jųdviejų gi-- minystės nėra. Žmogaus ir beždžionės galvos: panašumas dar mažesnis negu bangžuvės. ir- žuvies. Lapė, labiau negu levas, panėši į katę; *ečiaus levas yra kačių veislės, 6 lapė yra šu nims giminė,
žmogus ne iš beždžionės.
Peržiurėję visus žmogaus ir beždžionės gi- mžnystės prirodymus randame, kad nėra už- tektinų tos giminystės ženklų visame gamtos moksle. Kas nori gali tvirtinti žmogaus ir bež- Ažionės giminystę, bet negali to daryti gamtos mokslo vardu. Jeigu kurie gamtininkai tą sa- ko, tai tat yra tik jų asmeninė pažiūra, 0 no asammtos mokslo prirodyta tiesa. Bešališkas da- bartinio gamtos mokslo žodis yra šitokis: Iki šiol dar nėra prirodyta, kad žmogaus kunas butų kilęs iš beždžionės kuno.
Šiandien retas rimtas gamtininkas sako, kad žmogus butų kilęs iš beždžionės, bet dar yra spėjančių, kad dabartinės beždžionės ir žmogus yra kilę ne vienas iš kito, o abudu iš kokios nors senesnės pražuvusios gyvuolių rųšies. Ki-
=
taip sakant žmogus nėra beždžionės sunus, bet jos brolis ar pusbrolis ar šiek tiek tolymesnė ghnninė.
Smegenys. (CNY
Ypatinga žmogaus nuosavybė visų gyvuolių tarpe yra jo smegenų didumas. Vokiečiai pa- sirupino sužinoti savo tautos smegenų didumą ir patyrė, kad vyrų smegenys Vokietijoje tarp RU ir 40 metų vidutiniškai sveria 1,424 gramus (t.y. beveik pusketvirto svaro), g Moterų 1275 gramus, t. y. tris svarus su viršum. Di- džiųjų suaugusių beždžionių smegenys sveria 79.7 gramus, t. y. aštuonioliką kartų mažiau. Sakoma, kad smegenų vertė priklauso ne tik nuo jų sunkumo, bet ir nuo susiriaukšlėjimo. Tapo atrasta, kad ištiesus susiriaukšlėjimus žmogaus smegenų viršus vidutiniškai išneša 1877 ketvirtainių centimetrų, g didžiųjų bež- džionių 533 centimetrus. Tat reiškia vidutiniš- ko žmogaus smegenų paviršis yra 4 ir pusę kartų didesnis negu didžiosios beždžionės. ]|- sižiurėję į beždžionės ir Žmogaus smegenis gamtininkai tvirtina, kad žmogaus smegenys yra visai kitokios rųšies negu beždžionės.
Kadangi smegenys nugarinių gyvulių kune užima pačią svarbiausiąją vietą, tai tie didie- ji skirtumai tarp žmogaus ir beždžionės sme- genų panaikina visokią mokslišką atramą kal- bai apie tudviejų gyvybės veislių bendrą ar-
= 17 a tymą kilmę. Pusiūužmogiai.
Giminystės šalininkai vieni žino dabartinį mokslo stovį, kiti nežino. Nežimantieji kartais saopia, buk vienur ar kitur tapo atrastas gy- vuolys pusiau beždžionė pusiau Žmogus, už- pildantis didįjį tarpą esantį tarp dabartinių beždžionių ir žmogaus. Žinantieji mokslo stovį negali taip tvirtinti ir netvirtina.
3eždžionė gali gyventi tik šiltose šalyse. Zmogus, mokėdamas naudotis rubais ir triobo- mis, daugiau pakenčia šalčio. Bet pačiose šal- čiausiose vietose ant neištirtų žemės galų žmo- nės negali gyventi del stokos maisto ir šilumos. Jeigu butų kokis nors gyvuolys pusiaužmogis ir pusiaubeždžionė, tai jis taippat negalėtų gy- venti žmogui ir beždžionei nepakenčiamose vie- tose. Visos-gi pakenčiamos vietos ant žemės jau yra ištirtos ir visos gyventojų bei gyvūolių rų- šys jau yra sužinotos. Mokslininkai labai ieš- kojo pusbeždžionių, bet rado, kad jų nėra. Da- bar mokslininkai jau netiki paskaloms apie pi daužmogius ir pusiaubeždžiones. Tik vieni puūusmoksliai dar jomis tiki.
Senovės iškasiniai.
Bet kaikurie 17 rimtesnieji gamtininkai, pri- pažinę, kad dabar yra perdidelis neperšokamas tarpas skiriantis žmogų nuo beždžionės, spėja,
i: — 18 —
Kad tos ryšys,kurios kitados buvo tarp žmogaus ar beždžionės išnyko taip,kaip išnyko ichtijozau Tai, plesijosarai ir kiti gyvuoliai buvusieji prieš tvaną, kaip nyksta dabar Lietuvos stumbriai ir „Amerikos buivolai.
Reikia pripažinti, kad žemė dar ne visur ta- po iškasinėta taip nuodugniai, kad galėtume sa- „kyti, jog niekad nieko naujo neatras. Prieš ka- :rę dažnai atrasdavo kur nors kokių nors seniau mejūdintų neapsakomai senų kaulų. Visus tuos „kaulus labai atydžiai ištirdavo ir vis norėdavo užtikti beždžionės iv Žmogaus tarpininką. Iki 101 tat nepasisekė.
Pirm kelių dešimčių metų buvo garsus Švei- «arijos mokslininko Andriaus Scheuzeri radi- mys. Tai buvo skeletas su ilga uodega. Scheu- :z6Ti sakė, kad tai žmogaus kaulai. Ištyrus ar- «čiau pasirodė, kad tai buvo milžiniška prieštva- minė varlė, o ne žmogus.
Daug buvo ginčų apie kiaušus rastus įvairio- sė vietose. Vienas rastas Trinil'e ant salos Java, kitas Vokietijoje Neanderthal'ije. Pirma- sis negali vadintis žmogaus ir beždžionės tar- pininku delto, kad tat yra beždžionės kiau- šas. Apie 16 mastų nuo jo tapo rasta žmogiškų kaulų, delto mintyta, buk visi kaulai yra vieno yvuolio, bet negalimas daiktas to tvirtinti, nes 16 mastų ilgio nei vienas lavonas negali užimti.
Neandertalio kiaušas yra tikrai žmogiškas, tik jį memokslininkai atkasė, delto nėra tikros Ži- mos. .av jis yra senovės liekana, ar gal naujų lai-
S
kų palaidotas asmuo. Jo kakta buvo nepapras- tai žema, antakiai labai atsikišę. Panašios Tų- šies yra gana įvairių kaulų rastų ir kitur, ypa- tingai Gibraltare ir Krapinoje (Chorvatų žemė- je). 1908 m. Praneuzijoje kaime Le Moustiei- tapo atrasti jauno vaikino kaulai. „Jie buvo su- trukę. Idant jie laikytųsi krūvoje, tai juos su- kitavo vokiečių mokslininkas Klaatseh, bet: dviem metais vėliaus pasirodė, kad jis tą darbii ne visai gerai atliko, nes pridėdamas perdamer kito, padarė, kad to vaikino veidas labiau pazae- . šėjo į beždžionės snukį. Gamtininkų suvažiavi- mas 1910 m. turėjo permainyti kitą.
Visus tuos seniausius iki šiol žinomus žŽmMeomnių kaulus sužiurint išeina, kad žmonės, kurių ku- nuose tie kaulai buvo, turėjo keletą ypatybių skirtingų no dabartinio Europos žmogaus, pa- našių veikiaus dabartiniems Australijos tan:- saus veido žmonėms. Bet kaip dabartiniai aus- traliečiai yra pilnos rųšies žmonėmis, nors turi savo vietinių ypatybių, taip pilnos rųšies žmo- nėmis buvo ir asmenys palaidotieji Neaderio Iy- gumoje, arba Le Moustier'o kaime.
Gamtos mokslas nežino žmonių senesnių už: Gibraltaro, Le Moustier'o, Sipkos, Spy?'o, La: Naulette?'s, Ochos'o ir Krapinos lavonus. Jei prie jų pridėsime Neander'io laukų kaulus, tai: bus visa, iš ko galime pažinti seniausius mus, veislės asmenis. Sulyginus juos su dabar gyve-- nančia žmonių veisle pasirodo, jog atmainų daug mažiau įvyko, negu yra skirtumų tarp da-
20 =
bar gyvenančių asmenų. "Tie senieji kaulai ir dabar gyvenantieji žmonės priklauso prie vie- nos veislės. Beždžionės sudaro kitą veislę. Tarp dabartinio žmogaus ir tarp tų seniausių minėtų Žmonių nėra nei dešimtos dalies skirtu- mų esančių tarp žmogaus ir beždžionės.
Nors gamtininkai daug vietų iškasinėjo, nors atrado daug žmonių kaulų i“ daug beždžionių kaulų, bet neatrado kaulų, kuriuos galima butų pavadinti beždžionžimogių arba žŽmogbeždžionių kaulais. "Todel Zoologijos Instituto Direktorius prie Berlyno Universiteto ir sako, kad žmogus tarp gyvuolių yra kaip umai pralobęs asmuo tarp aristokratų. Anie gali pasigirti ir savo tėvais, ir tėvų tėvais, ir ilga jų eile, siekiančia į senovę, 0 jis negali pasakyti, kas buvo jo pranokėjas.
žmonių giminės senumas.
Mokslas nežino kaip ilgas laikas praėjo nuo palaidojimo seniausių dabar iškastų kaulų iki šiai dienai. Rimtieji skaitliuoja dešimtimis tuk- stančių metų, drąsieji šimtais tukstančių. Mok- slas savo žodžio netaria. Jeigu sakysime, kad seniausi kaulai turi 10 tukstančių metų, tai bus aišku, kad per 10 tukstančių metų žmogaus kūne neįvyko žymios permainos. Jei sakytume, kad tie kaulai turi 100 tukstančių metų senumo, tai butume priversti sakyti, kad per šimtą tukstan- čių metų žymios permainos neįvyko Žmogaus
2491
Lune. Tai butų skaudus smugis tiems visiems, kurie sako, kad gyvuolių rušys keičiasi besimai- nydamos vienos į kitas ir kad žmogaus kunas kilo iš žemesnių gyvuolių kūnų.
Gamtos mokslų liūdijimą, išreikštą jo surinl:- tais faktais, branginant labiau už žmonių sugal- votus spėliojimus, reikia pripažinti, kad nėra užtektinos priežasties sakyti, buk žmogaus ki- nas yra kilęs iš gyvuolio.
Evoliucijos pertarai.
Gamtoje yra evoliucija, bet ji nežengia iš ne- gyvos medžiagos į gyvąją. Veikiausiai ji nc- žengia iš gyvuolio į žmogaus kūną. Todel 1e- miant savo protavimą faktais išrodo veikiausia, kad šale cvoliucijinės pasaulio jiegos yra dar kita jiega. Šitoji turėjo duoti buvimo pradžią apribotajai medžiagai. Ta antroji jiega paky- lėjo negyvą medžiagą į gyvybę, ir nekas dau- giau, kaip ta pati jiega, išsitobulinusią gyvybų pakėlė taip, kad taptų žmogumi. ) Žmogaus kuno tipas nesiskiria nuo gyvuolių ti po delto, kad turi gyventi ant tos pačios su jais žemės, naudotis tuo pačiu vandenim ir oru, ne- šioti tą pačią gravitacijos(žemės traukimo) naš tą. Jei Žmogaus kūno tipas butų visai skirtin- gas nuo kitų gyvybės tipų esančių ant Žemės, tai žmogus negalėtų naudotis jais.
11. ŽMONIŲ VEISLES.
Lietuvis atvaževęs į Ameriką labai stebi- si išvydęs juodą žmogų. Iš pradžių kišasi min- tis, kad pajuodėlis yra tik išsitepęs veidą ir rankas; patyrus, kad ne, kišasi mintis ar tai ne velnias. Begyvendamas ilgiau su juodukais, bevargdamas su jais prie vieno darbo lietuvis įsitikina, kad ir juodiejie yra tokį pat žmonės, kaip baltieji. Tada kaip kurie ima suopti: “Mat, Lietuvoje nebuvo juodų žmonių, tai ku- nigai pramanė velnius. Iš tiesų-gi nėra velnių visai, o yra tik juodų vyrų ir moterų, tokių jau žmonių, kaip visi. Aš dabar jau mokintas žmo- gus, aš mačiau juodukų, delto netikėsiu, kad yra velnių, atmetų ir kitus kunigų prasimany- mus,"
Šitaip protauti gali tik žmogus, nebuvęs nei pirmoje gimnazijos klesoje. Daugelyje vie- tų net pradinėse mokyklose jau kalbama apie įvairias žmonių veisles ir jų ypatybes. Kas vyra buvęs tokioje mokykloje, tas žino, kad jūuo- dukai sų velniais neturi daugiau darbo už bal- tuosius. Šiek-tiek apsišvietęs Žmogus taip-gi žino, jog mokslas apie nedoruosius angelūs ne- turi nieko bendro su Žinia apie juoduosius žmo- nes. Jug kunigai aiškiai sako, kad velnias nė- ra nei baltas nei juodas, nes jis yra dvasia, ne-
S
turinti kuno išvaizdos prieinamos akims. Kas drauge su busiančiais kunigais ėjo mokylas, tas drauge su jais iš vienų mokintojų patyrė apie žmonių veisles, iš kitų — apie dvasias.
Blumenbacho pažvalga.
Iki pabaigai devynioliktojo šimtmečio Ru- sijos gimnazijose mokindavo, kad visa Žmonių giminė dalinasi į penkias veisles, arba rases: a) Kaukazo baltoji, b) mongolų geltonoji, c) Afrikos juodoji, d) Amerikos raudonoji ir e) Australijos juodrusvė.
Šitas Žmonių suskirstymas sulig išvaizdos mums einant klesas rodėsi tvirtas ir amžinas mokslo žodis. Paragavus augštesnių už gim- naziją mokslų teko patirti, jog tat yra tiktai Jono Fridricho Blumenbacho pažvalga.
Tas mokslininkas buvo vokietys, gimęs 1752 m., miręs 1840. Jo pažvalgos labiausia įsi- gyveno Vokietijoje. Rusija visą savo mokslą ėmė iš vokiečių, delto ir Blumenbacho pažiūra tapo įtraukta į Rusijos gimnazijų programas. Blumenbachas buvo rimtas mokslininkas, bet jo pažiūra netaip smarkiai viešpatavo tarp mokslininkų, kaip mokyklose.
Kaukazo veisle jis pavadino žmones, gy- venančius Europoje ir Azijoje bemaž ko vienaijt toli į visas puses nuo Kaukazo kalnų. Nors tos veislės didžiausioji žymė yra balta oda, tečiaus tas baltumas nieku nepanėš į sniegą, 0 visur
o 2:
žymiai krypsta į geltonį, kuris yra šviesesnis šiauriuose, o eina kaskart juodyn pietų kraš- tuose.
Kitos kaukaziečių ypatybės yra augšta kakta, tiesiai gaubtas kiaušas, siauri skruostai, stačia viršutinė žiaunė.
Mongolų veislės oda beveik aiškiai gelto- na, kampuotas kiaušias, žema nosis, atsikišę skruostų kaulai ir augštai kylant oda po aki- mis,
Mongolai gyvena Europos šiauriuose, Azi- joje Šiauriuose ir rytuose. Labiausia Žinomos tautos tos veislės yra suomiai, laponai, senieji Siberijos gyventojai, kynai ir japonai.
Amerikiečių oda raudona, augšta kakta, smarkiai gaubtti antakiai, į šalis kyšo skruos- tų kaulai, giliai įsmukęs nosies tiltelis, didelė, stirpi, apvali ir į pryšakį atsikišusi apatinė žiaunė. Jų plaukai visuomet juodi. Šitų Žžmo- nių veislė gyveno Amerikoje prieš europiečiams čia atsikraustant. Dabar tik kur nekur jos liko.
Afrikos veislė turi juodą odą, dažniausia trumpus garbiniuotus plaukus, vyrai be usų ir be barzdos, storos labai atsikišusios lupos. Vir- šutinės ir apatinės dantys susieina ne stačiai, bet įkampiai. Juodųjų tėvynė yra Afrika, nors jų daugybė nuo seniai tapo atvežta į Ameriką. Yra juodukų ir Azijoje, kurių Blumenbachas nežinojo. Jie tapo atrasti vėliau.
Penktoji veislė vadinasi Malajai. Jų oda
UE
tamsiai rusva. Jie gyvena Azijos pakraštyje, vadinamame Malaka, ant Didžiojo bei Indijos | vandenyno salų ir Australijoje.
Kitų Mokslininkų Pažiuros.
Kitas mokslininkas vokietys B. P. Ehren- reich labai paremia Blumenbacho pažiūrą, bet negali apsieiti nepataisęs jos. Pataisymų ypa- tingai reikia delto, kad Blumenbachui mirus ta- po ištirta ne viena šalis ir jos gyventojai, ku- rie ne visai tiko į jo padarytuosius žmonių vei- slių suskirstymus. Todel Ehrenreich'as dalina žmones į so veisles: 1-ma Kaukazo arba Tarpžemio, 2 2-ra Afrikos nigritų arba juodukų, 3-čia mongolų, 4-ta Amerikos, 5-ta Malajų Po- linezijos, (Polinezijos vardu vadinasi daugybė salų, išmėtyta juvose pietinėje žemės dalyje apie Australiją), 6-ta tikroji Australija ir 7T-t4 laukiniai Papuasai ir juodieji Azijos gyvento- jai. Apie nekurias tautas, butent, apie Dravy- dus ir Kolarius, gyvenančius Azijos Indijoje pats Ehrenreich'as gana neaiškiai kalbėjo taip kad nežinia, prie ko jis juos skyrė.
Prancuzijoje daugiau yra branginamas žmonių suskirstymas į veisles, padarytas pran- cuzo Čuvier ir ištobulintas kito praneuzo J. To- pinard. Sulig to žmonės dalinasi į baltus, gel- tonus ir juodus, o paskui eina smulkesnis kiek- vienos veislės suskirstymas sulig nosies, kiau- šo ir kitų ypatybių. Minėtų prancuzų skirsty-
= U-—
mą pagerino anglas W. H. Flower,
Anglas Huxley sustatė savišką Žmonių da- linimą į veisles. Pradžioje jis skirstė žmones į keturias dalis: Australioydus, Negroydus, Ksantokrojus i; Mongoloydus. Mongoloydai reiškia žmones, kurių protėviai buvo mongolai, Negroydų protėviai buvo negrai arba juodukai, Australioydų protėviai syveno Australijoje. Painiausias žodis Ksantokrojai. Jis imtas iš grekų kalbos ir reiškia šviesiai baltus Žmones, arba Europos gyventojus. Prie tų keturių veis- lių Huxley'us vėliaus pridėjo Melanakrojus, t. v. tamsiai baltus zmones.
Kiti mokslininkai dar kitaip dalina žmonių veisles. Praleidžiame gausią nuomonių įvairy- rybę. Jeigu ją čionai išdėtume, skaitytojams pasidarytų didesnis sumišimo įspudis. Užten- ka žinoti, kad nei praplitusioji Lietuvoje per vokiškai-rusiškas mokyklas Blumenbacho pa- žiura, nei kitos naujasnėsės toli dar nėra ga- lutinai nusistovėjusios moksle.
Jeigu kas iš to mokslininkų nesutarimo iš- vestų, buk nėra tikrų skirtumų tarp Žmonių, tas padarytų begalo stambią klaidą. Skirtumų yra tik jie nepastovųs. Delto labai sunku su- sekti tų skirtumų šaknis.
Aišku, kad tų skirtumų priežastis nėra gi- mimo skirtumas. Tarp žmonių nėra tokių skir- tumų, kaip tarp šuns ir katės, kaip tarp ark- lio ir asilo. Asilą suleidus su kumelė gema mu- las. Bet mulas ir mulė niekumet nesudaro vai-
Lab
singos poros. Mulai dauginasi tiktai arklių iv asilų suleidimų. Iš to matyti, kad arklio ir asi- lo veislė skiriasi viena nuo kitos, nes jiedvi ne- gali sudaryti vienos bendros ir vaisingos gimi- nės. Tarp žmonių buva asmeninių nevaisingu- mo priežaščių, bet niekuomet tautos skirtumas nebuva nevaisingumo priežastim. Baltieji veda juodukes, juodukės išteka už geltonų, geltonieji dėdavosi į poras su raudonomis, rudieji su vi- somis ir visų giminės buvo vaisingos.
Tą žinojo ir Blumenbachas, kuris suskir- stė žmones į penkias veisles. Delto jis ir pripa- žino, kad visi žmonės yra iš vienos giminės, Gyvulius gana lengva suskirstyti į veisles su- lig aukščiau minėtos žymės, parodančios tikrą arklių ir asilų veislių skirtumą. Gyvulių rušys negalinčios turėti bendros vaisingos vaikų ei- lės vadinasi atskiromis veislėmis. Bendri ne- vaisingieji dvejų atskirų veislių vaikai, pav. mulai, vadinas hibrydais.
Visiems žmonėms, priklausant prie vie- nos veislės, norint sutvarkyti jų skirtumus pri- sieina žiūrėti mažesnių žymių.. Vienam mok- slininkui išrodo, kad viena žymė yra svarbesnė
kitam kad kita. Delto tarp mokslininkų pa- sidaro didelis nuomonių įvairumas.
Dvasios Įvairumai.
Paskutiniais laikais mokslininkai ėmė pri- pažinti daug svarbos dvasios skirtumams. Tat
T
buvo teisinga, nes Žmogus turi ne vien kuną, bet 17 dūušią. Kadangi toje pačioje šeimynoje pasitaiko tėvas mokslininkas ir sunus tamsuo- Ls, arba atbulai: vienas brolis niekšas, kitas šventasis, tai šitais dvasios skirtumais negali- ma buvo vaduotis darant žmonių tautų suskir- stymus. Šale šviesių ir brangių dalykų, kaip mokslas ir dorybė, ėsančių asmeniniais Žmonių turtais, dvasios srityje yra kalba. Ji priklauso ne asmenims, o veikiau tautoms. Tai-gi kalbos įvairumais galima žymiai vaduotis tvarkant žmonų suskirstymą.
Dvasia grekiškai vadinasi psiche, mokslas logija, delto mokslas apie dvasią vadinasi psi- chologija. Soma reiškia kuną, mokslas apie ku- ną vadinasi somatologija. Delto suskirstymas žmonių sulig dvasios ir kuno įvairybių vadina- si psichologiškai somatologišku suskirstymu.
Tas suskirstymas eina dviem stambiausiom žymėm: veido spalvos varsa ir kalba. Šitas sū- skirstymas, turbut, gana ilgai liks. Jis išrodo tikriausias, nes stambiosios kalbų ribos beveik sutinka, arba nors scnovėje sutikdavo su veido spalvos ribomis.
Baltojo veido veislė dalinasi į tris dideles šeimynas. Tarp jų pirmutinė vieta tenka Ari- jams. Vokiečių ir anglų mokslininkai juos va- dina indo-germanais. Kitų tautų moklininkai — indo-europiečiais. Anglų ir vokiečių yra bendra kilmė iš Germanijos, delto jų mokslinin-
— 2
kai ir teikia savo vardą visai tautų šeimynai. Kadangi prie Arijų priklauso daug negerma- niškų ir ne indiškų tautų, bet jos gyvena Eu- ropoje, delto teisingesnis yra Indo-europiečių vardas. Reikia atskirti Arijus nuo airių, kurie save vadina irishmen.
" Arijų arba Indo-Europiečių šeimyna dali- nasi į dvyliką šakų: 1) Grekai. Jie yra žymiai susimaišę su slavais. 2) Slavai. Šitie dalinasi į a) rytų slavus: rusus, gudus, ukrainus, b) va- karų slavus: lenkus, čekus, slavokus, vendus, c) pietų slavus: bulgarus, serbus. kroatus, slo- vėnus. 3) Lotiniškos arba romaniškos tautos: italai, francuzai, ispanai, portugalai, romancai, rumunai ir kiti. 4) Teutoniškos arba germaniš- kos tautos: vokiečiai, anglai, švedai, danai su norvėgais, fryzai, olandai. 5) Keltiškos tautos: Jos jau žymiai suprancuzėjusios arba suanglė- jusios: bretonai, airiai, skotai ir velšai. 6) ai- ščiai arba Baltjūurės tautos: latviai, lietuviai. 7) lrano tautos: persai, kurdai, apganai, balu- džiai. 8) Indai. 9) Armėnai. 10) Albanai. 11) Sartai. 12) Dardai.
Antroji baltveidžių šeimyna vadinasi semi- tais, arba šemaičiais, anot kun. Jauniaus. Jų veidas tamsiai baltas; veido linijos smarkiai atsikišusios į priešakį, nosis didelė ir siaura. Šita šeimyna apima tik penkias šakas, po vieną tautą kiekvienoje, butent: žydus, arabus, sy- rus, kurdus ir maronitus.
Trečiąją baltveidžių šeimyną kai-kurie va- Aina chamitais. Jų veidas tamsus, ugis nedide- lis dantys ir lupos atsikišę pirmyn. Prie tos šeimynos priklauso tik dvi šakos pv kelias tau- "tas. Pirmoje šakoje yra berbėrai, kobylai ir tu- aregai, keletas Nubijos tautų.
Prie baltveidžių dar priklauso įvairių mai- šytų tautų ir tokių, ant. kurių tebėra Žymės, pastebimos ant labai senų iškasamų kaulų.
Geltonveidžių minėsime tiktai šeimynas, "mes jie yra mums tolimesni ir jų yra labai daug.
Didžiausia jų šeimyna yra mongolai. Prie gel- tonveidžių priskaitomi taipgi turko-totoriai ir "Tibeto gyventojai. Abieji pastariejie labai len- "gvai galima butų priskaityti prie baltveidžių, „jei ne jų kalba. Prie geltonveidžių taip-gi skai- "losi suomiai ir vengrai. Bet suomių veidas taip „baltas kaip ir kitų Europos šiaurės gyventojų ; ypač jų plaukai lyg lininiai, o akys mėlynos. Vengrai žymiai tamsesni. Prie geltonveidžių skaitosi samojiedai, tunguzai, eskimosai ir ki- *os tolimų šiaurių tautelės. Prie geltonveidžių x1a priskaityti ir Amerikos indai, kurių veidai beveik raudoni, ir malajai, kurių veidai tamsiai zus7i. Blumenbachas buvo padaręs atskiras žmonių veisles iš amerikiečių ir malajų, o vė- lesnieji tyrinėjimai parodė artimą jų giminy- stę su geltonaisiais. Matyt, geltonieji plito iš Kinijos vieni per šiaurius į rytus. Tie pasiekė Ameriką ir tapo raudoni. Kiti per vandenis ke-
= 1122
liavo į pietus. Tie tapo tamsiai rusvi.
Kaip prie baltveidžių yra maišytų giminių ir tautų, taippat ir prie geltonveidžių.
Juodveidžių yra vienuolika įvairių šeimy-- nų, prie kurių priguli po kelias tautas. Paminė- sim tik šeimynų vardus: Bantų, arba Kafrai, Koikojai, arba Hotentotai, Bušmenai arba Sa.. bei, Sudano negrai, negritai, mažieji afrikie-- čiai, malanėzai, australai, dravydai, vedai, sin--. galai. Ir prie juodųjų yra daug maišytų.
Pastebėtina, kad Australijoje, matyt, susi-- durė ateiviai iš dviejų pusių: geltonveidžiai ten., pateko iš Azijos ir pajūuodavo. Juodveidžiai at-- vyko iš Arikos ir pagelto.
Visi žmonės Nojaus vaikai.
Į šituos dalykus galima žiurėti ir tikėjimo akimis. Taip darant kyla trys klausimai: apie: žmonių išsiplatinimą po tvanui, apie susidary-- mą varsos skirtumo veide, apie Žmonių atvy-- kimą į Ameriką seniai prieš Kolumbą.
Jeigu chamitai ir sėmitai telpa tarp balt veidžių, tai šale jų stovintijie arijai yra, turbut; Jafeto vaikai. Tokiu budu visa žmonių giminė: išsiplatinusi po tvanui nuo Nojaus yra tarpė: baltveidžių. Jeigu taip tai geltonveidžiai ii- Juodveidžiai yra nebe Nojaus vaikai.
Šv. Rašte vra pasakyta: Visa, kas gyvą: dvasią. turėjo sausumoje, tai numirė. Taipo: prapuolė visa, kas būvo ant žemės, pradėjus;
=“
nuo žmonių iki galvijų ir iki kirmėlių ir ir iki paukščių po dangumi. Tat vislab tapo išgaišin- ta ant žemės. Tik vienas Nojus EBS, su tais, kurie su juomi buvo laive. (Gen. 7, 22. 23).
Kai-kurie mokslininkai mintijo, buk ši- tie žodžiai reiškia, jog tvanas išnaikino tik tąs šalis, kur Nojus gyveno ir tuos žmones, kuriuos jis žinojo. Tie mokslininkai surado Šv. Rašte daug vietų L kur žodžiai ““visa žemė,'? reiškia vien žydų žemę. Iš to jie išvedė, buk Nojaus laikais ne visi žmonės nuskendo, o tik tie apie kuriuos Nojus žinojo. Bet remdamiesi Šv. Tė- vų užrašytų palikimu, mes sakome, kad tvanas
apėmė visą žmonių apgyventą pasaulį, ir kad visi dabar gyvenantiejie žmonės yra vaikai tri- jų Nojaus sūnų ir marčių.
Be abejonės visi baltveidžiai semitai yra Semo vaikai, bet negalima tvirtinti, kad Semo vaikų nebutų tarp juodveidžių ir geltonveidžių. Be abejonės, kad tarp baltveidžių yra chamo vaikų, bet negali sakyti, kad jų nebutų tarp ki- tokios varsos Žmonių. Arijai, greičiausia, yra Jafeto vaikai, bet Šv. Raštas sako, kad jie iš- siplatino ant salų (Gen. 10, 5). Veikiausia tat kalbama apie Indijos okeano salas, kuriose yra daug juodų arba tamsiai rusvų Žmonių.
Dar reikia atsiminti, kad žmonių paskir- stymas į semitus ir nesemitus sulig kalbos, vi- sai neatitinka jų perskirstymą sulig gimimo. Babilono ir Asirijos gyventojai buvo Chamo
r
vaikai (Gen. 10, 8. 10), o bet-gi kalbėjo semi- tiškai. Juk Lydos ir Ašmenos gyventojai yra gimę iš lietuvių, o kalba baltgudiškai.
Iš to, kad tarp baltveidžių yra visų trijų Nojaus vaikų giminės, galime spėti, jog baltoji veido oda yra pirmutinė arba seniausia žmonių veido varsa, kitos-gi varsos pasidarė vėliaus del įvairių priežaščių.
Veido varsos prižastys.
Nėra abejonės, kad žmogaus veido spalva mainosi. Juk mes patys žiemą buvame baltesni. Todel kuo toliau į pietus gyvena žmonės, tuo labiau jie pasidaro juodi. Bet perėjus jiems per pačią karščiausiąją vietą ir vykstant dar to- liau į pietus, kur šaltis eina didyn, o saulė silp- nyn, ten ir juodumas jau ne taip smarkus. Sau- lė nudega žmogų nežiurėdama, iš kurio Nojaus sunaus jis veda savo gimimą.
Kuomet tas nuolatinis saulės nudeginimas atsikartoja per ilgus šimtus metų tėvuose ir“ 'aikuose, tai jis įeina gilyn į žmogaus prigimtį. Tada juodumas neišnyksta, nors žmogus atva- žiuoja į šiaurę. Bet pamažėli veido varsa eina šviesyn.
To paties Jokubo vaikai yra visi žydai. Bet nuo Kristaus laikų vieni gyveno pietuose, pavyzdin Isponijoje. Jų veidas yra žymiai tam- sus, „Kiti tiktai 15 šimtmetyje atsikraustė į Lietuvą. Per 400 ar 500 metų jie suskubo taip
e
išbaltėti, kad daugelis žydų ypač žydžių veidai yra mažu kuo tamsesni už lietuvių.
Kada mongolai atkeliavo į Suomiją, jie buvo geltoni, jų plaukai buvo juodi, akys ru- dos. Dabar suomių plaukai yra geltoni, akys mėlynos, veidai balti.
Veido ir visos odos juodunmas daug pri- guli nuo saulės. Odos geltonumas ir raudonu- mas daug priguli nuo maisto ir kitų gyvenimo aplinkybių.
Negalime to užmiršti, kad visų baltų žmo- nių baltumas nėra grynas, o Žymiai gelsvas. Jei tiktai kokiose nors vietose yra priežaščių, sustiprinančių tulžies syvų ėjimą į odą, tai to- se vietose Žmonės turi pasidaryti seltonesni. Geltonveidžiai žmonės yra labai darbštųs ir ant valgio nelepųs. Menkas valgis su dideliu darb- štumu net ir baltveidžiui žmogui padaro gelto- numo ant veido.
Amerikos gamtoje visur prisėta raudenu- mo. Lietuvoje pušinės lentos yra baltos, čia jos rusvos beveik raudonos. Lietuvoje sudegu- sio medžio pelenai pilki, čia jie beveik raudo- ni. Amerikoje auga kietas raudonasis medis-— mahonis. Nuožvilniai į pievą žiūrint Ameriko- je, matyt lyg raudonumo tarp žolės. Nestebė- tina, kad Amerikoje ilgai gyvenusiejie Žmo- ačs įgavo raudoną veido varsą.
a Kaip žmonės atkeliavo į Ameriką?
Atkeliavęs čia Kolumbas rado žmonių. Jis su dideliais laivais vargo 70 dienų, kol per- plaukė vandenyną. Kaip galėjo atvykti žmonės daug šimtų metų pirma jo neturėdami tokių laivų?
Atsakymas. Jiems nereikėjo keliauti iš Is- „panijos į Meksiką, nes jie galėjo pereiti iš Kamčatkos Azijoje į Alaską Amerikoje. Tarp taip vadinamo Rytinio Kampo Azijoje ir tarp Valijos Princo Kampo Amerikoje vra 36 ame- rikinių mailių. Beringo jūroje yra daug salų tarp Azijos ir Amerikos Žiemos ten buv: smarkios. Beringo perlaja kas metai užšala, tai žmonės galėjo pereiti sausa koja. Bet +2 nereikėjo.
Galėjo buti burys žmonių susėdę į laivą kur nors Kamčatkos pakraščiuose arba gan to- li nuo krašto juroje.. Pakilo smarkus vakarų vėjas ir nunešė juos į Alaską. Nei trijų valan- dų netrunka geram vėjui pervaryti burinį lai- vą skersai Beringo perlajos.
Augščiau minėjome, kad Australijoje susitiko geltonveidžiai keliavusieji iš Azijos su juodveidžiais, keliavusiais iš Afrikos. Afri- kos ir Australijos gyventojų giminystė pasiro- dė ne vien iš tų pačių kuno ypatybių, bet ir iš tų pačių būdų, kuriuos vartoja darydami šau- jamuosius lankus. Tai-gi nėra abejonės, kad
|
— J) —
žmonės, kuriuos mes vadiname laukiniais, turė- jo perkeliauti iš Australijos į Afriką arba at- bulai. Tat yra neabejotina. Dar nežinia, kaip tat įvyko, bet įvyko.
Daug didesni vandens plotai juda tarp Australijos ir Afrikos, negu tarp Amerikos ir Azijos. Jei galėjo žmonės perplaukti tarp Au- stralijos ir Afrikos, tai galėjo tarp Azijos iv „Amerikos.
Žiūrint į tolumą tarp Australijos ir Afri- kos galima but tikėti, kad į Ameriką Žmonės galėjo atplaukti net stačiai iš Europos, neturė- dami didelių laivų. Bet to netvirtiname, nes kuno ypatybių sulyginimas parodė, kad Ame- Trikos raudonieji yra artimesni Azijos geltonie- siems negu europiečiams.
Trumpai sakant didelės yra Žmonių įvai- rybės, bet giminė tik viena. Jei kas tų įvairy- bių nežinojo budamas Lietuvoje, tai buvo jo klaida. Jei kas tąs įvairybes patyręs išvedė, buk žmonės yra ne vienos giminės, tai tas sau pasidarė kitą klaidą į vietą senosios.
HI. DUšIA,
Didelis yra kuno skirtumas tarp žmogaus ir gyvuolio, bet dar didesnis yra skirtumas dva- sios srytyje.
Instinktas.
Didžiausias gyvuolių protingumas pasirodo jų instinktu. Instinkto turi taip-gi 17 Žmogus. Iš to kyla daug nesusipratimo ginčuo<e apie žmo- nių ir gyvuolių protingumą. Visa ką daro žŽmo- gus priskaitoma išminčiai. Panašių dalykų ran- dama gyvuoliuose ir iš to išvedama, buk gy- vuoliai tur išminties. Norint susekti tiesą pir- miausiai reikia atskirti išmintį ir instinktą.
Instinktas yra svetima išmintis įdėta į gyvą daiktą ir veikiantį jo smegenimis bei nuo sme- genų priklausančiais organais. Kudikis žinda. Tat yra protingas veiksmas,betkudikis nei pats neišmano kam jis tą daro. Jo jausmams patin- ka žysti, todel jis čiulpia ir motinos kruti ir tuš- čią guminį spenį. Užaugęs žmogus kasosi paju- tes niežėjimą. Retas tesupranta, kad. pasikasi- nėjimas yra išskirstymas kraujo, kuris perdaug susitelkęs į vieną vietą daro niežėjimą ir gali padaryti blogesnį daiktą: užsžpgimą arba su- gedimą. Valgome ir geriame' dažniausiai in- stinkto, ne proto, vedami. Protas tiems veik- smams nesipriešina. Jie yra protingi, bet ne
—
„Jis juos aprūpino.
Instinktas kartais siekia gana augštai. Jis valdė genijaliu Napoleono I protu, kuomet tas žmogus dideliais savo gabumais varėsi kaskart augštyn. Iš to pavyzdžio matyti, kad instinktas kartais pastato žmogui tikslą, o protas suranda priemones jam pasiekti. Dažnai buva, kad žmo- gus protu išranda kokio veiksmo naudingumą ir "protu prisiverčia jį atkartoti taip ilgai ir tan- kiai, kad veiksmas tampa įpročių. Tada išmin- tis jau pereina prie kitų daiktų, o įprotį valdo instinktas. Neatskyrimas instinkto nuo protu bendruose jųdviejų veiksmuose sudaro, kad Žmonės neatskiria proto nuo instinkto iv delto mato vieną ten kur yra kitas.
Proto ir instinkto skirtumas pasirodo persi- mainius aplinkybėms taip, kad įprastasis in- stinkto veikimas liktų betiksliu. Išmintis tą per mainą pastebi ir prisitaiko, instinktas permainą pastebi tik tada, kada ji užgauna jo jausmus ir prisitaiko tik tada, kada permaina nereikalauja protavimo. Mašina niekuomet permainos nepa- stebi ir niekuomet neprisitaiko prie jos.
Mintis.
Protavimas tat yra išminties tikroji žymė. Protavimu vadiname tą veiksmą, kada iš dviejų tiesų gali išvesti trečią. Kitaip sakant išmintis matoma yra iš išradimų. Vieni išradimai kyla ir lieka pačiame prote. Tuos mums sunku ap-
svarstyti. Bet daugelis išradimų, kilę prote, virsta apčiuopiamais gyvenimu naudingais daiktais.
Beždžionė daug sykių matė, kad nuo kibirk- štės užsidega giria, bet beždžionei niekuomet ne. parėjo į galvą pasilikti žarijų, kad paskui užsi- kurus ugnies šaltoje dienoje. Žmogus tą veikiai padarė. Žmogus išrado, kad daugelis nevalgo- mų daiktų, perėję per ugnį, tampa valgomais, pvzd. bastučiai, bulvės ir kiti. Žmogaus išradi- mų daugybę ugnies sunaudojime sunku apsa- kyti. Imkime gavo mašinas, laivus, plieno tirpi- nimą ir tt.
Čia ne vieta apsakyti visus Žmogaus išminties išradimus: elektrą, telefonus, lakstytuvus, trą- šų ėmimą laukams iš oro, audeklų darymą iš medžio, kilnojimą milžiniškų sunkenybių be raumenų įtempimo, apskaitliavimą saulės ir žvaigždžių tolumo bei didumo.
Kas gali apimti žmogaus mokslų didelius ir stebėtinai gražius plotus, tas mato skirtumą tarp beždžionės ir žmogaus. Tas taip-gi su- pranta tuos Šv. Rašto žodžius, jog Dievas, pa- ėmęs Žmogaus kūną iš žemės, **' įkvėpė jam gy- vybės kvapą.'' (Gen. 2, 7). Visa mokslo grožy- bė ir didybė, visas išradimų naudingumas paro- do to ** gyvybės kvapo"? brangumą ir didumą, bet dar nepilnai.
Skirtumą tarp Žiuogaus ir gyvulio sudaro dar: ir kalba. Daugelis gyvuolių turi kalbai tinkantį
A,
liežuvį ir balsą. Špokai ir papugos lengvai iš- moksta ištarti žodžius, bet jų prasmės nesu- pranta. Zoologai mokslininkai kaskart labiau pasiliuosuoja nuo antropomorfizmo klaidos ir pripažista, jog gyvuoliai nekalba delto,kad netu Ti minčių, kurias galėtų išreikšti (Wagner). Carteris ilgai Ir rūpestingai tyrinėjo beždžio- nių *“'kalbą.'? Tečiaus kalbos jos neturi.
Mintis ir dvasia.
Pamačius, jog žmoguje yra jiega, skirianti jį nuo gyvuolių, ir sudaranti neapsakomai dide- lę ir gražią pasaulio pirmyneigą, reikia dar pažiūrėti į tos jiegos prigimtį.
Kas netingi giliai ištirti, kaip žmogus minti- ja, tas galėjo pamatyti stebėtiną to mintijimo vaisingumą. Iš dviejų tiesų išeina trečia. Štai pavyzdis. Pirma tiesa: visi žmonės kada nors miršta; antra tiesa: aš esmi žmogus. Iš tųdvie- jų išeina trečioji: aš kada nors numirsiu. Ta trečioji tiesa dar tebėra neįvykus; dar aš te- besėdžiu 17 teberašau, bet ji įvyks beabejonės. Gyvuoliai turi baimės instinktą, bet kol jie sveiki ir priėdę, jie neturi minties apie busian- čią mirtį. Niekas niekuomet dar neradąg nei vieno atsitikimo, parodančio, kad kokis nors gyvuolys kuomet nors butų iš dviejų tiesų iš- vedęs trečią.
Yra prirodyta, kad gyvuoliai mato ir gir- di, ir kitų jausmų gauna iš pasaulio, kuriame
md
gyvena. Bet dar niekas neprirodė, kad kokis nors gyvuolys butų supratęs tiesą. Sakosi SU- pratęs tiesą, o ne pamatęs daigtą, arba išgir- dęs balsą. Tiesos supratimas tuomi skiriasi nuo daigtų patyrimo, kad supratime yra iš- tarmė, sulyginanti du daigtu. Vienas dalykas vra trioba, kitas dalykas yra lengvumas. Žmo- gus suima protu abudu, sulygina ir sudaro iš- tarmę: “trioba nėra lengva.'' Vienas dalykas yra arklys, kitas dalykas yra greitumas. Protas suima kruvoj abudu, sulygina ir išranda tie- są: arklys yra greitas. Imk kokią nori tiesą, vis rasi, kad ji susideda iš ištarmės sulyginan- čios du dalyku. Kartais ta ištarmė randa, kad tuodu dalyku sulygsta, kaip antrame pavyz- dyje. Tada taria: arklys yra greitas; kartais, kaip pirmame pavyzdyje randa,kad nesulygsta, ir tada taria: trioba nėra lengva. Nei trioba, nei arklys nei kiti toki daigtai su savo ypaty- bėmis nesutelpa žmogui į galvą. Į ją įeina tik tų daigtų mintys. Tai-gi mųs protas lygina daigtų paveikslus vadinamus mintimis.
Jų suderinimas gali įvykti tik tada, kada juo- du abu, t. v. ir arklio ir greitumo mintis, su- eina į vieną, nesilieka šale vienas kito. Jeigu žmogaus mintis apie bokštą butų materijalė kaip pats bokštas ir mintis apie kelią butų taip pat materijalė kaip kelias, tai tos dvi mintys negalėtų sueiti į vieną vietą, o galėtų buti tiktai viena šale kitos, arba viena ant ki-
A
tos, arba viena kitoje. Kur yra vienas materi- jalis daigtas, ten negali buti kitas. Jeigu juo- du butų tik susisiekę, o ne tame pačiame daig- te, tai negalima butų iš jųdviejų padaryti iš- tarmės. Kelias yra ne tas pats ką bokštas. Ka- dangi ir tos rųšies ištarmeės Žmogaus protas daro, tai matyt, jog jame daigtų mintys su eina į tą pačią vietą. Iš to numanu, kad tos mintys, arba grekiškai sakant idejos, yra ne- materijalės.
Platonas daugiau negu trimis šimtais metų prieš Kristų rasdavo dar ir kitą minčių ne- materijališkumo ženklą, butent, kad jos tinka visiems. Mintis: gyvuolys tinka daugybei įvai- rių daigtų: ir žuvims ir pelėms, ir paukščiams ir arkliams Ir t. t. Žmogaus galvoje buva ne vien protinių minčių, bet buva taip-gi ir ma- terijalių išvaizdų. Kuomet protinės mintys ar- ba idėjos tinka daugybei daigtų, tuomet ma- terijalė išvaizda tinka tik vienam. Fotografija yra materijalis paveikslas. Nufotografavimas vieno arklio netinka kitam. Nors materijaliai daigtų paveikslai žmogaus galvoje yra netoki „kaip fo::grafijos, bet turi su jomis bendrą y- patybę, kad parodo išlaukinę“ daigtų išvaizdą ir tinka tik vienam daigtui.
Samonė.
Visos medžiaginės dalys žmoguje mMainosi. Jis kerpa plaukų viršūnes, iš apačios jie vėl
Bapedi
auga; jis vėl juos kerpa. Taip jame mainosi plaukai. Panašiai mainosi nagai. Bet netik jie- mainosi žmoguje. Vieni daugiau turi pleiske- nų, kiti mažiau, bet nuo visų jos byra. Nuo vienų į lauko pusę, nuo kitų į vidų. Tos pleis- kenos tai kuno dalelės išmestos iš jo, kuomet jų vietą užima kitos jaunesnės. Gamtininkai prityrė, kad per keletą savaičių žmoguje nelie- ka nei vienos tos pačios dalelės: visos jau bu-- va naujos. Jeigu žmoguje tebutų tiktai medžia- "ga, tai jis visoms dalelėms persimainius liktų. nebetas pats. Tečiaus mes gana gerai jaučia-- me, kad tebėsame tie patys, kaip buvome pirm 40) metų. Viskas mumyse persimainė, bet yra. vienas dalykas, kuris mumyse nepersimainė, tai musų asmuo, Musų nematerijalė dalis.
Vidujinis prityrimas.
Žmogus pripažįsta ką mato; kitaip sakant jis tiki savo akimis. Jis pripažista ką girdi, t. y. tiki savo ausimis. Taip pat jis tiki uosle, sko- nim i; palytėjimu. Bet butų neprotinga saky- ti, kad žmogus teturi tik tuos penkis išlauki- nius patyrimo prietaisus. Žmogus tiki savim,. jausdamas nematomą, nei negirdimą, nei ne- užčiuopiamą jausmą viduje. Iš to matyti, kad žmogus turi vidujinių patyrimo priemonių.
Žmogaus gyvenimo vidurys dažniausiai bu-- va užsipildęės jo laikinuoju užsiėmimų: ama- tu, pramone, politika, ar asmeniniu pragarsė--
LSA eau jimu. Tie užsiėmimai (angliškai bussiness) taip apima žmogų, kad jis jiems pašvenčia ne vien savo darba su sveikata, bet taip-gi iv tiesą su sąžinė. Vidujinės tiesos prityrimo priemonės pūslauamžiui žmogui beveik negir- dimas. Jas nustelbia viršujai užsiėmimai.
Bet, kada žmogus pasęsta, atsitraukia nuo tų savo "ikinųjų triukšmingų, vidujinį gyve- nimg slopinančių užsiėmimų, tada vidujinis balsas dažnai jam liudija, jog Žmoguje yra dvasia skirtinga nuo kuno, nepasotinama jo skanumais, nemirštanti drauge su juo. Ne visi senieji tą gauna patirti, nes kai-kurie ilgais stiprybės metais tiek prikrauja į save viduji- nį dvasios balsą slopinančių triukšmų, kad jų užtenka iki mirštant. Bet paprastai žmogus se- natvėje pats pajunta savo dušią vidujinėmis patyrimo priemonėmis, taip, kaip matome daigtus akimis. Senelis, jausdamas savo du- šią, žino, kad ne kuno akimis jis ją mato, bet lygiai neabejotinai ją patiria vidujinėmis prie- monėmis.
Žmogus turi priemonių patirti savo dušią iš pat jaunų dienų. Kiekvienas gali tą bandymą padaryti. Reikia paimti 8 ar 9 metų vaiką ar mergaitę, nors ne krikščioniškai, bet labai pa- doriai auginta. Ypatingai reikia žiurėti, kad tas vaikas nebutų padaręs nieko priešinga žmogaus prigimčiai, t. y. nevogęs, nepratęs meluoti, neskriaudęs kitų vaikų nuožmumais, nesugadinęs savo prigimtį paleistuvys ste. To-
A
kiam vaikui, nors ir negirdėjusiam apie tikė- jimą, reikia pasakyti, kad yra dvi nuomonės: viena sako, jog žmoguje yra protinga, ne- mirštanti ir nekuninė dalis, arba dušia, kita nuomonė sako, kad tos dušios nėra. Išaiškinus- nuomonių skirtumą, neminint prirodymų nei vienos nei kitos, reikia vaiko paklausti, katra. nuomonė jam išrodo teisinga. Nesugedęs vai- kas visuomet pripažįsta dušią, nors apie jos- buvimą butų nieko niekad negirdėjęs.
Vokiečių mokslininkas Fr. Hettinger tei- singai sako, kad šitas jauno ir seno Žmogaus sutarimas yra žmogiškosios prigimties bal- sas.
Tą galime patikrinti ir patys savaime nors it amžio pilnume būdami. Padarykime šitaip. Peržiurėkime savo gyvenimą, a; nėsame pa- darę kam nors kokios nors skriaudos, ar nė- same apsėję taip, kad patys pripažįstame, jog tat buvo negera, nors skriaudos niekam nepa- darėm. Jei taip, atitaisykime tas visas kaltes. Paskui, parinkę liuosesnę nuo priedermių die- ną, suraskime joje ilgoką liuosą valandą ir pa- sirupinkime joje nemintyti apie savo gyvenimo reikalus ir darbų tikslus. Tame nurimime pa- statykime sau klausimą: ar yra dušia mumyse ar ne. Čia minėtasias sąlygas gerai išpildęs kie- kvienas žmogus, ar jis butų katalikas ar bedie- vis, tuojaus širdyje pajunta atsakymą: yra du- šia.
ž- MS
Tegu nei vienas neniekina šito vidujinio pri- tyrimo. Jis turį tokią pat vertę, kaip ir visi kiti gamtos mokslų eksperimentai arbai išty- rimai. Tr nemažesnę tiesą jis praneša.
Gyvybė ir mirtis.
Žmonės negali nepripažinti, kad žmonėse yra nematomos jiegos, sudarančios skirtumą tarp gyvo iv lavono, bet kaikurie sako, kad ta jiega esanti taip pat materijalė, kaip elektra, kaip žemės traukimas daigtų prie, savęs arba gravitacija. Šita nuomonė gali remtis tuomi, kad ir gyvuolys pastipęs skiriasi nuo gyvo, ir medyje gyvame bei negyvame nėra skirtumo
sunkume, o tik stoka gyvybės.
Augalų ir gyvuolių dušios.
Viduramžio scholastikai sakydavo, kad du- šių esama trejopų: augalinių, gyvuolinių ir žmo ginių. Kitaip sakant, gyvuoliai taip-gi turi dušių ir augalai turi. Tik yra didelių skirtu- mų tarp tų trejopų duūšių. Pirmasias dvi ryšis, t. v. augalines ir gyvuolines, dabar mok- slininkai nebevadina dušiomis, o tiktai gyvy- bės jiegomis. Augalo gyvybės jiega moka pa- sekmingai kovoti su pritraukiančia žemės jie- ga, nes savo želmenų laiškelius kelia augštyn. Ji taipgi moka padaryti įtekmės ant chemijos jiegų, pakreipdama jas į naudingą augalui pu-
i
k
sę, kad jis galėtų maitintis augti ir daugintis.
Daug daugiau stiprybės parodo gyvuolių gyvybės jiega. Jos veiksmas įvairesnis, pai- nesnis ir augštesnės rųšies.
Bet abi žemosios gyvybės jiegos visada ir visuomet surištos su medžiaga ir be medžia- g0s nebuva. Dvesiant gyvuoliui nyksta jo gy- vybės jiega arba dušia. Taip pat išnyksta ir augalo gyvybės jiega: Abi tos jiegos labai mažai ištirtos. Nedrąsu sakyti, kad jiedvi pri- klauso prie dvasinės buities rūšių. Veikiaus jiedvi yra augščiausios ryšys tų jiegų, kurios yra kiekvienoje medžiagoje.
Nemirybė.
Pripažinus augalų ir gyvuolių dušių mate- rijaiškumą ir mirtį drauge su kunu, gali kilti taipgi abejonė, ar Žmogaus dušia nėra mate- rijalė ir ar ji nenyksta su kunu? Jug kunui, sakysim, smegenims sugedus, genda ir dūšios veiksmai, ypatingai mintis. Tiesa, smegenims sugedus, genda Žmogaus protavimas. Bet iš to negalima išvesti, kad dūšia yra medžiaginė, kaip smegenys. Jug sugedus geležiniam kati- lui, kuriame suspaudžiamas lokomotyvos ga- ras, traukinys nepaeina. Iš to išeina, jog ge- ležinis indas yra garui reikalingas, kad vežtų traukinį, bet ne geležinis indas traukinį veža, tik garas. Taip pat ir smegenys yra reikalingi žmogui, kad mintytų, bet ne jie mintį sudaro,"
A m
tik dvasinė jiega, pasinaudojanti smegenimis, kaip garas geležiniu indu. ]
Žmogaus dūšios nematerijališkumą prirodo minties prigimtis. Minties nematome gyvuo- liuosę nei augaluose, todel jų gyvybės jiegas priskaitome prie medžiaginių jiegų. Žmoguje matome min'į. delto jo dušią priskaitome prie dvasių sryties. Kuninių daigtų ir jiegų yra ta ypatybė, kad susideda iš dalelių. Tos ypatybės negalime priskaityti žmogaus dušiai. Mirtis yra dalelių išsiskirtymas, arba jiegos perėji- mas į kitą jos ryšį. Kadangi žmogaus dušia nesusideda iš dalelių, todel ji negali išsiskirs- tyti. Nėra matyta, kad ta jiega pereitų į kitą jiegos ryšį. Delto spėjame, kad žmogaus dušia yra nemari.
Žemiškasi; mokslas senai jau spėjo, kad žmogaus dušia nemiršta. Platonas ketvirtame šimte metų prieš Kristų jau rašė, kad dušia nemiršta. Pilną tikrybę apie dūšios nemirimą turime iš Dievo apreiškimo. Tą tiesą jau žino- jo patrijarkai senai prieš Mozę (Maižiešių), nes tą žinią jie perdavė savo vaikams ir vaikų vai- kams. Nors Egiptiečiai, Grekai ir kiti buvo į- klimpę į stabmeldiją, tečiaus neužmiršo, ką Dievas buvo apreiškęs pradžioje, jog Žmogaus dušia nemiršta.
Tą tiesą labai aiškiai atkartojo V. Jezus palyginime apie didžturtį ir Lozorių. Juodu abu numirė, bet jųdviejų dūšios liko gyvos
M
pirmojo pragare, antrojo danguje (Luc. 16, 20-25). Krikščionių tikėjimo sąraše sakoma, kad Jezaus kūnui numirus Jo dūšia nužengė į pragarus, kur buvo visos Seno Įstatymo gerų- jų žmonių dušios. Del dūšios nemirumo V. Je- zūs liepia rupintis jos reikalais daugiau negu viso pasaulio turtais (Mat. 16, 26), daugiau negu kuno sąnariais (Mat. 5, 29) ir ją statyti augščiau už kuno gyvybę (Mat. 10, 39; 16, 25). Jeigu tat gamtiniai dūšios buvimo 17 nemir- tingumo prirodymai kam nors išrodytų neuž- tektinai stiprųs, tai antogamtis Kristaus ap- reiškimas nebepaliktų vietos abejonei. Augščiau yra paduota keletas skirtumų terp žmogaus ir gyvuolio. Didžiausią, bet-gi jų dviejų skirtumą sudaro protas, iš jo kilęs mokslas ir abiejų šaltinis arba nemirioji duūšia.
IV. MOTERIS.
Vasaulije yra plačiai įsigyvenusių pažiu- rų taip stipriai apėmusių mintis, juog dauge- liui rodosi kad visai negalima mintyti kitaip ne- gu mintijama mus laikais ir mus šalyse. Terp ių didžiųjų, galingujų pažiūrų via teip-gi ir įsi-
tikinimas, juog moteriškas asmuo yra lygiai žmogus, kaip ir vyriškasis.
Materijalizmas ir moteris.
Ne visos šiandien viešpataujančios pažiu- ros vra teisingos. Klauskime, ar moteriško as- mens lygybė su vyrišku yra tiesa ar ne?
Grynu gamtos mokslu tyrinėjant šitą klau- simą lieka daug neaiškumo. Vidutiniškai imant moteriškos mažiau sveria negu vyrai, vidutiniš- kas moterų ugis yra mažesnis negu vyrų, mote- rys mažiau sunkenybių atkelia negu vyrai, 'ant moterų veido neauga nei usai nei barzda. Svar- biausia Žmogaus kuno dalis yra jo smegenys. Vidutiniškai imant moterų smėgenys. sveria po- rą šimtų gramų mažiau negu vyrų. Tat yra maž daug pusė svaro skirtumo. Šitie skirtumai yra didesni negu šuns ir vilko skirtumai. Gamtos mokslas šunis ir vilkus deda į atskiras gyvuo- lių veisles, todel iš=itų, kad vyrai ir moterys tu- ri buti priskatyti prie atskirų gyvybės veislių.
RT A Bio
Kaikuriems rodosi, kad materijalizmas, te- pripažįstantis reikšmės tik pasveriamiems, ma- stu. mieruojamiems, ar šiaip užčiuopiamiems daigtams, yra naujas, tečiaus materijalistų fi- losofų jau buvo pirm dviejų tukstančių metų. Dar seniau žmonės neturėjo yvairių filosofijos krypsnių nei materijalizmo, bet tiktai materija- liškai mintijo ir dar materijališkiau apsėjo. Į- protis težiurėti tik pasveriamų ir užčiuopiamų dalykų yra taip senas, kaip žmonių širdies blo- gumas.
Delto iš pat pirmųjų laikų žmonėse buvo palinkimo statyti moteris žemiaus už vyrus. Vy- rai taip darė sameilos vedami, o moterys pas- kui sekė užsikrėsdamos vyrų materijališkumu.
Senasis Įstatymas ir Moteris
"Tam materijaizmo krypsniui nepasidavė Pirmoji Mozės knyga. Ji yra seniausia Šv. Ra- što dalis. Toje knygoje išreikšta visai kitokia mintis. Ten aprašyta, kad musų pasaulio sutvė- rimas prasidėjo nuo blogesnių dalykų ir ėjo nuolatai prie geresnių: pirma tapo sutverti že- mė ir vandenys, paskui žolės ir medžiai, toliau Žuvys 17 paukščiai, po jų gyvuoliai, pagalians žmogus: pirma vyras paskiau moteris. Vyrui kuną Dievas padarė iš žemės, o moteriai iš vy- ro kaulo.
Visa tai aprašyta pirmuose dviejuose mi- nėtos knygos perskyrimuose. Tai-gi tos knygos
a
skaitytojai negalėjo ją gerbdami skaityti ir sta- tyti moteriškę žemiau vyriško asmens. Šventa- sis Raštas visu savo turiniu yra priešingas ma- terijalizmui, nes mokina gerbti nematomą Die- vą. Tuomi pačiu šv. Raštas duoda suprasti, kad grynai kuniški žvilgsniai, kuriais moteriškė iš- rodo žemesnė už vyrą, neturi tokios reikšmės, kokią jiems priduoda materijalizmas ir materi- jalizmo linkusi senovė. Tai-gi Šv. Raštas buvo pirmasis moterų lygybės apginėjas.
Jis dar padarė ir daugiau. Šale gražių pa- trijarkų vyrų jis aprašė keletą labai gerbtinų moteriškų asmenų. Šale Abraomo spindi gra- žioji Sara, šale Izaoko yra geroji Rebeka. Ra- chelė patraukė Jokubo širdį savo rinktinėmis ypatybėmis. Senasis Įstatymas nestato moteriš- kės vertės priegulmėje nuo vyro. Debora buvo augščiausia žydų tautos teisėja. Ji, maždaug tiek reiškė savo tėvynėje, kiek prezidentas res- publikoje. Tai buvo labai seniai. Nuo jos laikų iki dabar praėjo apie 3200 metų. Trys knygos Šventame Rašte yra pavestos vien tik moterims išgirti. Seniausia yra Rutos knyga apsakanti, kaip ta svetimtautė atėjo į žydų žemę, ištekėjo už Boozo ir pateko į Mesijo gimdytojų eilę. Ju- dytos knyga aprašo to vardo moteriškę karžy- gę, kuri savo miestą ir tautą išgelbėjo nuo pra- žuties. Esteros knyga apsako, kaip našlaitė ta- po karaliene ir pasišventusiu užtarimu apsau- gojo žydus nuo išpjovimo. Sename Įstatyme
Ko. dar yra knyga, vadinama Giesmių Giesmė, kur eražiausiais žodžiais kalbama apie moteriškę, o Išminties knygoje pasakyta, kad šeimyninkės vertė yra nuo žemės krašto iki kraštui. Visi, kas skaitė tas šventas knygas, jei ir nepersiėmė ypatinga moterų pagarba, tai nors turėjo už- tektinai atspirties prieš materijalistišką pri- gimties palinkimą žiurėti į moteriškę kaipo į Žeinesnos sušies gyvą daiktą.
Naujasis Įstatymas ir Moteris.
Krikščionija nepaniekino, negalėjo ir neno- rėjo paniekinti Senojo Įstatymo, nes jis buvo surašytas iš Dievo įkvėpimo. Žmogiškos mote-. rų teisės taip aiškiai buvo pripažintos Sename Įstatyme, kad Naujajam Įstatymui nedaug kas reikėjo pridėti prie seniaus apreikštų tiesų. Tik reikėjo, kad tos tiesos giliau ir plačiau įsišak- nėtų žmonių gyvenime.
Kristaus laikais dar buvo įprotis, kad vy- rai galėdavo paleisti savo pačias, jei jos jiems nepatikdavo. Bet moterys neturėjo teisės per- skirti savo sau nepatinkančią moterystę. Vy- rai galėdavo turėti po kelias pačias, o moterys negalėjo turėti po kelis vyrus ant syk. Tas abi nelygybes Kristus panaikino įsakydamas, kad moterystė tegali buti tiktai terp vieno bei vie-
+ mos, ir kad vyras bei pati niekuomet negali bu- ti skiriami, kol juodu abu gyvi.
V. Jėzaus skelbtąjį mokslą užrašė evange- ūistai ir šv. Povylas. Šis ištarė, kad nėra skir- tumo terp vyro ir moteries (Gal. 3, 28). Jis neužgynė prigimties skirtumų, bet užgynė tei- sių skirtumą.
Senasis pasaulis buvo palikęs daugiau tei- sių pripažinti tiems, kurie turėjo dauigau jie- sų. Kristus labiausiai pažymėjo asmens reikš- mę Dievuje ir žmonėse. Dievas-Mokytojas tei- ses skirstė sulig asmenų, ne sulig jiegų. Todel nors moterys turi mažiau jiegų, jos visuomet krikščionijoje turi lygiai daug teisių su vyrais.
Teisių lygybė.
Tiesa, moterys negali buti kunigais. Bet ne visi nei vyrai jais tampa. Kunigystė yra labiaus priedermė, negu teisė, uždedama ant kaikurių asmenų, kad jie patarnautų kitiems, Del šeimininkių apsigyvenimo klebonijose da- bar kartais atsiranda pasipiktinančių. Jei abi lyti sutiktų prie altoriaus, tai pasipiktintojai turėtų daugiau progos leisti visokių negražių prasimanymų. Abi lyti negali buti kunigais. Kol moteriškė buvo žemai statoma daugelyje
> kas tautų, tol negalima buvo padaryti, kad mote- 1ys taptų kunigais, nes krikščionija turėjo pir- ma įeiti į tas tautas per vyrų apaštalavimą, paskui atitaisyti tų tautų klaidingas pažiūvas į moteriškę. Dar iki šiai dienai kaikur tas te- bėra nepadaryta., Sykį pavedus vyrams kuni- gystės priedermes negalima paskui jų atimti ir perkelti ant moterų. Kunigystė yra gar- binga, bet mergystė yra garbinga teip-gi. Kris- tus mergystės skaistybę pakėlė teip ąugštai,. juog pilnai atlygino moterims už neprileidimą prie kunigystės. Kunigai sali iv turi pelnytis skaistybės nuopelnus, bet katalikiškoje liturgi- joje ypatinga šventenybės rųšis yra skirta tik moteriškos lyties asmenims. Nei šventieji Ka- simieras, Stanislovas, Aloyzas ir kiti, kurie ne- abejotinai ir šventai užlaikė skaistybę, nesis- kaitė terp šventų mergelių.
Tiktai vienai moterų lyčiai teko garbė pa- gimdyti Amžinąjį Kunigų-Kunigą V. Jezų. Dievo Gimdytojos augštybė teko tik vienai mo- teriškajai lyčiai. Jei-gu tat vyrai neturi teisės nusiskųsti savo lyties pažeminimu del to, kad iš. vyrų pusės nėra lygaus Marijai, tai nei mote- Trys negali pavydėti vyrams, kad jie kaikurie gali laikyti Mišias.
Apaštalo nuopelnai, t. y. tiesos ir doros pla tinimo darbas, yra taip pat prieinami neturin-
m me
čioms kunigiškų šventinimų moterims, kaip ir patiems kunigams. Apaštalaujančias mokyklo- se,igonbučiuose ir kitokio viešo tarnavimo į- staigose vienuolės pasaulis garbina lygiai kaip kunigus.
Paskalas buk viename vyskupų susirinkime kilęs klausimas, ar moteris turi dūšią ar ne, ir buk tas susirinkimas pripažinęs joms dušią tik vienu balsu daugumos, yra prananytas žmonių neturinčių sąžinės, o skelbiamas Žmonėms ne- turintiems. mokslo.
Visose šalyse katalikų politikos organizaci- jos ir veikėjai stovi už davimą moterims pilnų pilietiškų teisių. Toms teisėms priešinasi katali- kystės priešai. Prancūzų ministrų pirmininkas G. Clemenceau 1919 m. pradžioje moterų dele- gacijai, prašiusiai balsavimo teisių, pasakė ti- krąją priežastį, delko tų teisių neduoda. Jis ta- rė, kad moterims gavus balsavimo teises, Baž- nyčios įtekmė visuomenėje pasidarytų didesnė.
Nuo savęs turime pridėti, jog dabartinis liberalizmas laiko visas moteris, t. y. pusę žmo- nių, be politiško balsavimo teisių tik delto, kad jaučia, juog turėtų prarasti valdžią, jei -prisi- laikytų demokratijos dėsnių.
Katalikų mokslininkas šv. Tomas Akvinie- tis pradžioje trylikto šimtmečio parašė tą, kas pirmiau ir vėliau buvo daroma tarp katalikų: *“*Vir et mulier a pari judicentur,'? t. y. *"Vyriš- kas ir moteriška yra lygiomis teisiami.'* Neka-
k 700 talikams viešą gyvenimą vedant to nėra nei šiandien, t. y. septyniems šimtams metų pra- ėjus.
Nenorėtume, kad kas iš šito rašto įgautų klaidingos nuomonės, buk krikščionija temoka tik girti moteris. Šv. Raštas, kalbėdamas apie eražius gerų moterų veiksmus, neužmiršta pa- peikti ir blogai dariusias: nenuteisina Jievos, nei Tamaros, nei Mozės sesers Marijos, nei Ra- habos, nei Betsabėjos ir kitos. Taip pat ir krikš- čionija primena priedermes moterims lygiai kaip ir vyrams.
Moteries tikslas yra buti žmogum, o ne vy- ro Žaislų. Jeigu moterys labiau rupintusi są- vo žŽmogiškumu ir mažiau kreiptų domos į mo- teriškumo puošnumą, tai gal veikiau įgytų joms pritinkančias teises.
V ŽMOGUS DIEVO PAVEIKSLAS.
Šv. Raštas, kalbėdamas apie žmogaus sutvė- rimą, prideda taip-gi, kad žmogus yra Dievo paveikslas ir panašumas. Kadangi Dievas ne- turi kuno, tai aišku, jog ir žmoguje Dievo pa- našumas negali buti kune, o turi buti dušioje. Kaip Dievas yra dvasia, taip ir žmogus yra dvasia.
Kalbant apie Dievo panašumą žmoguje rei- kia neužmiršti skirtumų tarp paveikslo ir tik-
e
Tybės. Žmogus buva šešių pėdų augščio, o jo paveikslas tankiai užima porą colių, arba nei tiek. Žmogus negali buti be valgio ir gėrimo, o žmogaus fotografijai to viso nereikia. Gyvas „asmuo džiaugiasi saule ir eina sveikyn nuo jos Šviesos. Žmogaus fotografija nušunta ant sau- lės. Neišbaigtume, jei norėtume suskaityti skirtumus tarp paveikslo ir tikrybės. Dar di- desnis yra skirtumas tarp Dievo ir Žmogaus.
Tą atsimenant reikia žinoti, jog Dievo paveik- slas žmoguje yra tiktai viena arba kelios ypa- tybės, kuriomis žmogus tampa panašus į Die- vą. Tos bendrosios ypatybės Dievuje yra taip didės, kaip Jis pats, o žmoguje taip mažos, kaip jisai.
Pirmutinė tat ypatybė, del kurios Žmogus gali vadintis Dievo paveikslu ir panašumu yra žmogaus dušia. Tą paveikslą turi maži ir di- deli, geri ir blogi Žmonės.
Jeigu žmogus dirba, jis prisideda, kad gamtos daigtai tampa geresni. Prie molio žmogus pri- deda darbo išeina plyta. Pridėjęs darbo prie plytų gali padaryti iš jų puikią bažnyčią. Ta bažnyčia yra daug geresnė negu molio kruva, suvartota bestatant bažnyčią. Dievas sutvėrė pasauli; medžiagą, o žmogaus darbas tą me- džiagą tobulina. Tokiu budu žmogus dirbda- mas tampa Dievo panašumu.
Dievas sutverdamas įvairias daigtų rųšis “*matė kad jos buvo geros'' (Gen. 1, 3 ete).
Žmogus taip-gi savo darbštumą gali suvarto- ti geriems tikslams taip, kad žmogaus darbai gerumu panėšėtų į Dievo darbus. Pasaulyje y- ra evoliucija, arba ėjimas iš žemesnių daigtų į geresnius. Žmogaus gyvenime yra išradimų, pagerinančių gyvenimą. Tai-gi matyt panašu- mas tarp Dievo ir žmogaus darbų tame, kad abeji cina prie to, idant butų daugiau ge- rumo.
VI. šV. RAŠTAS IR MOKSLAS APIE ŽMOGŲ.
Lengva pastebėti, kad ir žemiškojo žmonių mokslo prityrimas ir Dievo apreikštoji tiesa kreipia musų mintis į tą pačią pusę. Gamtos mokslas sako, kad pasaulio evoliucijoje yra trys isikišimai augštesnės jiegos arba pertarai, kad jauniausias iš tų trijų pertarų matyt tarp tobuliausio gyvuolio ir tarp žmogaus kuno, nes tarp jųdviejų yra didelis neišpildytas tarpas. Toliaus psichologijos mokslas parodo, jog žmo- giška pirmyneiga ir ypač mųs mintijimo pri- gimtis, liudija, kad mumyse yra nematerijalė dalis, neturinti dalių, delto negalinti išnykti kūnui mirštant.
šv. Raštas prie to prideda, jog ta nemateri- jalė dalis yra Dievo įkvėptoji į mųs kūną gy- vybės dvasia, jog ji kūnui mirus pasilieka gy- va, jog jos amžinoji laimė ir nelaimė priklauso nuo jos darbų, jog ant jos žmoguje yra Dievo paveikslas.
Prie tų žemiškojo ir antgamtinio mokslo parodymų mųs pačių prigimties jausmas šau- kia, kad ne tvartas yra mųs tėviškė bei tiks- las, kad priešingai mes turime "Tėvą, kuris yra Danguje.
NUO AUTORIAUS.
Vienas Chicagos dienraštis papeikė mane, kad tvirtinau, juog žmogus turi dušią, ir kad nepripažinau žmogaus kilmės iš gyvuolio. Nuo dienraščių papeikimo negali atsiginti kaip va- sara nuo musių. Bet visuomenei pridera pasa- kyti kokių turėjau prirodymų tiems tvirtini- mams, kuriais viešai skelbiau.
Apie čia pajudintus dalykus galima butų prirašyti storas knygas, bet jos nelengva butų perskaityti. Čia yra tiktai trumpa santrauka stambesniųjų dalykų. Vidutiniškai išlavin- tiems žmonėms, tikiuosi naudinga bus juos tu- rėti po ranka.
Šitos knygutės tikslas yra žmogaus ir gy- vuolio prigimties klausimą išgvildenti ne vien tikėjimo, bet teip-gi ir gamtos mokslo šviesoje.
Paprastai prakalbas autoriai deda knygų pradžioje, bet, ištiesų, jie tas prakalbas rašo. knygos pabaigoje.
Kun. P. Bučys
16 Vasario 1920 m. Chicago, III.
TURINYS.
I ŽMOGAUS KILMĖ.
1 vai (ios DAŽIULOS: L 123 is airės ao 2 2. Veislio BeriMaihos 2 dek saaa else 45 3 Žmozaus kilmė iš beždžionės .......... 70 4 Prirodymų peržvalga ........--...... 9 4
a) kvaujo PRADNAŠUMA: Gas asas 10
K] odėm imsis A T 20
e). Taisiaus AUBIMAS L aaa a L
Gl a a a AAA 13-25
aa a S r L 14 „ 5 Žmogus ne iš beždžionės .....-........ 15 4
ASU 16 „
51 musiauŽmogiai Ass ski kaskas 172
c)senovės iškasimai „L... 17 4 6 Žmoniu giminės senumas ............ 20 v „Givoliucijos Bertafai Z+5 K unaa us e mais VA
II. ZMONIŲ VEISLES. 1 Blumenbacho pažvalga .............. ia 2 Kitų mokslininkų pažiuros ............ Us S Dyasios ĮVaiLi8ai 4 as ee a aa ks 27 4 Visi žmonės Nojaus vaikai ............ sad. 5 Veido varsos priežastys .............. 883 6 Kaip žmonės atkeliavo i Amerika? .... 35 „ III DUŠIA.
L INS ktas S a anas Sa ao 87 BEMINLISIJO S As e anas S S 5 DMintis AP dVABIS Las ai ej 40 Es A 42 „ b' Vidulinis DTILYTIMAS „au ss ke as 434 G Gyvybė ii MIPS Lilas ska e kieki 46 „ 7 Augalų ir gyvuolių dūšios ............ 46,
B NemiryuDės a a 47
IV. MOTERIS.
1 Materijalizmas ir moteris 50 + 2 Senasis Įstatymas ir moteris .......... bi. 3 Naujasis Įstatymas ir moteris ........ 58. 4 Teisių lygybė ..... Žas a piano a BIS 54 „
V. ŽMOGUS DIEVO PAVEIKSLAS. VI. ŠV. RAŠTAS IR MOKSLAS API.. ŽMOGU.