LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA

FILOSOFIJOS, SOCIOLOGIJOS IR TEISĖS INSTITUTAS

LIETUVOS FILOSOFINES MINTIIES ISTORIJOS SALTINIAI

I TOMAS

FEODALIZMO LAIKOTARPIS

VILNIUS 7 19830

LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA

FILOSOFIJOS, SOCIOLOGIJOS IR TEISĖS INSTITUTAS

LIETUVOS FILOSOFINES MINIIES ISTORIJOS SALTINIAI

TRYS TOMAI

REDAKCINĖ KOLEGIJA:

J. MACEVIČIUS (vyriausiasis redaktorius), A. GAIDYS, P. KATINAITĖ, B. KUZMICKAS, R. PLEČKAITIS, A. POŠKA, G. VAITKŪNAS, I. ZAKSAS, V. ŽEMAITIS

1F

Li 234 Redakcinė kolegija: R. PLEČKAITIS (pirmininkas ir ats. redaktorius), R. SKEIVYS, S. TUNAITIS, A. VARANAVIČIUS 4503010100 61005—024

M 851108) 80 Ž— 80

(6 Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1980

PRATARMĖ

Maždaug prieš 25 metus pradėtuose Lietuvos filosofinės min- ties istorijos tyrimuose pasiekta tam tikrų rezultatų: išleista monografijų, paskelbta nemaža mokslinių straipsnių, jų tarpe ir visasajunginiuose bei užsienio leidiniuose, apginta keliolika kandidatinių ir daktarinių disertacijų, mokslinėse konierencijo- se ir simpoziumuose aptarti filosofijos raidos Lietuvoje tyrimų metodologiniai klausimai.

Pribrendo reikalas atliktų ir vykdomų tyrimų pagrindu pra- dėti leisti Lietuvos filosofinės minties istorijos daugiatomius akademinius leidinius. Siekiant šio tikslo, pirmiausia buvo už- sibrėžta parengti Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltinius, kurie padėtų išryškinti šios srities atstovus, jų darbus ir pag- rindines koncepcijas, taip pat nustatyti įtakas bei poveikius vie- nų atstovų kitiems. Šio leidinio rengėjai laikosi nuomonės, kad „Šaltinių“ parengimas — tai neištirtos arba mažai ištirtos tam tikros šalies filosofinės minties istorijos tyrimo pirmasis ir bū- tinas etapas. Taigi „Šaltiniai“, kaip susisteminta pagal tam tik- rus principus Lietuvos filosofinės minties istorijos medžiaga, turėtų pasitarnauti tyrinėtojams rengiant platesnio pobūdžio darbus, pirmiausia Lietuvos filosofijos istorijos daugiatomį lei- dinį. Be to, „Šaltiniai“ pravers Lietuvos kultūros istorijos prob- lemų tyrimui.

Numatyta išleisti trys „Šaltinių“ tomai. Pirmasis tomas ap- ima feodalizmo laikotarpį, antrasis — kapitalizmo laikotarpį, trečiasis — socializmo laikotarpį.

Rengiant „Šaltinius“, prisiėjo susidurti su sunkumais ir ne- lengvai spręsti kai kuriuos metodologinius, struktūrinius bei techninius klausimus.

„Šaltiniuose“ laikomasi principo, kad Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniais yra šios srities darbai, sukurti etni- nės Lietuvos ribose arba svetur gyvenusių lietuvių, susijusių

5

savo veikla bei kūryba su etnine Lietuva, Tačiau daugelio tau- tų, tarp jų ir lietuvių istorijoje, kai kurių asmenų kūryba pri- klauso kelių tautų kultūrai, filosofijai, mokslui. Nemaža kitų tautybių žmonių — lenkų, vokiečių ir kt.— tiek ankstesniais, tiek ir vėlesniais laikais dėstė filosofiją Lietuvos mokyklose, daugiausia Vilniaus universitete. Dėl to jų iilosotinis palikimas priklauso ir tų kraštų, kuriems jie atstovavo, ir Lietuvos filo- sofijos istorijai. Be to, ir Lietuvos mokyklų profesoriai filoso- fijos kursus skaitė Lenkijos, Prūsijos ir dabartinės Baltarusijos mokyklose. Jų filosofinis palikimas priklauso ir tų kraštų, ir Lie- tuvos filosofijos istorijai. Tačiau Lietuvos filosofijos istorijos šaltiniais nelaikomi raštai tų asmenų, kurie, gyvendami už elt- ninės Lietuvos ribų ir neturėdami su ja jokio ryšio, pavyzdžiui, lenkų ar kita svetima kalba, juos išleido Vilniuje.

„Šaltinius“ sudaro ne tik tiesioginiai filosofinio pobūdžio veikalai, traktatai, monografijos, rankraštiniai paskaitų kursai, moksliniai straipsniai, bet ir kitų sričių darbai, kuriuose išreiš- kiamos tam tikros epochos visuomeninės pažiūros, idėjos ir teo- rijos, turinčios ar turėjusios filosofinę bei pasaulėžiūrinę reikš- mę ir prasmingumą, vertinant socialinio gyvenimo klausimus ir procesus valstybiniuose aktuose, teisės, ekonomikos, istorijos veikaluose, netgi kai kuriuose brandžiuose šiuo požiūriu groži- nės literatūros veikaluose.

Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai pateikiami pa- gal personalijas, kurios išdėstytos abėcėlės tvarka. Nežinomų autorių darbai aprašyti tomų pabaigoje.

Anotuojama pilniausioji šaltinio publikacija. Jei šaltinis ne- publikuotas, anotuojamas jo rankraštis. Jei šaltinis yra keletą kartų publikuotas, anotuojama paskutinė publikacija, kuri pa- prastai būna pilniausia, šalia nurodant pirmąją. Esant kelioms daugmaž vienalaikėms šaltinio publikacijoms, pirmumas teikia- mas atskiru leidiniu, o ne periodikoje paskelbtai publikacijai.

Šaltinio metriką (pavadinimą, tomų skaičių, leidimo ar pa- rašymo datas, puslapių skaičių ir pan.) bei šaltinio dalių iš- vardijimą stengtasi, kiek galimybės leido, perteikti pilnai ir autentiškai, vengiant trumpinimų ir praleidimų, siekiant išsi- versti su minimalia rašybos ir skyrybos modernizacija. Pagrin- diniai metrikos elementai — autorius, šaltinio pavadinimas, paantraštiniai ir tomų duomenys — pateikti didžiosiomis rai- dėmis. Specifinės gotiško, kirilicos ir graždankos šriftų raidės keičiamos atitinkamomis dabar vartojamų lotyniško ir slaviško šriftų raidėmis. Raidės v ir u lotyniškuose tekstuose rašomos

6

VL

——>

pagal lotynų kalbos ortografiijos dabartines taisykles. Šaltinio dalių išvardijimuose išplečiamos kai kurių rūšių santrumpos, taip pat nežymimi kirčiai ir kai kurie kiti diakritiniai ženklai.

Neautentiški šaltinio metrikos bei išvardijamų šaltinio dalių elementai, kaip antai: aprašytos personalijos autoriaus duoti sąlyginiai šaltinių pavadinimai, jo nustatytos parašymo, pub- likavimo datos ir vietos, suskaičiuota paginacija, patikslinan- tys ar paaiškinantys įterpimai, nuorodos ir kt., išskiriami kur- syvu. Išimtį sudaro lotynų, lenkų, sen. baltarusių, sen. rusų, vokiečių ir kitomis kalbomis parašytų šaltinių pavadinimų ver- timai į lietuvių kalbą. Sie vertimai, kurie rašomi tuoj po origi- nalaus šaltinio metrikos teksto, skliaučiami laužtiniais skliaus- tais.

Tiek šaltinio metrikoje, tiek kitose autentiškose teksto daly- se buvo vengiama daryti praleidimų. Jų imtasi tik būtiniausiais atvejais: 1) neįskaitomose ar defektuotose šaltinių teksto vie- tose; 2) kitakalbių tekstų santrumpų, kurių prasmės nepavyko išaiškinti, vertimuose; 3) pasikartojančiuose titulų ar pareigybių išvardijimuose. Praleidimai žymimi ženklu <...>.

Signatūra (šaltinio saugojimo vieta ir šifras) nurodoma rankraštiniams šaltiniams bei tiems XVI-XVIII a. spaudi- niams, kurių išliko nedaugelis egzempliorių.

Visi trys „Šaltinių“ tomai parengti pagal sudarytos vienin- gos metodikos principus ir taisykles, tačiau kiekvienas tomas turi ir specifinių bruožų bei elementų, atspindinčių tam tikros epochos sąlygas ir reiškinių savitumą, ideologinių bei pasau- lėžiūrinių procesų turinį ir t. t.

Pirmąjį „Šaltinių“ tomą parengė Lietuvos TSR Mokslų Aka- demijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto Lietuvos fi- losofijos istorijos skyrius. Šio darbo vadovas — instituto vyr. mokslinis bendradarbis filos. m. dr. prof. R. Plečkaitis. Visi „saltinių“ parengime dalyvavusieji autoriai nurodyti leidinyje, Lotyniškus tekstus peržiūrėjo Vilniaus V. Kapsuko universiteto doc. L. Valkūnas.

Visiems, prisidėjusiems prie šio tomo parengimo, nuošir- džiai dėkojame.

„Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltinių“ redkolegija

ĮVADAS PIRMAJAM „ŠALTINIŲ“ TOMUI

Pirmaisiais Lietuvos filosofinės minties šaltiniais, kuriuose išreikšti filosofinio pobūdžio pasaulėžiūriniai-ideologiniai mo- tyvai, laikytini rašytiniai dokumentai — „Lietuvos metraščiai“, LDK didžiųjų kunigaikščių laiškai ir aktai, „Lietuvos Statutas“ ir kt. Tačiau daugelio tautų tyrinėtojų požiūriu, filosofinės min- ties istorijos pirmasis šaltinis yra liaudies kūryba. M. Gorkio žodžiais tariant, liaudis yra pirmasis filosofas ir poetas laiko, kūrybos grožio ir originalumo atžvilgiais. „Šaltiniuose“ pateik- ti lietuvių liaudies kūrybos išdėstymą pagal tam tikrus filoso- finio pobūdžio pasaulėžiūrinius motyvus buvo neįmanoma dėl daugelio priežasčių. Tai iš dalies bus galima padaryti, rengiant Lietuvos filosofijos istorijos veikalus.

Į šį „Šaltinių“ tomą įtraukti „Lietuvos metraščiai“, kai ku- rių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laiškai ir „Lietuvos Statu- tas“ turi pirmiausia orientacinę reikšmę tyrinėtojams, nagrinė- jantiems to meto Lietuvos filosofinės minties istoriją. „Šalti- niuose“ pateikta ši medžiaga iš dalies rodo to meto Lietuvoje tam tikra istorine seka plitusių Lietuvos valstybingumo, Rene- sanso ir humanizmo, Reformacijos ir kontrreformacijos, romė- niškos kilmės prigimtinės teisės pažiūrų, idėjų bei teorijų so- cialines-politines bei filosofines-pasaulėžiūrines priežastis ir motyvus.

„Lietuvos Statutas“ (1529, 1566, 1588 m.) yra svarbus feo- dalizmo epochos Lietuvoje rašytinis paminklas, taip pat politi- nės, teisinės ir filosofinės minties šaltinis. Jame atsispindi ne tik feodalinės visuomenės klasinis bei luominis susiskirstymas, socialinės politinės bajorijos teisės, bet ir Renesanso bei huma- nizmo idėjų poveikis Lietuvai. „Lietuvos Statuto“ sudarytojai ir leidėjai, baigę Vakarų Europos universitetus, buvo šių idėjų tiesioginėje įtakoje. Šiuo atveju reikšmingas yra L. Sapiegos kreipimasis į karalių ir bajorus, išspausdintas pirmojoje 1588 m. „Lietuvos Statuto“ pratarmėje, kurioje L. Sapiega išryškėja

8

kaip politinis mąstytojas, iš humanizmo pozicijų teigiantis tei- sinės valstybės ir romėniškosios prigimtinės teisės idėjas. Lie- tuvos humanistai A. Rotundas, Mykolas Lietuvis ir kiti buvo įsitikinę, kad visuomenės vystymosi pagrindas ir jos pažangos šaltinis yra moraliniai veiksniai ir teisingi, tobuli įstatymai. Šiuo požiūriu kai kurie jų kritikavo feodalizmo ydas, žiaurų valstiečių išnaudojimą, ištaigingą dvasininkų gyvenimo būdą. Neigiamiems feodalinės moralės bruožams humanistai prieš- pastatydavo patriotizmą, saikingumą, darbštumą ir socialinį aktyvumą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinio pa- triotizmo motyvus humanistiniais poetinio žodžio įvaizdžiais išreiškė M. Husovianas.

Plintant Lietuvoje Reformacijai, o kartu su ja humanizmo, Renesanso kultūrai, reikšmingu filosofinės minties reiškiniu darėsi arijonų judėjimas ir jo skelbiamos socialinės idėjos. Kaip radikalioji Reformacijos kryptis, arijonizmas kovoje su katalikiškąja teologija ir scholastika panaudojo ir tilosofinį ra- cionalizmą. Kairieji arijonai gynė neturtingųjų miestiečių ir valstiečių interesus, reikalavo įvykdyti socialinius-politinius pertvarkymus: panaikinti baudžiavą, net valstybę ir teismus, skelbė visų piliečių lygybę, religinę toleranciją, asketizmą, krikš- čioniškajį utopinį socializmą ir pacifizmą. Dešinieji arijonai — bajorų ir turtingesniųjų miestiečių interesų išreiškėjai — teisin- dami baudžiavinę santvarką, reikalavo tik sušvelninti ieodalinį išnaudojimą. Be to, Lietuvoje plito F. Socino kompromisinės pažiūros, bandžiusios sutaikyti kairiąją ir dešiniąją arijonizmo kryptis, taip pat nuosaikiosios Reformacijos — kalvinizmo — idėjos. Pastarųjų reiškėjas A. Volanas skelbė demokratizmą, prigimtinės teisės ir visuomenės sutarties idėjas. Kiek mažiau šalininkų turėjo liuteronizmas (A. Kulvietis, V. Agripa ir kt.).

Pateikiami šiame tome Renesanso ir humanizmo atstovų vi- suomeninės minties šaltiniai yra nepilni, jų pažiūrų filosofiniai motyvai dar nėra pakankamai išnagrinėti. Dalis tokių šaltinių yra žuvę arba buvo sunaikinti bei nuslėpti jėzuitų.

Nustatyta, kad Lietuvos didikų ir bajorų vaikai filosofiją studijavo Vakarų ir Centrinės Europos universitetuose nuo XIV a., taip pat ir vėliau — įsteigus Vilniaus universitetą. Kai kurie kilę iš Lietuvos studentai užsienio universitetuose įgyda- vo filosofijos mokslinius laipsnius — laisvųjų mokslų ir tiloso- fijos bakalauro, taip pat aukščiausią tuo metu laisvųjų mokslų ir filosofijos magistro laipsnį. Šiems laipsniams įgyti buvo ga- lima laikyti bakalauro, taip pat magistro egzaminą arba ginti

9

tezes, kurios maždaug atitinka dabartinių kandidatinių diserta- cijų autoreferatus. Pavyzdžiui, žinoma, kad Prahos universitete 1401 m. laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalauro laipsnį įgijo Kristupas iš Lietuvos (Christophorus de Lytwania), 1404 m.— Motiejus Vilniškis (Mathias de Wylna), kuriam 1408 m. buvo suteiktas magistro laipsnis.

Viduramžiais universitetuose bakalaurai ir magistrai priva- lėjo ne tik patys toliau lavintis, bet ir skaityti studentams pa- skaitas iš mažiau sudėtingų ir daugiau įsimenamų dalykų, dik- tuoti pagrindinius veikalus. Reikia manyti, kad tokias pareigas turėjo atlikti ir iš Lietuvos kilę, bakalauro ar magistro laipsnį įgiję asmenys. Deja, šis klausimas dar netyrinėtas, jokių pas- kaitų, skaitytų užsienio universitetuose kilusių iš Lietuvos ba- kalaurų ar magistrų, užrašų iki šiol nerasta, betgi jų iš esmės ir neieškota. Težinoma tik, kad Altdorfo akademijoje 1597 m. tezes apgynė iš Vilniaus kilęs lietuvis Baltazaras Krosnevičius, kuris 1603 m. Niurnberge išleido knygą „Įvadas Aristotelio aš- tuonioms „Politikos“ knygoms“. 1600 m. baigęs Graco univer- sitetą, Upytės bajoro sūnus Jonas Kimbaras išleido tezes „Filo- sofijos teoremos apie pasaulį ir jo dalis“. Vilniuje yra logikos ir praktinės filosofijos paskaitų, skaitytų 1612 m. lietuvių ir len- kų studentams Ingolštato universitete, užrašai!.

Sios negausios žinios apie užsienio universitetuose studija- vusius studentus, kilusius iš Lietuvos, jų užrašus ir verčia dau- giau susirūpinti tos srities paieškomis ir tyrinėtojus, ir įstaigas, atsakingas už mokslinius tyrimus Lietuvos kultūros ir mokslo istorijos klausimais.

Filosofinė mintis pagal savo laikmečio profesinį lygį tvir- tai pradeda formuotis Lietuvoje XVI a. Tai susiję su tam tik- rais socialiniais-ekonominiais ir politiniais bei ideologiniais poslinkiais visuomenės gyvenime, su Renesanso, humanizmo ir Reformacijos idėjų plitimu bei katalikiškosios kontrreforma- cijos, teologijos ir scholastikos pastangomis įveikti Reformaci- ją. Vykstant šiai kovai į Lietuvą pakviesti jėzuitai 1569 m. įsteigė Vilniuje kolegiją, kurioje 1571 m. buvo įvestas scholasti- nės filosofijos kursas. Šioje mokykloje skaitytos filosofijos pa- skaitos? ir mokslinių disputų išspausdintos tezės laikomos anks-

!' VUB, F 3-2170; MAB, F 9—8,

* LLR Gniezno dvasinės seminarijos bibliotekoje yra Vilniaus jėzuitų kolegijos profesoriaus ispano P. Vijanos, dėsčiusio čia 1575—1578 m., gam- tos filosofijos ir metafizikos paskaitos (370 lapų), bet apie tai sužinota, pa- ruošus šio tomo rankraštį spaudai.

10

čiausiais žinomais filosofijos šaltiniais Lietuvos mokyklose. Apie 1538 m. A. Kulviečio įsteigtoje reiormatų mokykloje (pa- naikinta 1542 m.) dėstytą ar nedėstytą filosofijos kursą nėra jokių žinių.

Didžiausios reikšmės filosofinės minties raidai Lietuvoje tu- rėjo Vilniaus universiteto įsteigimas 1579 m. Jau pirmaisiais mokslo metais jo filosofijos fakultete buvo pradėtas dėstyti tri- metis kursas (logikos, fizikos, arba gamtos filosofijos, metafi- zikos ir etikos). Tas pačias filosofijos disciplinas dėstė filosofijos profesoriai Vilniaus ir jo apylinkių kolegijų ir vienuolynų mo- kyklose: Kražių ir Kauno jėzuitų kolegijose, Raseinių, Pa- parčių, Seinų, Ašmenos, Marijampolės, Kauno — dominikonų, pranciškonų, bernardinų, trinitorių, karmelitų, pijorų vienuoly- nų mokyklose. Taigi Lietuvos mokyklose buvo sukurta ištisa katalikiškosios scholastinės filosofijos dėstymo sistema, kuri autentiškai atsispindi XVI-—XVIII a. studentų ir moksleivių pa- žodžiui užrašytuose filosofijos paskaitų užrašuose, kurie patei- kiami šiame tome kaip to meto filosofijos šaltiniai. Tokių rank- raštinių filosofijos kursų Vilniaus V. Kapsuko universiteto Mokslinėje bibliotekoje ir Lietuvos TSR Mokslų akademijos Centrinėje bibliotekoje yra apie 600. Nemaža jų dalis neturi ti- tulinių puslapių, o jei ir turi, tai nenurodyta dėstymo vieta, me- tai, paskaitų autorius. Tačiau ištyrus įvairius prierašus rank- raščiuose, jų kalbą, stilių, dėstymo metodą ir argumentavimo būdą, galima nustatyti dėstymo vietą, metus, net kai ką pa- sakyti ir apie patį autorių, pavyzdžiui, kuriam vienuolių ordinui jis priklausė. Duomenų nustatyti užrašymo vietai ir metams galima rasti, skaitant patį filosofijos kurso tekstą. Daugiausia jų randama tam tikrose logikos ir fizikos kursų vietose. Vadi- namosios dialektikos terminų ir teiginių teorijoje kartais kaip pavyzdžiai pateikiami vietovių pavadinimai, lietuviški ar len- kiški tikriniai vardai. Vietovių pavadinimai neretai duodami, aiškinant santykio kategoriją, teiginių teisingumo sąlygas, tei- ginius apie ateitį. Fizikos kurse, nagrinėjant vietos sąvoką, dažnai kaip pavyzdys minimas tos vietovės, kurioje kursas buvo dėstomas, pavadinimas. Dažnai sakoma: „čia, Vilniuje“, „čia, Paparčiuose“, „čia, Kaune“ ir pan. Aiškinant kontinuumą, nere- tai nurodomi kai kurie Vilniaus universiteto profesoriai. Metus, kada kursas buvo dėstytas, neretai galima nustatyti, skaitant fizikos traktatą „Apie pasaulį ir dangų“, kuriame dažnai nuro- doma, kiek pasauliui metų tuo laiku, kai kursas buvo dėstomas. Remiantis mokslinių laipsnių teikimo Vilniaus universitete re-

11

gistracijos rankraštine knyga, jezuitų ir kitų vienuolių ordinų kasmetiniais katalogais bei kitais dokumentais, galima nusta- tyti ir paskaitų autorių. Nauji, anksčiau nežinomi duomenys apie rankraštinius iilosofijos kursus didele dalimi yra paskelbti“.

XVI-XVIII a. pasirodę spausdinti iilosofinio pobūdžio dar- bai — tai negausios monografijos ir vadovėliai, studentų raši- niai — tezės moksliniams laipsniams įgyti, taip pat filosofijos disputų tezės. Vilniaus universitetas teikė tuos pačius iilosofi- jos laipsnius, kaip ir viduramžių universitetai: laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalauro ir laisvųjų mokslų ir filosofijos magis- tro*. Tezėse būdavo dėstomi bendriausi filosofijos teiginiai, jas vadindavo teiginiais (propositiones), išvadomis (conclusiones), tezėmis (theses). Tezių apimtis siekdavo nuo kelių iki kelio- likos, kartais iki dvidešimties ar trisdešimties puslapių. Nors tezes parengti visuomet padėdavo vadovas — filosofijos profe- sorius, tačiau jos iš esmės yra studento arba filosofijos fakul- teto absolvento kūryba. Trejus metus studijavęs filosofiją, stu- dentas sugebėdavo parengti kurios nors filosofijos disciplinos arba ir visos filosofijos bendriausius teiginius tezių forma. Va- dovas jam padėdavo pasiruošti tezes apginti, atrasti jų įrody- mus, kurie tezėse nebuvo skelbiami. „Šaltiniuose“ tezės priski- riamos jas gynusiems asmenims, išskyrus vieną kitą atvejį, kai vadovo dalis parengiant tezes akivaizdžiai viršija tezių gynėjo dalį, arba kai jas ginantis asmuo nenurodo savo pavardės. Šiais atvejais tezės priskiriamos jų vadovui. Lietuvoje daugiausia tezių išspausdino Vilniaus universiteto auklėtiniai. Tačiau moks- linės tezių reikšmės nedera pervertinti: jų apimtis nedidelė, ar- gumentacija neišvystyta, tvirtinamos žinomiausios filosofinių mokyklų tiesos. Bet tezės tam tikru mastu padeda atkurti fi- losofijos profesoriaus pažiūras, ypač tuo atveju, kai nėra išli- kusio jo skaitytų paskaitų kurso.

Iki XVIII a. vidurio Lietuvos mokyklose buvo dėstoma scholastinė filosofija, žinoma vadinamosios antrosios scholas- tikos pavadinimu, kurios autoritarinis metodas ir empirinių tik- rovės tyrimų ignoravimas neskatino mąstymo būdo ir mokslo pažangos. Tą jautė drąsesnieji, linkę į ieškojimus Vilniaus uni- versiteto profesoriai, kurie studentus plačiau supažindindavo ir

3 Plečkaitis R. Filosofija Lietuvos mokyklose XVI-XVIII a. Filosofi- jos mokslų daktaro laipsnio disertacija, d. III. V., 1968.— VUB, Ds 1015. (Rankraštis)

* Zr. Plečkaitis R. Moksliniai laipsniai senajame Vilniaus universite- te.— Mokslas ir gyvenimas, 1975, Nr. 1, p. 22—25.

12

su Renesanso bei naujųjų laikų gamtos mokslais bei filosofija. Kol remormatai nebuvo įveikti, jėzuitai buvo suinteresuoti, kad jų administruojamas Vilniaus universitetas garsėtų aukštu dės- tymo lygiu, kad Lietuvos bajorų vaikai stotų į jį, o ne vyktų studijuoti į užsienio, daugiausia protestantiškus, universitetus, Tačiau ir pačioje scholastinėje filosofijoje buvo problemų, turė- jusių realią pozityvią reikšmę: tai idėjos, priklausančios matematinės logikos istorijai, nominalistų ir realistų polemika, išreiškusi materializmo ir idealizmo tendencijas pačioje scho- lastinėje filosofijoje.

Apie XVIII a. vidurį į Lietuvos— Lenkijos valstybės ekono- miką vis daugiau skverbėsi kapitalistiniai gamybiniai santykiai, reikalavę mokslo ir technikos išvystymo, o tai stabdė feodaliz- mo sistema ir ją geriausiai atitinkanti sureliginta ideologija ir filosofija. Pažangūs to meto visuomenės atstovai pradeda su- vokti, kad filosofijos dėstymas pagal Aristotelio raštų scholas- tinę interpretaciją yra anachronizmas. Veikiami Vakarų Euro- pos šviečiamųjų idėjų, jie švietimą ir mokslą ima laikyti veiksniu, galinčiu stabdyti ūkinį ir politinį valstybės smukimą. Vienuolių ordinai savo administruojamose mokyklose buvo pri- versti pertvarkyti švietimo darbą. XVIII a. antrojoje pusėje scholastika Lietuvoje žlunga ir pamažu užleidžia vietą naujų- jų laikų filosofijai, kas akivaizdu iš tuo metu išleistų knygų, rankraštinių filosofijos paskaitų kursų, tezių moksliniams laipsniams įgyti ir kitų filosofijos šaltinių. Nors išliko tie patys filosofijos disciplinų pavadinimai, tačiau logika jau neskirsto- ma į dialektiką ir teorinę filosofiją, ji dėstoma kaip vientisas kursas; po logikos antraisiais metais dėstytą metafiziką suda- rė ontologija, psichologija ir natūralinė teologija; fiziką, arba gamtos filosofiją, sudarė kosmologija (kartais kosmologija būdavo priskiriama metafizikos disciplinoms), bendroji ir spe- cialioji fizika; buvo dėstoma ir etika.

Europos universitetuose iki XVIII a. vidurio mokslus tebe- dėstė lotyniškai. Tačiau veikiant šviečiamosios filosofijos idė- joms buvo panaikinta lotynų kalbos monopolija. Jau R. Dekartas kai kuriuos savo veikalus parašė prancūziškai. XVIII a. antrojo- je pusėje iki Edukacinės komisijos reformų Lietuvos mokyklose filosofija buvo tebedėstoma lotyniškai, tačiau tuo metu pasirodo ir pirmieji filosofiniai raštai, parašyti lenkiškai. Tai K. Narbuto „Logika“ bei jo mokinių išleistos tezės. Dvasininkai ir sulenkė- jusi šlėkta lietuvių kalbai nepripažino mokslo kalbos teisių, „Šaltiniuose“ pateiktas Troškūnų klebono C. Lukauskio 1797 m.

13

lietuviškai parengtas pamokslų rinkinys rodo, kad Lietuvoje buvo žmonių, kurie sekė naujųjų laikų filosofijos išplėtota pri- gimtinės moralės koncepcija.

Edukacinė komisija iš pagrindų pertvarkiusi švietimo dar- bą, griežtai pasisakė prieš scholastiką ir jos recidyvus, gamtos mokslus atskyrė nuo filosofijos ir tuo sudarė realias sąlygas moksliniams tyrimams, filosofiją visai pašalino iš mokyklų programų, ką, žinoma, reikia vertinti kritiškai ir su išlyga, Edu- kacinė komisija per visą savo veiklos laikotarpį nesirūpino nei filosofijos dėstytojų, nei filosofijos vadovėlių rengimu, išsky- rus jos prašymu E. Kondiljako parengtą logikos vadovėlį Vi- durinėms mokykloms, taip pat dorovės pagrindų pradžiamokslį. Siek tiek reformuota pagal naujųjų laikų pažiūras filosofija kar- tu su scholastikos recidyvais tebebuvo dėstoma vienuolynų mo- kyklose.

Naujas filosofijos raidos Lietuvoje etapas prasidėjo XIX a. pirmajame ketvirtyje. Vilniaus universitete dėstoma klasikinė vokiečių filosofija (I. Kanto, F. Selingo, G. Hegelio pažiūros). Tačiau netrūko ir šios filosofijos priešininkų, nesugebėjusių kri- tiškai suvokti realios kantizmo problematikos ir I. Kanto filo- sofijos prieštaringumo. Plačiai imamos skelbti šviečiamosios ir vadinamosios sveiko proto filosofijos idėjos. „Šaltiniuose“ iš- samiai aprašyti XIX a. Vilniaus universiteto filosofų — J. Ab- ichto, J. Goluchovskio, A. Daugirdo — svarbiausi darbai, taip pat universiteto gamtininko J. Sniadeckio tilosotiniai kūriniai. Didelę reikšmę turėjo evoliucinės gamtamokslinio materializ- mo idėjos, kurių žymiausi reiškėjai buvo L. Bojanus ir A. Snia- deckis. Universitete filosofijos paskaitos buvo skaitomos lenkiš- kai (išskyrus J. Abichto paskaitas), lenkiškai rašomi ir Vilniuje leidžiami filosofijos veikalai.

XIX a. pirmosios pusės filosofinio gyvenimo pakilimas Lie- tuvoje pirmiausia buvo susijęs su baudžiavinės santvarkos kri- ze ir kapitalistinių santykių vystymusi, žymiais poslinkiais moksle ir technikoje, taip pat su antifeodalinių visuomeninių politinių idėjų plitimu. 1832 m. carinei vyriausybei uždarius Vilniaus universitetą, filosofijos mokslas Lietuvoje neteko savo mokslinės bazės. Tiesa, filosofija kurį laiką buvo dėstoma Vil- niaus Dvasinėje akademijoje, filosofiniai straipsniai buvo spaus- dinami tuometiniuose Vilniuje ėjusiuose žurnaluose.

XVIII a. pabaigoje —XIX a. pirmojoje pusėje filosofinės bei sociologinės minties raidai Lietuvoje didelį poveikį turėjo prancūzų švietėjų F. Voltero, Ž. Ž. Ruso, F. Lamenė, taip pat

14

XVIII a. Prancūzijos buržuazinės revoliucijos idėjos. Jakobiniš- ką radikalizmą skelbė J. Jasinskis ir kiti. Antibaudžiavines bei antifeodalines pažiūras skelbė J. Lelevelis, J. Goštautas, D. Poš- ka, A. Strazdas, S. Daukantas, S. Stanevičius, K. Nezabitaus- kis-Zabitis ir kiti lietuvių visuomenės veikėjai bei rašytojai. Kai kurių jų kūryboje žymūs volteriško racionalizmo ir šviečiamojo demokratizmo bruožai (D. Poška ir kiti), neretai susieti su ro- mantizmo koncepcija. XIX a. viduryje išryškėja revoliucinio demokratizmo, taip pat utopinio socializmo idėjos.

Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai — tai pirma- sis tokio pobūdžio darbas lietuvių kultūros istorijoje. Dėl to reikėjo įveikti daug sunkumų ir kliūčių, parengiant jį spaudai. Mūsų šalyje nėra išleista panašių darbų. Todėl prisiėjo patiems sukurti atitinkamą metodiką ir jos principus. Sį didelį darbą labai apsunkino ir tai, kad daugelis šaltinių yra išblaškyta įvai- riose respublikos ir šalies bibliotekose, dalis yra užsienio bib- liotekose ir težinomi tik atskiri išlikę egzemplioriai.

Laikui bėgant, be abejo, bus atrasta naujų Lietuvos filoso- finės minties istorijos šaltinių, kuriuos numatoma aprašyti ati- tinkamuose papildomuose leidiniuose.

a. apr. aps. arch. alis p. b-ka dab, dr.

d. d. dis-ja d-ja 2. k. --las filos, F

Piz. g-ja gub, it-tas k. kand. kn. Run.

kun-štis

oib. od

rkp.

a

16

SANTRUMPOS

amžius

aprašas

apskritis

archyvas

atspaudas biblioteka

dabar; dabartinis, -ė daktaras

dalis, diena

didysis kunigaikštis disertacija

draugija elektrogralinė kopija fakultetas filosofija, -inis iondas

Iotokopija gimnazija gubernija

institutas

kalba

kandidatas, -inis knyga, -oje kunigas kunigaikštis

Lenkiškos santrumpos

częšč (dalis)

karta (lapas, puslapis)

otbitka od (atspaudas iš)

rekopis (rankraštis)

Lotyniškos santrumpos

folium (lapas) pagina (puslapis)

L. leid. Lit. m. ml. m-la pab. puz. pr. proj. p.

rį. s-Za są5. sem-ja sign. Sr.

t. p. teol. t. un-tas vad. uls. vid, Ž.

rOCz.

S. Ė. g.

ZESZ.

Ė. val.

—

lapas, -ai leidimas Literatūra miestas, metai mikroiilmas mokykla pabaigoje pavyzdžiui pradžioje proiesorius puslapis, -iai rajonaš sąjunga sąsiuvinis seminarija signatūra sritis

tas pats, to paties teologija, -inis tomas universitetas vadinamasis, -oji valsčius vidurys, -io žiūrėk

rocznik (metų tomas)

stronica (kn. puslapis) ten sam (tas pats, to paties)

tom (tomas)

zeszyt (sąsiuvinis)

tomus (tomas) volumen (tomas)

JI.

HeKHYM.

Bd. Lf.

Gd. Kr.

LDK

BCzK

BFKB

Bū BJK BK BNW

BUW BVLB

BZO

CVIA

Prancūziškos santrumpos

— page (puslapis) t. — tome (tomas)

Rusiškos santrumpos

— NHcT (lapas) č. — čTPaHHa (puslapis) — AHcTB! (lapai) *. — TOM (tomas) — HCHYMEPOBAHHbBIĖ, -a9, ų. — GacTb: (dalis)

(nenumeruotas, -ta)

Vokiškos sanirumpos

— Band (tomas) S. — Seite (puslapis) — Heft (sąsiuvinis) T. — Teil (dalis, skyrius) — Lieferung (veikalo

sąsiuvinis)

Miestų ir valsiybių santrumpos

— Gdansk LLR — Lenkijos Liaudies

— Kaunas Respublika

— Krakėw CI6. — CanukT IeTep6ypr

— Maskva V. — Vilnius

— Lietuvos Didžioji V. — Warszawa Kunigaikštystė Wr. — Wroclaw

Bibliotekų ir archyvų santrumpos

— Čartoriskių b-ka Krokuvoje (Biblioteka Czartoryskich w Kra- kowie).

— Baltarusijos TSR Mokslų Akademijos Fundamentinė J. Kolaso b-ka Minske (BiBniaTsKa GyKnaMenTai»ųax AH BCCP ima SHky6a Konoca).

— Lenkijos Mokslų Akademijos Gdansko b-ka (Biblioteka Gdaūs- ka Polskiej Akademii Nauk).

— Jogailos un-to Krokuvoje b-ka (Biblioteka Jagielloūska w Krakowie).

— Lenkijos Mokslų Akademijos Kurniko b-ka (Biblioteka Kūr- nicka).

— L d Nacionalinė b-ka (Biblioteka Narodowa w Warsza- wie).

— Vroclavo un-to b-ka (Biblioteka uniwersytecka we Wrociawiu).

— Baltarusijos TSR Valstybinė V. I. Lenino b-ka Minske (BianiaTska paapxašuaa BCCP ima V. I, Jlenina y Mincky).

— Nacionalinė Osolinskių b-ka Vroclave (Biblioteka zaktadu Na- rodowego im. Ossolinskich we Wroctawiu).

— LTSR Centrinis valstybinis istorinis archyvas.

17

KMKT — Torunės miesto M. Koperniko b-ka (Ksiąžnica Miejska im. M. Kopernika w Toruniu).

KVIM — Kauno Valstybinis istorijos muziejus.

LKLI — LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros in-tas.

LSŠB — Leningrado Viešoji M. Saltykovo-Ščedrino b-ka (Ily6auunaa GuGaunoTeKa uM. M. E. CanThiKosa-Illexpuna B Jlenuurpane).

MA — LTSR Mokslų Akademija.

MAB — LTSR Mokslų Akademijos Centrinė b-ka.

MAII — LTSR Mokslų Akademijos Istorijos in-tas.

PAN — Lenkijos Mokslų Akademija (Polska Akademia Nauk).

RB — LTSR Respublikinė b-ka.

TUB — Tartu Valstybinio un-to Mokslinė b-ka (Tartu Riikliku Olikooli

Teaduslik Raamatukogu). UMAB — Ukrainos TSR Mokslų Akademijos Centrinė mokslinė b-ka Sapa HeHTrpaibHa HaykoBa Akanemii Hayk YkpaincbKOi

UMAL — Ukrainos TSR Mokslų Akademijos Lvovo b-ka (Bi6nioTeKa na- ykoBa Akazemii Hayk Ykpaincbkoi PCP y JlkBosi). VUB — Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko un-to Mokslinė b-ka.

sa

ABICHTAS Johanas Heinrichas (Abicht Johann Heinrich), 1762.V.2 ar 4 Folkštete—1816.IV.28 Vilniuje, filosofas. Bai- gęs Rudolštato g-ją, nuo 1781 Erlangeno un-te studijavo teo- logiją, klausė filosofijos, filologijos, istorijos, matematikos, fizikos, fiziologijos paskaitų, gilinosi į psichologiją ir peda- gogiką. Studijuodamas un-te, 1783 įstojo į Erlangeno Moralės ir dailiųjų mokslų in-tą. Baigęs un-tą, nuo 1784 dirbo namų mokytoju. Savarankiškai studijavo filosofiją, ruošėsi tilosofijos dėstymo darbui. 1788—804 dėstė filosofiją Erlangeno un-te. Ne vėliau kaip 1788 gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1790 buvo paskirtas ekstraordinariniu, 1796 ar 1799 — ordinariniu filo- sotijos profesoriumi. 1804-16 Vilniaus un-to filosofijos profe- sorius. Abichto filosofijos raidą, kurioje skirtini du laikotar- piai — ankstyvasis (1788—93) ir vėlyvasis (1794—816), arba pagrindinis, sąlygojo vokiečių šviečiamosios filosofijos tradi- cijos ir kantizmas. Sviečiamųjų idealų orientuojamas į filoso- fijos veiksmingumą ir naudingumą, kūrybinę veiklą Abichtas pradėjo nuo etikos, ankstyvuoju laikotarpiu skirdamas jai ypač daug dėmesio. Plėtodamas šviečiamąją tradiciją, etiką jis grindė žmogaus prigimtimi, o jos modeliavimą stengėsi pride- rinti prie I. Kanto gnoseologinių principų. Pažinimo teorijoje Abichtas savaip plėtojo Kanto apriorizmą ir fenomenalizmą, reabilitavo ontologiją, kosmologiją, racionalinę psichologiją ir teologiją. Kūrė prigimtinę teisę, ja užbaigdamas praktinės fi- losotijos sistemą. Vidinių raidos impulsų ir konfrontacijos su skepticizmu paakintas, vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Abichtas bandė sutvirtinti metodologinius filosofijos pagrindus, peržiū- rėti ir išplėtoti kai kurias jos grandis. Šiuo laikotarpiu jo filo- sofijos išeities taškas buvo vadinamasis dvasiškumo principas („aš esu tikras, kad manyje yra dvasiškumas“), traktuojamas kaip betarpiškai suvokiamas sąmonės faktas. Sį principą prie-

19

žastiniu ryšiu jis siejo su dvasiškumu kaip realybe, o dvasiš- kumą — inherencijos ryšiu su dvasiškuoju pradu kaip substra- tu. Tokiu būdu buvo paruošta metodologinė atrama dvasiškojo prado, kaip neginčytinos realybės, galių — pažinimo, įausmų ir valios — modeliavimui. Buvo peržiūrima ir toliau plėtojama pažinimo teorija, beveik iš naujo kuriama jausmų ir valios teo- rija. Pripažindamas nuo subjekto sąmonės nepriklausomai eg- zistuojantį pasaulį, Abichtas atsiribojo nuo subjektyvistinių Kanto m-los tendencijų. Plėtojo etiką, ją priderindamas prie žmogaus prigimties modeliavimo poslinkių. Vilniuje parašytuo- se darbuose Abichtas iš esmės kartojo tai, ką jau buvo išdės- tes vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Vokietijoje išleistuose vei- kaluose. Gindamas vokiečių filosofiją, o ypač kantizmą, pole- mizavo su J. Sniadeckiu. Nemažai prisidėjo prie kantizmo skleidimo Lietuvoje.

VERSUCH EINER KRITTISCHEN UNTERSUCHUNG ŪBER DAS WIL- LENSGESCHAFTE UND EINER DARAUF GEGRŪNDETEN BEANT- WORTUNG DER FRAGE: WARUM GEHN DIE MORALISCHEN LEHREN BEI DEN MENSCHEN SO WENIG IN GUTE GESINNUNGEN UND HANDLUNGEN UŪBER? VON JOHANN HEINRICH ABICHT DER PHRIL- LOSOPHIE DOKT.,, DER GOTTESGELAHRTHEIT CANDID., UND OR- DENTL. MITGL. DES HOCHFŪRSTL. INSTIT. DER MORAL UND SCHONEN WISSENSCHAFTEN ZU ERLANGEN. [BANDYMAS KRITIS- KAI IŠTIRTI VALIOS VEIKLĄ IR TUO REMIANTIS ATSAKYTI Į KLAU- SIMĄ: KODĖL MORALĖS MOKSLAI TAIP MENKAI NUKREIPIA ŽMO- NES PRIE GERŲ NUSISTATYMŲ IR VEIKSMŲ? PARASĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS, FILOSOFIJOS DAKTARAS, TEOLOGIJOS KANDIDATAS IR ERLANGENO DIDŽIAKUNIGAIKSTISKOJO MORALES IR DAILIŲJŲ MOKSLŲ INSTITUTO TIKRASIS NARYS] Frankfurt am Main, im Verlag der Jigerischen Buchhandlung, 1788, XVIII + 307 5.

Dalys: Versuch einer krittischen Untersuchung ūber das Wil- lensgeschūfie, 1—241. Woher kommt es: daB die moralischen Lehren nicht mehr EiniluB in gute Gesinnungen und Hand- lungen haben?, 242—307.

Psichologiniu žmogaus prigimties potencijų modeliavimu grindžiama etika. Išskiriama valia, jausmai ir pažinimas kaip psichiniai žmogaus veiksmų komponentai. Valia traktuojama kaip veiksmų pagrindas, betarpiškai determinuojamas jaus- mų ir tarpiškai — pažinimo. Jausmų genezė siejama su savi- mone kaip savo ypatumų suvokimu. Išskiriami fiziški ir dvasiš- ki ypatumai, o pagal tai — kūniški ir dvasiški įausmai kaip veiksmų motyvai. Genetiniu jausmų diferencijavimu grindžia- mas jų apsprendžiamų veiksmų moralinis bipoliariškumas. Mo-

20

|

ralinio dėsnio funkcija — žmogaus veiklos, nukreiptos į laimę kaip kūniškų jausmų idealą, pajungimas veiklai, nukreiptai į laimę kaip dvasiškų jausmų idealą. Antrojoje veikalo dalyje sprendžiamos psichologinės moralinio auklėjimo problemos,

MAB, Mi. 837.

VERSUCH EINER METAPHYSIK DES VERGNŪUGENS NACH KANTI- SCHEN GRUNDSATZEN ZUR GRUNDLEGUNG EINER SYSTEMATI- SCHEN THELEMATOLOGIE UND MORAL VON M. JOHANN HEINRICH ABICHT, PRIVATDOZENT DER WELTWEISHEIT AUF DER UNIVER- SITAT ZU ERLANGEN. [MALONUMO METAFIZIKOS TYRINĖJIMAS PAGAL KANTO PRINCIPUS SISTEMINGAI TELEMATOLOGIJAI IR MORALEI PAGRĮSTI, PARASĖ M. JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS, ERLANGENO UNIVERSITETO FILOSOFIJOS PRIVATDOCENTAS.] Leip- zig, bey Joh. Philipp Haugs Wittwe, 1789, XXIV 4+-302 S.

Dalys: Einleitung, 1—32. Transcendentale Aesthetik des Ge- fūhls, 33—90. Transcendentale Analytik, 91—203. Transcenden- tale Dialektik, 204—302.

Jausmų kaip moralės motyvų sankcionavimas veikale „Bandy- mas kritiškai ištirti valios veiklą...“ kirtosi su Kanto etikos gnoseologinėmis prielaidomis. Arba nutraukti eudemonistinę tradiciją, atmetant jausmus kaip moralės motyvus, arba įveik- ti Kanto gnoseologines prielaidas — tokios buvo dvi kraštuti- nės galimybės. Abichtas pasirinko kompromisą. Jausmų inter- pretavimu jis stengėsi prisiderinti prie Kanto etikos gnoseolo- ginių prielaidų. Šio uždavinio sprendimas yra svarbiausias anotuojamo veikalo siekinys. Stengiamasi įrodyti apriorinę jausmų kilmę. Sprendžiama dorybės ir laimės santykio prob- lema.

MAB, Mi. 838.

NEUES SYSTEM EINER PHILOSOPHISCHEN TUGENDLEHRE AUS DER NATUR DER MENSCHHEIT ENTWICKELT. INSBESONDRE ZU VORLESUNGEN BESTIMMT VON JOHANN HEINRICH ABICHT, DER PHILOSOPHIE DOKTOR, UND DES HOCHFCŪRSTL. INSTITUTS DER MORAL UND SCHONEN WISSENSCHAFTEN MITGLIED. [NAUJOJI Fl- LOSOFINIO DOROVĖS MOKSLO SISTEMA, KILDINAMĄ Iš ZMOGAUS DVASINĖS PRIGIMTIES. VISŲ PIRMA SKIRIAMA PASKAITOMS, PA- RASĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS, FILOSOFIJOS DAKTARAS IR DIDZIAKUNIGAIKSTISKOJO MORALĖS IR DAILIŲJŲ MOKSLŲ INSTITUTO NARYS.] Leipzig, bev Johann Ambrosius Barth, 1790, XVI + 374 S.

Dalys: Einleitung. Entwicklung der vorzūglichsten morali- schen Begriffe und ihres Zusammenhangs, 1—18. Metaphysik

21

der Sitten, 19—198. Allgemeine Sittenlehre oder Von den Car- dinaltugenden, 199—350. Methodenlehre der Moral, 351—374.

Daugiau ar mažiau reviduojama, papildoma ir toliau vystoma pirmųjų etinių Abichto veikalų problematika. Išdėstomi pa- grindiniai žmogaus dvasinės prigimties interpretacijos aspek- tai ir tuo remiantis aiškinamos pagrindinės etinės kategorijos. Sprendžiama moralinio normavimo, moralės emocinio moty- vavimo, laisvės, moralinės imputacijos, kaltės ir nuopelno, pareigos, gėrio ir blogio, žmogaus paskirties, laimės, moralės ir religijos santykio bei kt. problemos. Ypač daug vietos ski- riama moraliniam normavimui. Išdėstomas moralės dėsnių kodeksas. Gvildenami psichologiniai moralinio auklėjimo klau- siai.

MAB, Mi. 836.

VON DEM NUTZEN UND DER EINRICHTUNG EINES ZU LOGISCHEN UEBUNGEN BESTIMMTEN COLLEGIUMS, EINE EINLANDUNGS- SCHRIFT VON JOHANN HEINRICH ABICHT, DER PHILOSOPHIE DOKTOR. [APIE LOGINĖMS PRATYBOMS SKIRTŲ PASKAITŲ NAU- DĄ IR ORGANIZAVIMĄ. PASKATINIMUI SKIRTAS DARBAS, PARASĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS, FILOSOFIJOS DAKTARAS.] Leipzig, bey Johann Ambrosius Barth, 1790, XXII Ą- 50 5.

Dalys: Plan zu logischen Uebungen: Aufklūrung der Begriffe, 1—2. Aufsuchung des Einerley und Verschiedenen an den Be- griffen und an ihren Gegenstūnden, 2—8. Aufsuchung des Wesentlichen und Auferwesentlichen, des Grundes und der Folge, des Innern und AeuBern, 8—10. Betrachtung des mit seinen Grūndėn und mit seinem Einerley Uebereinstimmen- den; oder von der Wahrheit der Begriffe, so wie sie durch Urt- heile und Schlūsse zu erlangen ist, 11—45, Anleitung zu Ab- handlungen und zur Critik derselben, 46—50.

Teisingas mąstymas aiškinamas kaip vaizdinių sujungimas ir išskyrimas. Nurodomi trys pagrindiniai intelektiniai vaizdinių sujungimo ir išskyrimo dėsniai: 1) vaizdinių, išreiškiančių tai, kas vienoda, sujungimas ir vaizdinių, išreiškiančių tai, kas skirtinga, išskyrimas; 2) vaizdinių (tarp jų ir skirtingų), san- tykiaujančių kaip vidujiška ir išoriška, arba kaip pagrindas ir pasekmė, sujungimas; 3) susiderinančių, t.y. tiek išreiškian- čių tai, kas vienoda, tiek santykiaujančių kaip pagrindas ir pasekmė, vaizdinių sujungimas, o prieštaraujančių vaizdinių, t. y. kontradiktorinių sujungtiems vaizdiniams, išskyrimas. Sie dėsniai traktuojami kaip gairės loginėms pratyboms. O vaiz-

22

dinių išskaidymas į jų sudėtines dalis laikomas loginių praty- bų prielaida.

1—18 MAB, (iiTo (e. k.).

PHILOSOPHIE DER ERKENNTNISSE VON JOHANN HEINRICH ABICHT DOKTOR, UND PROFESSOR DER PHILOSOPHIE AN DER ACADEMIE ZU ERLANGEN. [PAZINIMO FILOSOFIJA, PARAšĖ JO. HANAS HEINRICHAS ABICHTAS, DAKTARAS IR ERLANGENO AKA- DEMIJOS FILOSOFIJOS PROFESORIUS.Į Bayreuth, bey Johann Andreas Lūbeks Erben, 1791, XVI +673 S.

Dalys: Einleitung. Allgemeinster Zwek und Umiang der Phi- losophie, 1—8. Theorie des ErkenntniBvermėgens, 9—91. Logik oder Von dem rechten Gebrauche des Erkenntini8vermogens, 92—356. Critik des ErkenntniBvermėgens, oder Von den Gren- zen unserer Erkenntnisse, 359—545. Metaphysik der Erkennt- nisse, 545—662.

Veikalas parašytas, apmąstant I. Kanto gnoseologijos prin- cipus. Išskiriamos dvi pagrindinės pažinimo filosofijos dalys: formalioji ir materialioji filosofija. Formalioji tilosotija skirs- toma į pažinimo galios teoriją, pažinimo galios kanoną ir pa- žinimo galios kritiką. Pažinimo galios teorija apima jutimų, pojūčių, intelekto, proto, sprendinių galių teorijas, skiriama jų dėsningumams atskleisti. Pažinimo galios kanono, susidedan- čio iš logikos ir metodologijos, funkcija — nurodyti, kaip tei- singai naudotis pažinimo galia. Logika skirstoma į grynąją ir taikomąją logiką. Grynosios logikos objektas — pažinimo ga- lios prigimtyje slypintys tiesos dėsniai ir sąlygos, o taikomo- sios logikos objektas — empirinės tiesos taisyklės ir sąlygos. Pažinimo galios kritika skiriama pažinimo galimybių riboms nurodyti. Materialiosios filosofijos objektas — žinios kaip pa- žinimo rezultatas. Nagrinėjamos metafizinės žinios, sudaran- čios transcendentalinę filosofiją, arba metafiziką, kaip vieną grynosios materialiosios filosofijos dalių. Prie metafizikos pri- skiriama ontologija, metafizinė psichologija, kosmologija ir teologija.

MAB, Mi. 839.

NEUES SYSTEM EINES AUS DER MENSCHHEIT ENTWICKELTEN NATURRECHTS VON JOHANN HEINRICH ABICHT DOKTOR, UND PROFESSOR DER PHILOSOPHIE AN DER UNIVERSITAT ZU ER- LANGEN. [NAUJOJI Iš ZMOGAUS DVASINĖS PRIGIMTIES KILDINA. MOS PRIGIMTINĖS TEISĖS SISTEMA, PARAšŠĖ JOHANAS HEINRI- CHAS ABICHTAS, DAKTARAS IR ERLANGENO UNIVERSITETO FILO-

23

SOFIJOS PROFESORIUS.į Bayreuth, bey Johann Andreas Lūbecks Er- ben, 1792, XXII 4+-558 S.

Dalys: Rechtsgrundsatze der Weisheit, 1—156. Rechtsgrund- satze der Klugheit, 157—552.

Prigimtinė teisė apibrėžiama kaip iš žmogaus dvasinės pri- gimties kildinamų teisių mokslas. Skiriama absoliuti grynoji prigimtinė teisė ir hipotetinė prigimtinė teisė. Absoliučios gry- nosios teisės objektas — teisės, plaukiančios iš žmogaus dva- sinės prigimties. Jos traktuojamos kaip įgimtos, nekintamos, būtinos, neperduodamos, visuotinės, visiems žmonėms lygios teisės. Hipotetinės teisės objektas — žmogaus teisės į jo dvasi- nės prigimties tikslams aktualizuoti reikalingas priemones ir sąlygas. Jų didžioji dalis traktuojama kaip įsigytos, kintamos, laikinos, perduodamos, o ne visiems žmonėms lygios teisės. Moralę ir teisę jungia žmogaus dvasinės prigimties nurodytų tikslų bendrumas, o skiria normatyvinio santykio su jų aktua- lizavimu pobūdis: moralė įpareigoja, o teisė leidžia.

MAB, Mi. 842.

KRITISCHE BRIEFE ŪBER DIE MOGLICHKEIT EINER WAHREN WIS- SENSCHAFTLICHEN MORAL, THEOLOGIE, RECHTSLEHRE, EMPIRI- SCHEN PSYCHOLOGIE UND GESCHMAKSLEHRE MIT PRŪFENDER HINSICHT AUF DIE KANTISCHE BEGRŪNDUNG DIESER LEHRE VON IOHANN HEINRICH ABICHT. [KRITINIAI LAIšKAI APIE TEISINGOS MOKSLINĖS MORALES, TEOLOGIJOS, TEISĖS, EMPIRINĖS PSICHO- LOGIJOS IR ESTETIKOS GALIMYBE, PATIKRINANČIAI ATSIZVEL- GIANT Į SIO MOKSLO PAGRINDIMĄ KANTO FILOSOFIJOJE, PARA- SĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS.] Nūrnberg, in der Felsekerschen Buchhandlung, 1793, XVI +-637 S.

Laiškai traktuotini kaip įvadas į jausmų tyrinėjimą. Aiškina- ma jausmų teorijos svarba, kuriant filosofiją kaip sistemą. Priekaištaujama Kantui, kodėl šis nesukūręs pagrįstos jausmų ir valios teorijos. Duodamos struktūrinės jausmų tyrinėjimo gairės: jausmų teorija, jausmų logika, jausmų galios kritika, jausmų metafizika. Grindžiama jausmų teorijos reikšmė eti- kai, teologijai, teisės mokslui, empirinei psichologijai, este- tikai.

MAB, 614.175 (e.k.).

HERMIAS ODER AUFLOSUNG DER DIE GŪLTIGE ELEMENTARPHILO- SOPHIE BETREFFENDEN AENESIDEMISCHEN ZWEIFEL HERAUSGE-

GEBEN VON JOHANN HEINRICH ABICHT. [ĮHERMIJAS, ARBA TEI- SĖTĄ ELEMENTARIĄJĄ FILOSOFIJĄ LIEČIANČIŲ ENESIDEMO ABE-

24

JONIŲ IŠSPRENDIMAS, IŠLEIDO JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS.l Erlangen, in der Waltherischen Buchhandlung, 1794, /V 4146 S.

Atkirtis Sulcės skepticizmui, griovusiam Reinholdo, o kartu ir Kanto filosofijos pamatus. Šis skepticizmas lietė daugiausia šias problemas: ar priežastingumo kategorija taikytina daik- tams savyje; ar galima iš pažinimo kaip sąmonės fakto iš- vesti jo ryšį su išoriniu pasauliu; ar pateisintina išvada apie egzistavimą to, kas mąstoma. Abichtas, spręsdamas šias ir kitas problemas, stengėsi paruošti tokius filosofijos apma- tus, kurie atsilaikytų prieš bet kokį skepticizmą.

MAB, Mi. 946.

SYSTEM DER ELEMENTARPHILOSOPHIE ODER VOLLSTANDIGE NA- TURLEHRE DER ERKENNTNI—=GEFUHL==-UND WILLENSKRAFT DARGESTELLT VON JOHANN HEINRICH ABICHT. [ELEMENTARIO- SIOS FILOSOFIJOS SISTEMA, ARBA PILNUTINIS MOKSLAS APIE PAZINIMO, JAUSMŲ IR VALIOS JĖGŲ PRIGIMTĮ, PARASE JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS| Erlangen, bey Johann Jakob Palm, 1795, XVI +323 S.

Dalys: Allgemeine Einleitung, 3—19. Theorie der ErkenntniB- kraft, 19—136. Theorie der Geiūhlkraft, 136—208, Theorie der Willenskraft, 209—314.

Veikalas skiriamas elementariajai filosofijai sukurti. Pradeda- ma nuo dvasiškumo fakto („aš esu tikras, kad manyje yra dvasiškumas“) kaip absoliučios gnoseologinės pradžios. Iš- skiriama pažinimas, jausmai ir valia kaip trys dvasiškumo as- pektai, o pagal tai — ir trys sielos jėgos. Elementarioji filoso- fija skiriama šių jėgų dėsningumams atskleisti. Reviduojama pažinimo teorija, išdėstyta „Pažinimo filosofijoje“. Iš pagrin- dų peržiūrima jausmų teorija, dėstyta ankstesniuose etikos veikaluose. Išvystoma sisteminga valios interpretacijos teo- rija.

MAB, Mf. 835.

KURZE DARSTELLUNG DES NATUR=UND VOLKERRECHTS ZUM GEB- RAUCH BEY VORLESUNGEN VON JOHANN HEINRICH ABICHT. [TRUMPAS PRIGIMTINĖS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS IšDĖSTYMAS. NAUDOTIS PASKAITOSE, PARAšĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICH- TAS.] Bayreuth, bey Johann Andreas Lūbeks Erben, 1795, V/4+151 S. Dalys: Einleitung. Von der moralischen Natur des Menschen, als von der Guelle der Bestimmung und Realitat rechtlicher Begriife, 1—25. Absolutes reines Naturrecht( Rechte der Menschheit, 25—46. Hypothetisches oder bedingtes Natur- recht, 46—151.

23

Anksčiau išleisto veikalo „Naujoji iš žmogaus dvasinės prigim- ties kildinamos prigimtinės teisės sistema“ kompendiumas. Tarp šių veikalų nėra esminių metodologinio ir struktūrinio pobūdžio skirtumų.

L— 18

11111 VERSUCH EINER BEANTWORTUNG DER AUFGABE: „WELCHE FOR- TSCHRITTE HAT DIE METAPHRYSIK IN DEUTSCHLAND SEIT LEIB- NITZ UND WOLFF GEMACHT?“ VON JOHANN HEINRICH ABICHT, DOCTOR UND PROFESSOR DER PHILOSOPHIE AN DER ACADEMIE ZU ERLANGEN. [BANDYMAS ATSAKYTI Į KLAUSIMĄ: „KOKIĄ PAZAN- GĄ PADARĖ METAFIZIKA VOKIETIJOJE NUO LEIBNICO IR VOLFO LAIKŲ?“ PARAšSĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS, ERLANGENO AKADEMIJOS FILOSOFIJOS DAKTARAS IR PROFESORIUS.] — Preis- schriften ūber die Frage: Welche Fortschritte hat die Metaphysik seit Leib- nitzens und Wolffs Zeiten in Deutschland gemacht? Von Johann Chris- toph Schwab, Hercogl. Wūrtemberg. Geheimen Rathe und vormaligem Proiessor der Philosophie auf der hohen Karls — Schule zu Stuttgard. Karl Leonhard Reinhold, Proiessor in Kiel, und Johann Heinrich Abicht, Doctor und Professor der Philosophie zu Erlangen. Herausgege- ben von der Kėnigl. Preuss. Akademie der Wissenschaiten, Berlin bei Fried- rich Maurer, 1796, S. 255—469.

Dalys: Įvadas, 257—264. Was kann Metaphysik seyn?, 264— 275. Sind uns metaphysische wahre Erkenntnisse mūglich?, 275—291. Welche objektive Bedeutung haben unsere metaphy- sischen Erkenntnisse, 291—306. Welche Fortschritte haben die Neuern in der Naturlehre der Seelenkraft, in den sogenannten Theorien unserer Seelenkrafte gemacht?, 306—390. Was hat die Metaphysik in der Ontologie, folglich in ihren allgemeinsten metaphysischen Begriifen und Grundsatzen von einem Dinge ūberhaupt durch die Neuern gewonnen?, 390—445. Von den Fortschritten in der Cosmologie, 445—460. Fortschritte in der metaphysischen Seelenlehre, 460—464, Fortschritte der neuern Philosophie in der Gotteslehre, 464—469.

Metafizika apibrėžiama kaip nesuvokiamo, t.y. ne suvokimu, bet samprotavimu prieinamo, filosofija. Ji priešpastatoma fi- zikai, kuri apibrėžiama kaip suvokiamo, t. y. suvokimu pažįsta- mo, filosofija. Išskiriamos trys pagrindinės metafizikos dalys: pažinimo, jausmų ir papročių metafizika. Anotuojamas veika- las iš esmės skiriamas pažinimo metafizikai. Kritiško metafi- zikos raidos nuo G. Leibnico ir Ch. Volfo iki I. Kanto vertini- mo kontekste išdėstoma sielos jėgų (pažinimo, jausmų, valios) teorija, paliečiami kai kurie pažinimo jėgos kritikos aspektai,

26

MAB, (e. k.).

grindžiama ontologija, kosmologija, metafizinė psichologija, teologija. TUB, VI—355.

DIE LEHRE VON BELOHRHNUNG UND STRAFE IN IHRER ANWENDUNG AUF DIE BŪRGERLICHE VERGELTUNGSGERECHTIGKEIT UŪBER- HAUPT, UND AUF DIE CRIMINAL=GESETZGEBUNG ĮNSBESONDERE, WIE AUCH AUF MORAL, THEOLOGIE UND ERZIEHUNGSWISSEN- SCHAFT NACH KRITISCHEN PRINCIPIEN NEU BEARBEITET VON JOHANN HEINRICH ABICHT PROFESSOR. ERSTER BAND. [APDOVA- NOJIMO IR BAUSMĖS MOKSLAS, TAIKOMAS CIVILINĖJE JUSTICI. JOJE APSKRITAI, O YPAC BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ LEIDYBOJE, TAIP PAT MORALĖJE, TEOLOGIJOJE IR AUKLĖJIMO TEORIJOJE, PAGAL KRITINIUS PRINCIPUS Iš NAUJO PARENGE JOHANAS HEIN- RICHAS ABICHTAS, PROFESORIUS. PIRMASIS TOMAS.] Erlangen, bey Johann Jakob Palm, 1796, XVI +454 S.

Dalys: Einleitung, 1—10. Straie und Belohnung nach dem Sprachgebrauche, 10—19. Recht des Sprachgebrauchs in der Vergeltungslehre, 19—28. Was kann Straie und Belohnung nach dem gemeinen Menschenverstande seyn, und was nicht?, 28—107. Der Glaube an Belohnung und Strafe aus der sittli- chen Natur begrūndet, 108—227. ZweckmžBigkeit der Beloh- nung und Strafe, 227—238. Verwandte Begriffe, 238—300. Prū- fung anderer Theorien von Belohnung und Strafe, 300—429. Versuch einer psychologischen Geschichte der Begrifie von Belohnung und Straie, 429—454.

Sprendžiama apdovanojimo ir bausmės problema. Kritikuoja- mos sampratos, apdovanojimą siejančios su išorinėmis gėry- bėmis, o bausmę — su išoriniu blogiu. Remiantis žmogaus moralinės prigimties tyrinėjimu, aiškinama, kad apdovanoji- mas yra moralinio nuopelno sukeliami malonūs jausmai, o bausmė — moralinės kaltės sukeliami nemalonūs jausmai. Išorinės gėrybės ir blogis, kiek jie sužadina nuopelno ir kaltės pajautimą, traktuojami kaip apdovanojimo ir bausmės prie- monės. Duodama istorinė (Platono, Aristotelio, stoikų, Ch. Gar- vės, Epikūro, G. Leibnico, Ch. Volio, I. Kanto ir kt.) apdovano- jimo ir bausmės problemos sprendimo apžvalga bei kritika.

TUB, IV—Lc 84.

DIE LEHRE VON BELOHNUNG UND STRAFE IN IHRER ANWENDUNG AUF DIE BURGERLICHE VERGELTUNGSGERECHTIGKEIT UBER- HAUPT, UND AUF DIE CRIMINAL=GESETZGEBUNG INSBESONDE- RE, WIE AUCH AUF MORAL UND THEOLOGIE NACH KRITISCHEN PRINCIPIEN NEU BEARBEITET VON JOHANN HEINRICH ABICHT

27

PROFESSOR. ZWEYTER BAND. [APDOVANOJIMO IR BAUSMĖS MOKS.- LAS, TAIKOMAS CIVILINĖJE JUSTICIJOJE APSKRITAI, O YPAC BAU- DŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ LEIDYBOJE, TAIP PAT MORALEJE IR TEOLO- GIJOJE, PAGAL KRITINIUS PRINCIPUS Iš NAUJO PARENGĖ JOHA.- NAS HEINRICHAS ABICHTAS, PROFESORIUS. ANTRASIS TOMAS.Į Erlangen, bey Johann Jakob Palm. 1797, X+-674 S.

Dalys: Die Lehre von Belohnung und Straie auf die būrgerli- che Vergeltungsgerechtigkeit ūberhaupt, und aut die Crimi- nal-Gesetzgebung insbesondere angewand, 1—426. Die Lehre von Belohnung und Strafe auf die Moral, Theologie und Erzie- hungswissenschaft angewand, 427—664.

Veikalo II tomas skiriamas I tome išdėstytos apdovanojimo ir bausmės koncepcijos taikymo teisėje, moralėje ir teologijoje problemoms. Kritiškai apžvelgiama civilinė baudžiamoji teisė: bausmės interpretavimas, baudžiamieji įstatymai, jų pagrindi- mas ir tikslai, nusikaltimo, kaltės ir bausmės dydžio nustaty- mas, prievartos taikymas. Nubrėžiamos reviduota bausmės koncepcija grindžiamos gairės naujai civilinei baudžiamajai teisei. Remiantis reviduota apdovanojimo koncepcija, kritikuo- jamas civilinis apdovanojimas. Sprendžiant apdovanojimo kon- cepcijos taikymo moralėje problemą, išskiriami du aspektai: apdovanojimu grindžiamas dorybės ugdymas ir apdovanojimo kaip dorybės pasekmės pajautimo ugdymas.

TUB, IV—Lc 84.

PHILOSOPHIE DER SITTEN. ERSTER THEIL. ALLGEMEINE PRAKTI- SCHE PHILOSOPHIE VON JOHANN HEINRICH ABICHT. ZWEYTE DURCHAUS UMGEARBEITETE AUSGABE. [PAPROČIŲ FILOSOFIJA. PIRMOJI DALIS. BENDROJI PRAKTINĖ FILOSOFIJA, PARASĖ JOHA- NAS HEINRICHAS ABICHTAS. ANTRASIS, VISISKAI PERDIRBTAS LEIDIMAS.] Leipzig, bey Johann Ambrosius Barth, 1798, XVI4+-388 S. Dalys: Einleitung. Begriff, Guelle und Haupttheile einer Phi- losophie der Sitten, 1—11. Reine praktische Philosophie: Na- turlehre oder Theorie des Willens, 12—36. Von der sittlichen Natur des Menschen, 37—388.

Knyga pristatoma kaip antrasis, iš pagrindų perdirbtas veikalo „Naujoji filosofinio dorovės mokslo sistema, kildinama iš žmo- gaus dvasinės prigimties“ leidimas. Atsispindi poslinkiai eti- nės sistemos interpretavime. Daugiausia dėmesio skiriama žmogaus moralinei prigimčiai kaip moralinių dėsnių bei jų motyvų šaltiniui atskleisti. Sprendžiama laisvės ir būtinumo,

28

teisingumo, nuopelno ir kaltės, apdovanojimo ir bausmės bei kt. problemos, autoriaus traktuojamos kaip moralinės prigim- ties pasekmės. Veikalo II dalis nebuvo išleista.

MAB, 627609 (e. k.).

REVIDIRENDE KRITIK DER SPEKULATIVEN VERNUNFT IN VERBIN. DUNG MIT DEN METAPHYSISCHEN WISSENSCHAFTEN DER REINEN ONTOLOGIE UND KOSMOLOGIE, DER EMPIRISCHEN PSYCHOLOGI- SCHEN WESENLEHRE UND THEOLOGIE VON JOHANN HEINRICH ABICHT, PROF. DER PHILOSOPHIE. ERSTER THEIL. [PERSVARSTY- TA SPEKULIATYVIOJO PROTO KRITIKA SĄRYSYJE SU METAFIZINIAIS GRYNOSIOS ONTOLOGIJOS IR KOSMOLOGIJOS, EMPIRINIO PSICHO- LOGINIO SIELOS PAGRINDIMO IR TEOLOGIJOS MOKSLAIS, PARAŠĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS, FILOSOFIJOS PROFESORIUS, PIRMOJI DALIS.| VON DER BEDEUTUNG DER KENNTNISSEĖ ODER DER SKEPTICISMUS, IDEALISMUS UND REALISMUS, DER KRITIK DER SPECULATIVEN VERNUNFT ERSTES BUCH. [APIE ZINIŲ REIKS- ME, ARBA SKEPTICIZMAS, IDEALIZMAS IR REALIZMAS. SPEKULIA- TYVIOJO PROTO KRITIKOS PIRMOJI KNYGA] Altenburg, bei Carl Heinrich Richter, 1799, XIV +300 S. VON DER OBJEKTIVITAT, WAH- RHEIT UND BEGRŪNDUNG DER KENNTNISSE. DER KRITIK DER SPEKULATIVEN VERNUNFT ZWEYTES BUCH. [APIE ŽINIŲ OBJEK- TYVUMĄ, TIESĄ IR PAGRINDIMĄ. SPEKULIATYVIOJO PROTO KRI- TIKOS ANTROJI KNYGA.| Altenburg, bei Carl Heinrich Richter, 1799, V14575 S.

Pirmosios knygos dalys: Einleitung. Ueber die Wichtigkeit metaphysischer Kenntnisse und ihrer Kritik, 1—80. Kritik der spekulativen Vernunift. Natur und Umiang einer solchen Kri- tik, 81 —172. Reine Kritik der spekulativen Vernuntt: Ueber die Bedeutung unsrer Kenntnisse, 173—300.

Antrosios knygos dalys: Ueber die Objektivitat unsrer Kennt- nisse, 1—496. Ueber Wahrheit, Begrūndung und GewiBheit, 497—575.

Išskiriamos trys pagrindinės spekuliatyviojo proto kritikos problemos: žinių reikšmė, jų realumas, arba objektyvumas, ir jų teisingumas. Žinių reikšmė apibrėžiama kaip jų santykis su atvaizduojamu objektu. Pagal žinių reikšmės sampratą išskiria- mos šios filosofinės kryptys: transcendentalinis realizmas (kai žinioms priskiriama objektyvioji reikšmė), transcendentalinis idealizmas (kai neigiama objektyvioji žinių reikšmė), metati- zinis transcendentalinis idealizmas (kai metafizinės žinios traktuojamos kaip nieko nereiškiančios idėjos, o pojūčių duo- menims priskiriama subjektyvioji reikšmė), transcendentalinis skepticizmas (kai abejojama, ar žinioms priskirtina objektyvioji

29

reikšmė, ar nepriskirtina). Šioms kritikuojamoms kryptims priešpastatomas imanentinis realizmas. Imanentinis realizmas, pripažindamas subjektyviąją žinių reikšmę, neatmeta ir nepri- skiria joms objektyvios reikšmės, jis apskritai problemą laiko neišsprendžiama.

Antroji I dalies knyga skiriama žinių objektyvumo, arba realu- mo, ir jų tiesos problemai. Žinių objektyvumas traktuojamas kaip jų pritaikomumas konkretesniam objektų apibrėžimui, ar- ba individualizavimui, kitaip sakant, kaip jų konstitutyvusis pritaikymas. Jis priešpastatomas žinių reikšmei kaip jų san- tykiui su atvaizduojamu objektu ir žinių reguliatyviajam pri- taikymui, t. y. jų pritaikymui kitoms žinioms sutvarkyti. Objek- tyvumo problema iš esmės traktuojama kaip žinių sintezės problema. Objektyvumo mokslas kaip tik ir skiriamas apriori- nių vaizdinių sintezės dėsniams atskleisti. Tiesa apibrėžiama kaip nepakeičiamas žinių apibrėžtumas. Ji priešpastatoma ži- nių abejotinumui kaip jų dvireikšmio apibrėžtumo galimybei. Spekuliatyviojo proto kritikos funkcija tiesos mokslo atžvil- giu — pagrindinių gairių žinių teisingumui pasiekti išryški- nimas.

MAB, Mi. 946; 833.

PSYCHOLOGISCHE ANTHROPOLOGIE. ERSTE ABTHEILUNG. AETIO- LOGIE DER SEELENZUSTANDE. ERSTE LIEFERUNG VON JOHANN HEINRICH ABICHT. [PSICHOLOGINĖ ANTROPOLOGIJA. -PIRMOJI DA- LI5. SIELOS BŪSENŲ ETIOLOGIJA. PIRMASIS SĄSIUVINIS, PARAšĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS.] Erlangen, 1801, X4-341 S.

Dalys: Einleitung, 1—26. Aetiologie der Seelenzustūnde: Von den menschlichen Seelenkraften, 27—111. Der menschliche Korper, 112—211. Entferntere Guellen der Seelenphanomene, 212—341.

Psichologinės antropologijos objektas — sielos būsenos, suke- liamos sielos prigimties bei jos ankstesnių būvių, kūno ir išo- rinių priežasčių. Ji skirstoma į sielos būsenų etiologiją (moks- 14 apie sielos būsenų šaltinius) ir fenomenologiją (mokslą apie sielos reiškinius). Anotuojamoji psichologinės antropologijos I dalis skiriama sielos būsenų šaltiniams atskleisti. Tiriama sie- los (pažinimo, jausmų, valios) jėgų prigimtis, kūnas ir išves- tiniai žmogaus sugebėjimai, galios, polinkiai (polinkis apibrėž- ti, apibendrinti, atvaizduoti, atmintis, fantazija, vaizduotė, dė- mesys). „Sielos būsenų etiologijos“ II sąsiuvinis, turėjęs

30

atskleisti kitus sielos būsenų šaltinius, nebuvo išleistas. Ne- buvo išleista ir „Psichologinės antropologijos“ II dalis.

MAB, Mi. 840.

VERBESSERTE LOGIK ODER WAHRHEITSWISSENSCHAFT AUF DEN EINZIG GUŪLTIGEN BEGRIFF DER WAHRHEIT ERBAUT VON JOHANN HEINRICH ABICHT. [ĮPATOBULINTA LOGIKA, ARBA TIESOS MOKS- LAS, PAGRĮSTAS VIENINTELE TEISĖTA TIESOS SĄVOKA, PARASE JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS.] Fūrth, im Būreau iūr Litteratur, 1802, XV/--478 S.

Dalys: Einleitung, 1—82. Wahrheitslehre: Von der Wahrheit ūberhaupt, 83—155. Von den erweislichen KenntniBarten, und den Gesetzen ihrer Wahrheit, 156—478.

Atmetama loginė, arba formalioji, tiesos samprata (tiesa kaip žinios dalių tarpusavis arba vienos žinios kitai atitikimas) bei objektyvioji tiesos samprata (tiesa kaip žinios atitikimas Ob- jektui.) Tiesa traktuojama kaip žinių apibrėžtumas, arba ne- kintamumas. Ji priešpastatoma žinių abejotinumui kaip jų dvi- reikšmio apibrėžtumo galimybei. Mokslas apie pažinimo jėgos prigimtį ir objektyvumo mokslas traktuojami kaip logikos prie- laida: pirmasis nurodo logikai gnoseologinės medžiagos rūšis, o antrasis — absoliučius žinių apibrėžimo, arba sintezės, dės- nius, kuriais kaip neįrodomomis tiesomis grindžiamas įrodo- mų žinių teisingumas.

MAB, Mi. 841.

ENCYKLOPADIE DER PHILOSOPHIE. MIT LITERARISCHEN NOTIZEN. VON JOHANN HEINRICH ABICHT, ORDENTLICHEM PROFESSOR DER PHILOSOPHIE. [FILOSOFIJOS ENCIKLOPEDIJA. SU PASTABOMIS APIE LITERATŪRĄ. PARAšĖ JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS, OR- DINARINIS FILOSOFIJOS PROFESORIUS.] Frankfurt am Mayn, bey Frie- drich Wilmans, 1804, XX -432 5.

Dalys: Einleitung. Von der Philosophie ūberhaupt, 5—18. Spe- kulative Wissenschait, 18—234: Theoretische Philosophie, 18— 100. Aesthematische Philosophie, 100—111. Thelematologišsche Philosophie, 112—128, Schlu6 der spekulativen Philosophie. Psychologische Anthropologie, 129—234. Praktische Philoso- phie, 235—432: Logik, 239—294, Die Sprachkunst, 294—305. Die Darstellungskunst, 305—338. Die Lebenskunst, 338—432. Išdėstoma filosofijos sistema. Aptariamos pagrindinės siste- mos grandys ir jų ryšiai, apžvelgiamos tos dalys, kurios liko neišnagrinėtos atskiruose veikaluose. Pastabose duodama glausta kai kurių filosofinių problemų kėlimo ir sprendimo is-

31

torijos apžvalga. „Filosofijos enciklopedija“ yra paskutinis Vo kietijoje išleistas Abichto veikalas. Jis vertintinas kaip apskrita visos jo kūrybinės veiklos apibendrinimas.

MAB, Mi. 834.

INITIA PHILOSOPHIAE PROPRIE SIC DICTAE. LIBER I. PSYCHOLC GIAE PARTEM PRIMAM CONTINENS. AUCTORE IOANNE HENRICI ABICHT. [VADINAMOSIOS TIKROSIOS FILOSOFIJOS PAGRINDINIA TEIGINIAI. I KNYGA, APIMANTI PIRMĄJA PSICHOLOGIJOS DAL; AUTORIUS JOHANAS HEINRICHAS ABICHTAS.] Vilnae, 1814, X+185 į

Dalys: Prolegomena, 1—11. Psychologiae pars 1: De anima viribus, earumą; natura, legibus et facultatibus, 11—23. D natura mentis, 24—97. De natura cordis, 97—149. De cons cientia, 150—159. De natura animi, 160—185.

Vienintelis Vilniuje išleistas Abichto darbas. Kartojami pa grindiniai Vokietijoje sukurtų pažinimo, jausmų ir valios teo rijų teiginiai. VUB, T 5546.

HERMIAS, ODER AUFLOSUNG DER DIE GŪLTIGE ELEMENTARPHILO SOPHIE BETREFFENDEN AENESIDEMISCHEN ZWEIFEL. [HERMIJAS ARBA TEISĖTĄ ELEMENTARIĄJAĄ FILOSOFIJĄ LIEČIANČIŲ ENESI DEMO ABEJONIŲ IšSPRENDIMAS.] — „Philosophisches Journal“, Bd. I Erlangen, 1794, 5. 157—164.

Straipsnyje Abichtas supažindina su savo veikalo „„Hermijas arba teisėtą elementariąją filosofiją liečiančių Enesidemo abe jonių išsprendimas“ problematika.

TUB, Mrg. 3036.

SYSTEM DER ELEMENTARPHILOSOPHIE, ODER VOLLSTANDIGE NA TURLEHRE DER ERKENNTNIB=GEFUHL=UND WILLENSKRAFI [ELEMENTARIOSIOS FILOSOFIJOS SISTEMA, ARBA PILNUTINI! MOKSLAS APIE PAZINIMO, JAUSMŲ IR VALIOS JĖGŲ PRIGIMTĘ.]- „Philosophisches Journal“, Bd. 3, Erlangen, 1795, S. 37—47.

Straipsnyje Abichtas supažindina su pagrindinėmis savo vei kalo „Elementariosios filosofijos sistema, arba pilnutini: mokslas apie pažinimo, jausmų ir valios jėgų prigimtį“ proble mormnis.

TUB, Mrg. 3036.

KURZE DARSTELLUNG DES NATUR — UND VOLKERRECHTS ZUNM GEBRAUCH BEY VORLESUNGEN. [TRUMPAS PRIGIMTINĖS IR TARP TAUTINĖS TEISĖS IšDĖSTYMAS NAUDOTIS PASKAITOSE.] — „Philo sophisches Journal“, Bd. 3, Erlangen, 1795, S. 272—279.

32

Straipsnyje Abichtas išdėsto pagrindinius savo veikalo „Trum- pas prigimtinės ir tarptautinės teisės išdėstymas naudotis pas- kaitose“ teiginius, nurodo skirtumus su anksčiau išleistu veika- lu „Naujoji iš žmogaus dvasinės prigimties kildinama prigim- tinės teisės sistema“.

TUB, Mrg. 3036.

O GRANICACH DOSWIADCZENIA. [APIE PATYRIMO RIBAS.| — Jakiej filozofii polacy potrzebują. Wyboru dokonat i wslepem poprzedzil Wtadys- law Tatarkiewicz, W., 1970, s. 274—281. Pirmoji publikacija: „Gaze- ta Literacka Wilenska“, 1806, Nr. 4, s. 56—64, Nr. 5, s. 68—70.

Abichto darbo, skaityto 1805 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus un-to atvirame posėdyje, vertimas į lenkų k. Atmetamas racionalisti- nis žinių kilmės aiškinimas, suabsoliutinantis subjektą, ir sen- sualistinis žinių kilmės aiškinimas, suabsoliutinantis patyrimą. Išskiriami trys žinių šaltiniai: pažinimo jėgos prigimtis, paty- rimas ir menas, suprantamas kaip tikslingai siekiamas pažini- mas. Patyrimo galimybės ir ribos nagrinėjamos bendrame šių šaltinių kontekste. Problemos pasirinkimu viešam pasisakymui autorius pabrėžė savo nusistatymą prieš tuo metu Vilniaus un- te vyravusį empirizmą.

ENCYCLOPAEDIA PHILOSOPHIAE. [FILOSOFIJOS ENCIKLOPEDIJA.) 6 p.

Dalys: Prolegomena, 7—9. Psychologiae Pars 1. De animae viribus earumgue natura, legibus et facultatibus, 10—52. Cri- tica mentis, 53—66.

Abichto skaityto Vilniaus un-te filosofijos kurso rankraštis. Pirmoji dalis, apimanti pažinimo, jausmų ir valios teoriją, bu- vo suredaguota ir išleista, ž. „Vadinamosios tikrosios filosofijos pagrindiniai teiginiai. I knyga, apimanti pirmąją psichologijos dalį“. Antroji dalis skiriama proto kritikai. Joje sprendžiamos tos pačios problemos, kaip ir Vokietijoje išleistame veikale „Persvarstyta spekuliatyviojo proto kritika sąryšyje su meta- fiziniais grynosios ontologijos ir kosmologijos, empirinio psi- chologinio sielos pagrindimo ir teologijos mokslais“. Rankraš- tyje yra daug taisymų ir papildymų, trūksta kai kurių pusla- pių.

MAB, Mi. 1080.

Lii.: A. Neubig, Dr. Johann Heinrich Abicht, Proiessor der Philosophie zuerst in Erlangen, zuletzt in Wilna, einer der tiefsten Denker Teutschlands,

Bayreuth, 1843. 5. Tunaitis, J. H. Abichtas — Vilniaus universiteto pro- fesorius.— „Problemos“, 1971, Nr. 2(8), p. 53—56.

S. Tunaitis 2. 1021 23

AGRIPA Vaclovas Jonas (Agrippa Wenceslaus, Agryppa W'ac- law), apie 1525—1597, politikas, kultūros veikėjas, literatas. 1545—1548 studijavo Leipcigo, 1548 Krokuvos, o 1552 Viten- bergo un-tuose. 1563 karaliaus Žygimanto Augusto sekreto- rius, 1574 — seimo maršalka, 1575 — LDK raštininkas. Valdant Steponui Batorui, dirbo karaliaus kanceliarijoje, da- lyvavo Gdansko, Velikije Luki, Pskovo žygiuose. 1586 paskir- tas Minsko kaštelionu, 1588 — kandidatas į Lietuvos pakanc- lerius, 1590 Smolensko kaštelionas. Dažnai lankėsi Livonijoje su diplomatinėmis ir administracinėmis misijomis. Politiniais bei tikybiniais klausimais polemizavo su katalikybės šalinin- kais. Buvo gerai susipažinęs su Antikos istorija, literatūra, ti- losofija, bendravo su F. Melanchtonu. M. Strijkovskis dedika- vo Agripai savo „Kronikos“ skyrių. Reikšminga visuomeninė, kultūrinė Agripos veikla. Propagavo dorovingumą, supranta- mą kaip tarnavimo visuomenei būdą. Kėlė gyvenimo prasmės, patriotizmo, teisingumo klausimus, palaikė romėniškos lietu- vių kilmės koncepciją, nagrinėjo problemą, koks turėtų būti idealus kunigaikštis. Protestantizmo šalininkas, propagavo evangeliškąją doktriną. Patriotinės Agripos idėjos, veikla ugdė nacionalinę lietuvių savimonę, stabdė krašto lenkėjimo procesą. ORATIO FUNEBRIS DE ILLUSTRISSIMI PRINCIPIS ET DOMINI DO- MINI IOHANNIS RADZIVILI OLICIAE ET NESNISI DUCIS, VITA ET MORTE. 5SCRIPTA A WENCESLAO AGRIPPA LITHUANO. [NEKROLO- GAS APIE SVIESIOJO KUNIGAIKšČIO IR PONO, OLIKOS IR NESVY- ZIAUS VALDOVO, PONO JONO RADVILOS GYVENIMĄ IR MIRTĮ, PA- RAŠYTAS LIETUVIO VACLOVO AGRIPOS.] — Oratio Funebris De Illustri- ssimi Principis Et Domini Domini Iohannis Radzivili Oliciae et Nesnisi Ducis, vita et morte, scripta 4 Wenceslao Agrippa Lithuano. Epiceedion Scriptum A Philippo Melanthone. 1553. Addita Est Narratio Scripta 4 fide digno de Vualachorum tyrannis, guae ostendit. Turcicos Tyrannos non solum crudelitate, sed etiam astutia magna et fraudibus grassari. P. 1—28,

Remiantis Antikos pavyzdžiais, propaguojamas pilietinius jausmus ugdantis ir stiprinantis dorovingumas. Aukštinama daugelis praeities politinių veikėjų. Ryškios humanizmo, patrio- tizmo tendencijos, atsispindi proreformacinė autoriaus orien- tacija.

L— 16 MAB, i38 (Ek.).

Lit: M. Ročka, V. J. Agripa — kultūros veikėjas ir literatas — „Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra“, t. X, V., 1967, p. 45—68,

A. Varanavičius

34

ARCECHOVSKIS Antanas (Arciechowski Antonius), 1674 Mozūrijoje—1709.VIL. 11 Vilniuje, filosofas jėzuitas. 1703 baigė Vilniaus un-to teologijos I-tą. Vilniaus un-te dėstė poeti- ką ir retoriką, Pinsko ir Polocko jėzuitų kolegijose — retoriką. 1707—09 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. Vilniaus un-to laisvų- jų mokslų ir filosofijos daktaras (1707).

LOGICA. [LOGIKA.Į Vilniaus un-tas, 1707—08, 954369 p.

Dalys: Introductio in logicam Aristotelis seu dialectica. Tra- dita anno Domini 1707 septembris 2, 1—95. Logica Aristotelis sive philosophia rationalis in Alma Academia et Universitate Vilnensi anno Domini 1707 mense octobris die 17 explanata, 1—369.

Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Yra idėjų, artimų loginių klasių teorijai ir kitoms šiuolaikinės logikos sritims. Antrojoje kurso dalyje plačiai aiškinama abstrahavi- mas, universalijos ir predikamentai.

MAB, F 9—15. 16. R. Plečkaitis

AUCEPIJUS Teodoras (Aucepius Theodorus), 1691.V.3—1773, VIII.8 Rioselyje, filosofas, teologas jėzuitas. Braunsberge, Ilūkstėje ir Pinske dėstė poetiką ir retoriką. 1726—31 Rioselyje ir Nesvyžiuje, 1732—36 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. Paskui Braunsberge, Pinske ir 1742—44 Vilniaus un-te dėstė teologiją. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1732), teologijos daktaras (1742). 1752—57 Rioselio jėzuitų kolegijos rektorius. 1767—73 Rioselio kolegijoje ėjo bažnytines parei- gas.

TRACTATUS PHILOSOPHICUS IN LIBROS ARISTOTELIS DE ORTU ET INTERITU ET DE ANIMA ETC. SEU PHILOSOPHIAE NATURALIS PARS ALTERA. CONSCRIPTA SUB ADMODUM REVERENDO PATRE TREODORO AUCEPIO SOCIETATIS JESU ARTIUM LIBERALIUM ET PHILOSOPHIAE DOCTOREM SCIENTIAE NATURALIS ACTUALEM PROFE5SOREM IN ALMA ACADEMIA ET UNIVERSITATE VILNENSI ANNO 1736. [FILOSOFIJOS TRAKTATAS APIE ARISTOTELIO KNYGAS5 „APIE ATSIRADIMĄ IR ISNYKIMĄ“, „APIE SIELĄ“ IR T. T., ARBA ANTROJI GAMTOS FILOSOFIJOS DALIS. RASYTA DIKTUOJANT RE- VERENDUI TĖVUI JĖZUITUI TEODORUI AUCEPIJUI, VILNIAUS AKA- DEMIJOS IR UNIVERSITETO GAMTOS MOKSLO AKTUALIAJAM PRO- FESORIUI 1736 METAIS.] 256 p.

Dalys: Tractatus philosophicus in libros De ortu et interitu, L-—83. Animastica sive tractatus philosophicus in libros Aristo-

La 35

telis De anima, 85—202. Disputatio ultima. De elementis, 203— 241. Disputatio de meteoris, 241—256.

Rankraštinis scholastinės gamtos tilosofijos paskaitų kursas. Nėra pirmosios gamtos filosofijos dalies ir traktato „Apie pa- saulį ir dangų“. Naujųjų laikų gamtos mokslu nesiremiama. VUB, F 1 — D 1376.

R. Plečkaitis

BARTILIJUS Laurynas (Bartilius Laurentius), 1569.VIII. Tar- nuve — 1635.VIII 28 Smolenske, filosofas, teologas jėzuitas. 1591—93 Braunsbergo jėzuitų kolegijoje studijavo fTilosotiją, 1601 baigė Vilniaus un-to teologijos I-tą. 1605—08 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, un-tas jam suteikė laisvųjų mokslų ir filosofijos magistro laipsnį. Paskui Vilniaus un-te ir Nesvyžiu- je dėstė teologiją, 7 m. vadovavo Pultusko kolegijai, 1635 bu- vo paskirtas Lietuvos jėzuitų provinciolu. Išleido religinio tu- rinio raštų.

LOGICA. ĮLOGIKA.| Vilniaus un-tas, 1605—06, 458 p.

Dalys: In universam Aristotelis philosophiam prooemium, 1—42.

Logica, 42—458: Disputatio de secundo actu intellectus, 302— 338. Disputatio de seientia, 339—458.

Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Tai vienas seniausių žinomų išlikusių Tilosotijos kursų, dėstytų Lietuvos m-lose. Jame plačiai analizuojama universalijos ir Aristotelio kategorijoš.

VUB, F 3—2067. R. Plečkaitis

BARTOLDAS Karolis (Bartold Carolus), 1680.XI.28 Mozūrijo- je — 1748.V.24 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. Mokėsi Pul- tusko jėzuitų kolegijoje. Plocke, Varšuvoje ir Vilniaus un-te dės- tė poetiką ir retoriką, Naugarduke — filosofiją. 1716—19 dėstė filosofiją Vilniaus un-te. Paskui Pinske, Varšuvoje ir Vilniaus un-te dėstė teologiją ir kanonų teisę, buvo Lomžos kolegijos rek- torius. 1735—38 Vilniaus un-to rektorius. Vilniaus un-to lais- vųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1716), teologijos daktaras (1725), kanonų teisės daktaras (1735). 1738—41 Lietuvos jė- zuitų provinciolas.

37

PHILOSOPHIA. ĮFILOSOFIIA.Į Vilniaus un-tas, 1716—19, 5041504-152 + +28+1444-16+-30 p.

Dalys: Introductio in logicam seu dialectica, 1—48. Rationalis philosophia seu logica, 1—141. Philosophia naturalis seu physi- ca. Disputationes in octo libros Physicorum Aristotelis, 1—146. Disputatio septima. De mundo et caelo, 147—151. Tractatus mathematico astronomicus. De sphaera mundi, 1—21. Conti- nuatio scientia naturalis seu physicae. Disputatio prima. De ortu et interitu, seu de generatione et corruptione, 1—52. Dis- putatio secunda. In libros De anima guaestiones, 52—124. Philosophia transnaturalis seu metaphysica, 125—144. Scientia elementaris et metheorica, 1—12. Philosophia moralis seu e- thica, 1—25.

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės logikos, gamtos filosofijos, metafizikos ir etikos paskaitos. Etika dėstoma kaip politikos teorija.

VUB, F 3—1239. R. Plečkaitis

BEINORAVIČIUS Marijonas (Beynarowicz Marianus), ? — 1765.V1.29 Kaune, filosofas bernardinas, profesorius. 1763—65 Kauno bernardinų m-loje dėstė filosofiją.

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Kauno bernardinų m-la, 1768—64, 1811. Dalys: Partitio universae philosophiae, 1. Praeludium philoso- phiae rationalis seu logicae, 1—2. Philosophia rationalis seu logicae pars prima, 2—54, 114—119. Pars philosophiae secun- da. Metaphysica, 55—113: Metaphysicae pars prima sive onto- logia, 55—67. Pars secunda metaphysicae seu psychologia, 68— 106. Pars tertia metaphysicae seu theologia naturalis, 106— 113. Pars tertia philosophiae. Physica seu philosophia natura- lis, 120—181: Physicae pars prima seu physica generalis, 121— 181.

Rankraštinis filosofijos kursas. Logikos, metafizikos ir fizikos paskaitos. Naujųjų laikų gamtos mokslas ir filosofija bandoma derinti su kai kuriomis scholastikos pažiūromis.

VUB, F 3—1203. R. Plečkaitis

BENISLAVSKIS Jonas (Benistawski Ioannes), 1736.VII.16 Livonijoje — 1808, filosofas jėzuitas, bažnyčios pareigūnas. 1762 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą. 1762—63 un-te studijavo matematiką. 1769 baigė Vilniaus jėzuitų Kilmingųjų kolegijos teologijos skyrių. Studijuodamas kolegijoje, 1767—69 dėstė jo- je filosofiją. 1771—73 dėstė filosofiją Naugarduko jėzuitų ko-

38

legijoje, 1773—74 Vilniaus un-te — logiką. Vilniaus un-to lais- vųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1773) ir kanonų teisės daktaras (1773). Panaikinus jėzuitų ordiną, 1774 Vilniaus un- te dėstė aukštąją matematiką ir fiziką, buvo Vilniaus kanau- ninkas, paskui paskirtas vyskupu. Išleido religinio turinio raštų.

INSTITUTIONES LOGICAE SEU BREVIS TRACTATUS DE CULTURA INGENII. AUCTORE JOANNE BENISEAWSKI PROFESSORE PUBLICO ET ORDINARIO GEOMETRIAE SUBLIMIORIS OPTICAE ET PHYSICAE GENERALIS IN ACADEMIA ET UNIVERSITATE VILNENSI. [LOGIKOS PRINCIPAI, ARBA TRUMPAS TRAKTATAS APIE PROTO KULTUŪRĄ. AUTORIUS JONAS BENISLAVSKIS, VILNIAUS AKADEMIJOS IR UNI- VERSITETO VIESASIS IR ORDINARINIS AUKšSTOSIOS GEOMETRIJOS, OPTIKOS IR BENDROSIOS FIZIKOS PROFESORIUS.] Vilnae, anno Do- mini 1774, 67 p.

Dalys: Dedicatio. Prolegomena. Exercitatio prima, De faculta- tibus mentis humanae, de errorum causis, degue erroribus ca- vendis. Exercitatio secunda. De ideis, earumgue signis. Exer- citatio tertia. De judicio et propositione. Exercitatio guarta. De usu ratiocinii, de ratiocinandi generibus et de methodo. Exer- citatio guinta. De vero et criterio veri, degue viis veritatis in- guirendae. Exercitatio sexta. De explicatione veri et usu logi- cae.

Remiantis A. Genujiečio ir A. Vernėjaus loginiais veikalais, aiškinamos Naujųjų laikų logikos koncepcijos. Ryški sensualis- tinė tendencija. Tradicinė formaliosios logikos problematika be- maž nenagrinėjama. Logikos klausimai nušviečiami psicholo- gizmo įtakoje.

L—18 '* 1188 BIKOVSKIS Mikalojus (Bykowski Nicolaus), dominikonų fi- losotijos profesorius. 1768—72 Vilniaus dominikonų m-loje stu- dijavo teologiją, 1777—79 dėstė joje filosofiją. EXERCITATIONES PHILOSOPHICAE DIGRESSIONIBUS NEOTERICIS ILLUSTRATAE AD FACILIOREM VETERUM ET RECENTIORUM PHIL- LOSOPHORUM LECTIONEM JUXTA MENTEM DIVI THOMAE AOUI- NATIS ANGELICI ET ĘUINT1 ECCLESIAE DOCTORIS. PER ADMODUM REVERENDUM PATREM NICOLAUM BYKOWSKI ORDINIS PRAEDICA- TORUM STUDIJ GENERALIS VILNENSIS LECTOREM PHILOSOPHIAE ORDINARIUM. STUDENTIBUS RELIGIOSIS FRATRIBUS TRADITAE ANNO DOMINI 1777 MENSE OCTOBRI 15 DIE, [FILOSOFIJOS PRATY- BOS, ILIUSTRUOTOS NAUJAUSIAIS NUKRYPIMAIS, KURIAIS SIEKIA- MA PALENGVINTI SENŲJŲ IR DABARTINIŲ FILOSOFŲ KŪRI- NIŲ SKAITYMĄ. DĖSTYTOS PAGAL DIEVIŠKOJO, ANGELISKOJO IR

MAB R. Plečkaitis

39

PENKTOJO BAZNYČIOS DAKTARO TOMO AKVINIEČIO PAZIŪRAS RE- VERENDO TĖVO MIKALOJAUS BIKOVSKIO, VILNIAUS PAMOKSLI- NINKŲ ORDINO GENERALINĖS STUDIJOS ORDINARINIO FILOSOFI- JOS LEKTORIAUS. DĖSTYTOS STUDENTAMS VIENUOLIAMS 1777 VIEŠPATIES METAIS SPALIO 15 DIENĄ.] 266 i.

Dalys: Isagoge philosophico-historica, 4—7. Logica, 7—83. In- stitutionum physicae pars prima sive physica generalis, 84— 211. Institutionum physicalium pars secunda, 212—247. Insti- tutionum philosophicarum pars tertia nempe metaphysica, 248— 266: Ontologia, 248—251. Psychologia, 252—266.

Rankraštinis filosofijos kursas. Logikos, fizikos ir metafizikos paskaitos, skaitytos 1777—79 Vilniaus dominikonų m-loje. Scholastinė filosolija derinama su Naujųjų laikų idealistinės filosofijos pažiūromis.

VUB, F 3—675. R. Plečkaitis

BILEVIČIUS Teodoras (Billewicz Theodorus), Vilniaus un-to filosofijos f-to absolventas, 1675 išleidęs filosofijos tezes. TRIPLEX PHILOSOPHIA RATIONALIS, NATURALIS ET MORALIS, SUB AUSPICIIS D. IOANNIS BAPTISTAE PUBLICAE DISPUTATIONI PRO- POSITA IN ALMA UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS JESU A MAGNIFICO DOMINO D. THEODORO BILLEWICZ DAPIFERIDE DUC. SAMOG. PRAESIDE P. P. IOAN. SADKOWSKI S. J. AA. LL. ET PHIL. DOCTORE EIUSDEMĘUE ORDINARIO PROFESSORE 1675. [TREJOPA — TEORINĖ, GAMTOS IR MORALES — FILOSOFIJA. GLOBOJANT JONUI KRIKSTYTOJUI, VIEšAM DISPUTUI PATEIKTA VILNIAUS JĖZUITŲ UNIVERSITETE KILMINGOJO PONO, ZEMAITIJOS VIETININKO, TAU- RININKO TEODORO BILEVIČIAUS. VADOVAUJANT REVERENDUI TE- VUI JĖZUITUI JONUI SADKOVSKIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILO- SOFIJOS DAKTARUI IR TO PATIES DALYKO ORDINARINIAM PRO. FESORIUI 1675 M.] 28 p.

Tezės skirtos greičiausiai laisvųjų mokslų ir filosofijos magis- tro laipsniui įgyti. Išdėstytos 44 tezės: 13 moralės filosofijos, 23 gamtos filosofijos, 8 teorinės filosofijos, t. y. logikos. Dėsto- mi bendriausi scholastinės filosofijos teiginiai. Etikos tezės dėstomos abstrakčiai, atitrauktai nuo gyvenamosios tikrovės, Aristotelio etiką derinant su katalikybės dogmomis. Gamtos filosofijos tezėse yra pažangių teiginių: pripažįstamas materi- jos savarankiškumas, atmetama modalizmo koncepcija ir kt. Tuo aiškintina filosofijos profesoriaus nominalisto J. Sadkovs- kio įtaka.

VUB, III—14771. R. Plečkaitis

40

BIRUKEVIčČIUS Martynas (Birukiewicz Martinianus), augus- tiniečių ordino filosofijos dėstytojas. 1800 Vilniaus augustinie- čių m-loje dėstė filosofiją.

INSTITUTIONES PHILOSOPHIAE CONSCRIPTAE AC TRADITAE 1U- VENTUTI AUGUSTINENSIUM IN CONVENTU VILNENSI PER R. P. MARTINIANUM BIRUKIEWICZ AUGUSTIANUM EJUSRUE PHILOSOPH- IAE PROFESSOREM ANNO DOMINI 1800 VILNAE. [PAGRINDINIAI FILOSOFIJOS TEIGINIAI, PARASYTI IR PERTEIKTI AUGUSTINIECIŲ JAUNUOMENEI VILNIAUS KONVENTE MARTYNO BIRUKEVICIAUS, AUGUSTINIECIO IR KONVENTO FILOSOFIJOS PROFESORIAUS, 1800 VIEŠPATIES METAIS VILNIUJE] 18124 p,

Dalys: Introductio, 3—10. Praefatio ad alumnos, 11—18. Prole- gomena de philosophia in genere, 1—7. Pars prima philosophiae sive logica, 8—100. Exercitationes scholasticae in universam philosophiam et logicam, 101—120. Index capitum, 121—124. Rankraštinis logikos kursas, skaitytas Vilniaus augustiniečių m-loje. Naujųjų laikų logikos koncepcijos dėstomos, derinant su augustinietiškąja tradicija. Yra scholastinės logikos liekanų.

VUB, F 3—1569. R. Plečkaitis

BOBROVSKIS Erazmas (Bobrowski Erasmus), iilosofas, teo- logas dominikonas. 1804—05 ir 1818—19 Vilniaus, 1813—14 Pa- parčių, 1814—15 Raseinių dominikonų m-lose dėstė filosofiją.

INSTITUTIONES PHILOSOPHICAE. EX PRINCIPIIS TUM ARISTOTE- LIS, TUM ALIORUM TAM VETERUM, OUAM RECENTIORUM PHILO- SOPHORUM CONFORMITER AD MENTEM DIVI THOMAE ANGELICI ECCLESIAE DOCTORIS ADORNATAE ATOUE IN USUM AUDITORUM SCIENTIA EJUSDEM IN STUDIO GENERALI VILNENSI AD SANCTUM SPIRITUM ORDINIS PRAEDICATORUM PROPOSITAE ANNO DOMINI 1804 DIĘ 14 SEPTEMBRI. [PAGRINDINIAI FILOSOFIJOS TEIGINIAI. PARENGTI REMIANTIS ARISTOTELIO BEI KITŲ, TIEK SENŲJŲ, TIEK IR DABARTINIŲ, FILOSOFŲ PRINCIPAIS, SUDERINTAIS SU ANGE. LISKOJO BAZNYČIOS DAKTARO, DIEVISKOJO TOMO AKVINIECIO PAZIŪROMIS, IR DĖSTOMI šIO MOKSLO KLAUSYTOJAMS VILNIAUS PAMOKSLININKŲ ORDINO ŠVENTOSIOS DVASIOS GENERALINĖJE STUDIJOJE 1804 VIEŠPATIES METAIS RUGSĖJO 14 DIENĄ] 97 f.

Dalys: Brevis introductio in universam philosophiam, 3. Pro- legomenon in logicam, 4—27. Prolegomena metaphysicae, 34, Dissertatio prima complectens ontologiam, 34—44, Disserta- tio secunda complectens cosmologiam, 44—49. Dissertatio ter- tia complectens psychologiam, 49—66. Dissertatio guarta com- plectens theologiam naturalem, 66—73. Elementa physicae, 74—87. Trigonometria sphaerica, 88—97.

41

Rankraštinis iilosoiijos kursas. Logikos, metaiizikos, fizikos ir matematikos paskaitos, 1804—05 skaitytos Vilniaus dominiko- nų m-loje. Logika dėstoma siaurai, yra scholastikos, Kosmolo- gijoje daugiausia aiškinama dieviška pasaulio kilmė, gamta- mokslinė problematika apeinama. Mažiau tuometiniam mokslui suprantami reiškiniai laikomi stebuklais. Naujoviškesnė fizika: dėstoma kūnų statika ir dinamika, mechaniniai mašinų vei- kimo pagrindai ir kt., remiamasi I. Niutono fizikos principais. VUB, F 3—930. Anotuojamajam rankraščiui tapatūs dar 5 rankraščiai: VUB, F 3—475/I, F 3—475/II — logikos ir meta- fizikos kursai, skaityti 1814—15 Raseinių dominikonų m-loje; VUB, F 3—510— logikos kursas, skaitytas 1818 Vilniaus do- minikonų m-loje; VUB, F 3—1539/I, F 3—1539/II — logikos ir metafizikos kursai, skaityti 1813—14 Paparčių dominikonų m-loje.

R. Plečkaitis

BOGUSLAVSKIS Juzeias Konstantinas (Bogustawski Jėzei Konstanty), 1754.XII.9—1819.1II.14 Vilniuje, filosofas, teisi- ninkas, teologas pijoras. Išėjęs mokslus pijorų m-lose ir įstojęs į pijorų ordiną, dėstė retoriką jų konvikte Volynijos Miendzi- žeče, po to — prigimtinę, politinę ir tarptautinę teisę, politinę ekonomiją Varšuvos Kilmingųjų kolegijoje. 1788 gavęs teologi- jos daktaro laipsnį, nuo 1789 Lietuvos Vyriausiojoje m-loje dės- tė teologiją. Nuo 1799 moralinių ir politinių mokslų f-to dekanas. Nuo 1803 būdamas pensijoje, iki 1810 ėjo Vilniaus un-to mora- linių ir politinių mokslų f-to dekano pareigas. Aktyviai reiškėsi akademiniame ir bažnytiniame gyvenime. Rašė eilėraščius, ver- tė klasikinę poeziją. Išleido istorinių ir teologinių darbų. Pasi- žymėjo kaip oratorius, paskelbė dvi kalbas moralės klausimais, Labiausiai išgarsėjo veikalu „Apie tobulą įstatymų leidimą“. Persiėmęs šviečiamosiomis idėjomis ir šviečiamuoju optimizmu, visuomenės progresą siejo su tobulų įstatymų leidimu, o įsta- tymų patobulinimo galimybę — su švietimu ir auklėjimu. Va- dovavosi prigimtinės teisės teorija, ją laikė įstatymų leidimo pagrindu. Etikoje ir teisėje skelbė utilitarizmą. Ekonominėmis pažiūromis pritapo prie fiziokratizmo. Pagal gnoseologines pa- žiūras — sensualistas.

O DOSKONAEYM PRAWODAWCTWIE. PRZEZ X. KONSTANTYNA BO- GUSEAWSKIEGO 5. P. [APIE TOBULĄ ĮSTATYMŲ LEIDIMĄ. PARA- SĖ KUNIGAS KONSTANTINAS BOGUSLAVSKIS, PIJORAS.] w Warsza-

wie, w Drukarni Nadworney J. K. Mei i Przeš: Kom: Edukacyi Narodowey. Roku 1786, 121 s.

42

Dalys: O doskonatym prawodawctwie, czyli o požytkach wydo- skonaloney edukacyi narodowey, 1—101. Przypisy, 103—121.

Tobulas įstatymų leidimas traktuojamas kaip visuomenės san- doros ir gerovės pagrindas, o įstatymų atitikimas žmogaus pri- gimčiai — kaip jų tobulumo rodiklis. Įstatymų netobulumo priežastys siejamos su visuomenės intelektualinio brandumo ne- pakankamumu ir auklėjimo ydomis. Švietimo ir auklėjimo vaid- mens iškėlimas remiamas sensualistine žmogaus vaizdinių, pa- žiūrų, įsitikinimų kilmės koncepcija. Išdėstomos prigimtinės teisės ir pareigos, jos traktuojamos kaip įstatymų leidimo pa- matas. Akcentuojama -asmeninio ir visuomeninio intereso sude- rinimo reikmė, pabrėžiamas visuomeninio intereso primatas.

PROSPEKT TEGO DZIEEA., [SIO VEIKALO PROSPEKTAS.]| — Mowy y wiersze moralne autorow klassycznych przez X. Jozefa Konstantyna Boguslawskiego Swigtey Teologiį Doktora i Publicznego Professora, Kollegium Moralnego w Akademii Wileūskiey Prezesa, Kanonika Inilants- kiego, Plebana Podbrzeskiego. Zebrane i podane do Druku. Na fundusz ubo- gich. Tom I. Zasady moralnosci. Za dozwoleniem Cenzury Wilefūskiey. W Drukarni Piarskiey. Roku 1801. S. 5—6.

Iškeliama tiesos reikšmė žmogaus gyvenime. Blogi įpročiai ir nusikaltimai traktuojami kaip proto suklydimo pasekmė. Zmo- nijos laimė siejama su švietimo pažanga ir šiuo požiūriu akcen- tuojama moralinio švietimo reikšmė. Remdamasis šia teze, Bo- guslavskis parengė įvairių autorių kalbų ir eilių rinkinį, jamę paskelbė dvi savo kalbas ir eilėraščių.

MOWA O RELIGII X. JOZEFA KONSTANTYNA BOGUSLAWSKIEGO, CZY- TANA NA PUBLICZNYM POSIEDZENIU AKADEMII WILENSKIEY DNIA 29. MIESIĄCA CZERWCA V. 5. ROKU 1800. [ĮKUNIGO JUZEFO KONS. TANTINO BOGUSLAVSKIO KALBA APIE RELIGIJĄ, SKAITYTA 1800 METŲ <..> BIRZELIO MENESIO 29 DIENĄ VILNIAUS AKADEMIJOS VIEšAME POSEDYJE. |] — Mowy y wiersze moralne autorow klassycznych przez X. Jozeia Konstantyna Boguslawskiego Swietey Teo- logii Doktora i Publicznego Professora, Kollegium Moralnego w Akademii Wilefhskiey Prezesa, Kanonika Inflantskiego, Plebana Podbrzeskiego. Ze- brane i podane do Druku. Na fundusz ubogich. Tom I. Zasady moralnosci, Za dozwoleniem Cenzury Wilenskiey. W Drukarni Piarskiey. Roku 1801. S. 80—137.

Kalba skiriama religijos reikšmei žmogaus ir visuomenės gy- venime pagrįsti, iškeliama jos moralinė funkcija. Religija lai- koma moralės pamatu. Šiuo požiūriu griežtai smerkiamas jako- binizmas, ateizmas, deizmas. Akcentuojama, kad religija, palaikydama dorovę, sudaro sąlygas laimingam žmogaus ir vi- suomenės gyvenimui. Ryškūs utilitariniai akcentai.

43

MOWA O CHWALE X. JOZEFA KONSTANTYNA BOGUSEAWSKIEGO MIANA U XIEZY PIAROW W WILNIE. DNIA 4. LIPCA, ROKU 1797. [ĮKUNIGO JUZEFO KONSTANTINO BOGUSLAVSKIO KALBA APIE GARBE, SKAITYTA KUNIGAMS PIJORAMS VILNIUJE. 1797 METŲ LIE- POS 4 DIENĄ.| — Mowy y wiersze moralne autorow klassycznych przez X. Jozeia Konstantyna Boguslawskiego Swigtey Teologii Dok- tora i Publicznego Professora, Kollegium Moralnego w Akademii Wilens- kiey Prezesa, Kanonika Inflantskiego, Plebana Podbrzeskiego. Zebrane i podane do Druku. Na fundusz ubogich. Tom II. Zasady moralnosci. Za dozwoleniem Cenzury Wileūskiey, w Wilnie w Drukarni XX. Scholarum Piarum. Roku 1801. S. 116—145.

Atmetama kilme, titulais, turtais, valdžia, talentais ir kitais pa- našiais atributais matuojama garbė. Iškeliama dorybė kaip pa- grindinis žmogiškosios garbės bei vertės matas. Dorybė trak- tuojama utilitariai — kaip žmogaus naudingumas kitiems žmo- nėms ir visuomenei. Ryškūs religiniai akcentai.

Lit, Ouepku mcTopHH cbanOCObCcKOf HA COMHONOrKMuecKOK MBICaH BenopyccKH (no 1917 r.), Muuck, 1973, S. Tunaitis

BOGUSAS (BAUŽA) Pranciškus Ksaveras Mykolas /Bohusz Franciszek Ksawery MichaH/, 1746.1.1 Vaisgeniuose — 1820, IV.4 Varšuvoje literatas, istorikas, visuomenės veikėjas. Mo- kėsi Vilniaus jėzuitų m-loje, įstojo į jų ordiną. Studijavo Vilniaus Akademijoje ir Romoje. 1773—80 A. Tyzenhauzo sek- retorius ir patarėjas. 1780—82 Lietuvos civilinio tribunolo pir- mininkas. 1784 išrinktas Lietuvos Vyriausiosios m-los moralinių mokslų kolegijos nariu ir m-lų vizitatoriumi. Už ryšius su 1794 sukilimo organizatoriais 1794—95 kalėjo Smolensko kalėjime. 1803 Vilniaus un-to išrinktas generaliniu Lietuvos m-lų vizita- toriumi, vėliau — Vilniaus un-to garbės nariu. Nuo 1804 iki mirties gyveno Varšuvoje. Buvo Varšuvos Mokslo bičiulių d-jos narys. Nuo 1810 teisėjas. Tyrinėjo lietuvių tautos kilmę, lietu- vių kalbą. Parašė tritomę Baro konfederacijos istoriją. Parengė išrašus iš Vilniaus katedros kapitulos aktų. Dienoraštyje aprašė kelionių po įvairius Europos kraštus įspūdžius. Paskelbė straip- snius apie M. Počobutą, J. Chreptavičių, Tyzenhauzą. Išvertė ir išleido Napoleono kodeksą. Perdirbo ir išleido Ž. Vernės 'kon- fesinio filosofinio pobūdžio darbą. Rašė kaimo statybos klau- simais. Lietuvių kilmės ir kalbos tyrinėjimai, atlikti Bogušo, kad ir neturintys didesnės mokslinės vertės, suvaidino svarbų vaidmenį visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Lietuvių kalbos ir kultūros aukštinimu Bogušas gynė tautos teisę į savarankiš-

44

ką nacionalinę egzistenciją. Patriotinės Bogušo mintys veikė lietuvių kultūrinį sąjūdį, susilaukė atgarsio bei pritarimo vė- lesnių veikėjų, pvz., D. Poškos, L. Jucevičiaus ir kt., darbuose.

Dalis Bogušo kūrybinio palikimo — Baro konfederacijos istori- ja ir kelionių po Europos kraštus dienoraštis. Dienoraštyje Bo- gušas kritikavo feodalinę santvarką, siūlė išlaisvinti baudžiau- ninkus. Pritarimą antifeodaliniams pertvarkymams jis išreiškė, versdamas ir išleisdamas Napoleono kodeksą. Apie Bogušo po- litines ir iš dalies socialines pažiūras liudija jo politinė veikla, priešiškumas Targovicos koniederacijai, ryšiai su 1794 sukili- mo rengėjais, ypač su J. Jasinskiu.

Filosofines Bogušo pažiūras sąlygojo koniesiniai interesai. Smerkė išsivadavusią iš religijos globos Naujųjų laikų filo- soliją.

FILOZOF BEZ RELIIJ UWAZANY W TOWARZYSTWIE PRZEZ WIEL- MOŽNEGO JMCI KSIĘDZA X. B. P. K. W. P. W. T. 5. G W. X. L. S. T. I. O. P. D. [FILOSOFAS BE RELIGIJOS, REGIMAS VISUOMENĖJE. PARASĖE GARBINGASIS PONAS KUNIGAS KSAVERAS BOGUšAS, VIL- NIAUS KAPITULOS PRELATAS, <...> LIETUVOS DID2IOSIOs KUNI- GAIKSŠTYSTĖS VYRIAUSIOSIOS MOKYKLOS SVENTOSIOS TEOLOGI- JOS IR ABIEJŲ TEISIŲ DAKTARAS.] TOM PIERWSZY. [PIRMAS TO- MAS.] w Wilnie. w Drukarni Krėlewskiey przy Akademi. Roku 1786. 414239 s. TOM DRUGI. [ANTRAS TOMAS.] w Wilnie. w Drukarni Kro- lewskiey przy Akademii. Roku 1786, 64268 s.

Ženevos pastoriaus Vernės anoniminės knygos „Filosofinė išpa- žintis“ laisvas vertimas — perdirbinys. Praleistos vietos, kur socianistinės Vernės pažiūros prieštarauja katalikybės doktri- nai. Įterptas katalikybės pagrindų išdėstymas, įjungtos įvairios pastabos, anotacijos. Ryškiausiai Bogušo pažiūros atsiskleidžia pratarmėje, kur išdėstyti knygos išleidimo tikslai. Aštriais žo- džiais Bogušas puola Naujųjų laikų filosofiją (M. Frerę, D. Hiumą, Volterą, Ž. Ruso ir kt.), ypač antireliginį jos kryptin- gumą, Religija Bogušo traktuojama kaip visuomeninės tvarkos ir asmeninės laimės pagrindas. Knygos uždavinys — saugoti visuomenę nuo pragaištingos pasaulietinės filosofijos įtakos, religijos gynimas.

O POCZĄTKACH NARODU I JĘZYKA LITEWSKIEGO ROZPRAWA PRZEZ XAWIERA BOHUSZA IMPERYALNEGO WILENSKIEGO UNIWER- SYTETU, CZEONKA HONOROWEGO, TOWARZYSTWA KROLEWSKIEGO WARSZAWSKIEGO PRZYIACIOL NAUK CZLONKA CZYNNEGO, PRA-

LATA KATEDRY WILENSKIEY, ORDERU Sgo STANISLAWA KAWALE- RA NAPISANA, A NA PUBLICZNYM POSIEDZENIU TEGOž TOWAR-

45

ZYSTWA WARSZAWSKIEGO ROKU 1806. D. 12 GRUDNIA CZYTANA, TERAZ ZAS, TO IEST 1808 ROKU WYDRUKOWANA W WARSZAWIE. [APIE LIETUVIŲ TAUTOS IR KALBOS KILMĘ. TRAKTATAS, PARA- SYTAS KSAVERO BOGUšO, VILNIAUS IMPERATORISKOJO UNIVERSI- TETO GARBĖS NARIO, VARšŠUVOS KARALISKOSIOS MOKSLO BICIU- LIŲ DRAUGIJOS TIKROJO NARIO, VILNIAUS KATEDROS PRELATO, SV. STANISLOVO ORDINO KAVALIERIAUS, IR SKAITYTAS TOSIOS VARšUVOS DRAUGIJOS VIEšSAME POSĖDYJE 1806 METŲ GRUODZIO 12 D, O DABAR, TAI YRA 1808 METAIS, IŠSPAUSDINTAS VARšSUVO- JE] 207 5. Ištraukos lietuvių k. paskelbtos kn.; Lietuvių literatūros chres- tomatija, V., 1957, p. 491 —493.

Dalys: O Narodzie, i Jeęzyku Litewskim. Rozprawa, |—5. Czy na tey ziemi, gdzie dziš Litwa, inny iaki Narėd pierwey miesz- kal, niž Litewski; zcy ta ziemia od naydawnieyszey starožyt- nošci przez Litwinow zamieszkala byla? i z iakich się Litwa sktadata Narodėw, 6—64. Jezyk Litewski czy iest pierwiast- kowy, czy od igzyka drugiego pochodzi?, 65—112. Jezyk Li- tewski, uwažanv w sobie samym, 113—207.

Įrodinėjama, kad lietuviai yra senieji savo krašto gyventojai. Aptariamas lietuvių k. senumas bei savaimingumas, bandoma išryškinti jos grožį ir turtingumą. Lietuvių k. tobulumo iškėli- mu remiama prielaida apie praeityje buvusią aukšto lygio tau- tos kultūrą, gilias jos raštijos tradicijas. Tuo Bogušas siekė ap- ginti polonizacijos gniuždomą lietuvių tautą, jos kalbą ir kul- tūrą, pagrįsti lietuvių k. tinkamumą kultūriniam gyvenimui. Kartu jis ragina rinkti lietuvių tautosaką, leisti liaudžiai knygas lietuvių k. Lit: V. Maciūnas, Bohušo veikalas apie lietuvių kalbą.— „Archivum Philologicum“, kn. 6, K., 1937, p. 84—99.

S. Tunaitis

BOJANUS Liudvigas Heinrichas (Bojanus Ludwig Heinrich), 1776.V 11.16 Buchsveileryje — 1827.1V.2 Darmštate, gamtininkas. 1797 baigė medicinos studijas Jenos un-te. Kurį laiką tobulino- si Vienoje. 1798—800 gydytojas Darmštate. 1801—03, norėdamas susipažinti su veterinarijos mokslų pasiekimais, lankėsi Al- forde, Paryžiuje, Lijone, Londone, Hanoveryje, Vienoje, Berly- ne, Drezdene, Kopenhagoje. 1804 išrinktas Vilniaus un-to pro- fesoriumi. 1806—12 Vilniaus un-te dėstė veterinariją ir anato- miją. 1812—14 gyvendamas Peterburge, tęsė mokslinę veiklą. Išrinktas Peterburgo Mokslų akademijos, daugelio mokslinių d-jų nariu. 1815—24 Vilniaus un-te dėstė lyginamąją anatomiją. Įkūrė zootomijos ir zoologijos kabinetus. 1823 įsteigė Vilniaus

46

veterinarijos felčerių m-lą. Vokiečių, prancūzų, lenkų ir lotynų kalbomis yra parašęs ir išspausdinęs apie 10 veikalų, apie 60 straipsnių veterinarijos, lyginamosios anatomijos, embriologijos ir kt. klausimais. Laikomas vienu evoliucijos mokslo pradininkų Lietuvoje. Gyvąją gamtą, pradedant augmenija ir baigiant žmogui, traktavo kaip vientisą grandinę, kaip nenutrūkstamą perėjimą nuo paprasto prie labiau sudėtingo. Neigė staigius perėjimus, pertrūkius tarp atskirų gyvosios gamtos pakopų. Grįsdamas augmenijos ir gyvūnijos pasaulio ryšį, rėmėsi Z. Kiuvje ir Ž. Lamarku. Žmogų, priskiriamą prie stuburinių, laikė aukščiausia gyvosios gamtos išsivystymo pakopa. INTRODUCTIO IN ANATOMEN COMPARATAM. ORATIO ACADEMICA, OUAM, AD INAUGURANDAS IN CAES. UNIVERS. VILNENSI COM- PARATAE ANATOMES SCHOLAS, NONO ANTE KAL. NOVEMBER,. 1814. HABUIT LUDOVICUS H. BOJANUS, MED. ET. CHIR, DOCT. VETERIN. MED. ET ANAT. COMP. IN UN. C. VILNENSI P. O. P. RUSS. IMPER. A CONSILIIS AUL. ORD. S. WLADIM, 4 Cl. EO. ACAD. CAES, SCIENT, ET. ACAD, MEDICO CHIRUR. PETROP. SOC. NAT. SCRUTAT. MOSRU. MEDICOR. LONDIN. PARIS. VILN. ADSCRIPTUS. [LYGINAMOSIOS ANATOMIJOS ĮVADAS. AKADEMINĖ KALBA, KURIĄ, PRADĖDAMAS LYGINAMOSIOS ANATOMIJOS PASKAITAS VILNIAUS IMPERATORIS- KAJAME UNIVERSITETE, 1814 M. SPALIO 24 D. PASAKĖ LIUDVIKAS H. BOJANUS, MEDICINOS IR CHIRURGIJOS DAKTARAS, VILNIAUS IMPERATORISKOJO UNIVERSITETO VETERINARIJOS IR LYGINAMO- SIOS ANATOMIJOS ORDINARINIS PROFESORIUS, RUSIJOS IMPERA- TORISKASIS TARĖJAS, SV. VLADIMIRO 4-TOS KLASĖS ORDINO KA- VALIERIUS, IMPERATORISKOSIOS MOKSLŲ AKADEMIJOS IR PETER- BURGO MEDICINOS—CHIRURGIJOS AKADEMIJOS, MASKVOS GAM- TININKŲ DRAUGIJOS, LONDONO, PARYZIAUS, VILNIAUS MEDIKŲ DRAUGIJŲ NARYS.] Vilnae, 1815, 51 p.

Gyvasis pasaulis traktuojamas kaip nenutrūkstama gyvybės formų seka, kaip laipsniškas perėjimas nuo mažiau sudėtingo prie sudėtingesnio. Įrodinėjama augmenijos ir gyvūnijos pasau- lio giminingumas. Lyginamosios anatomijos požiūriu apžvel- giamas gyvūnijos pasaulis, grindžiamas ryšys tarp jo atskirų pakopų. VUB, ik. Lit: Z. Pedorowicz, Ewoluojonizm na Universytecie Wilenhskim przed Darwinem, Wr.— W., 1960.

S. Tunaitis

BOREIKA Juozas (Boreyko Jozef), 1729—1762, Vilniaus Kil- mingųjų kolegijos retorikos profesorius, jėzuitas, politinės bei pedagoginės minties atstovas. 10 metų dėstė retoriką Lietuvos

47

kolegijose. Politinių reformų šalininkas. Iškalbos meną, per- vertindamas jo visuomeninę reikšmę, kėlė į valstybinio lygio dalykus, traktavo kaip pasiruošimą tarnauti tėvynei. Nemaža dėmesio skyrė švietimui ir auklėjimui. Pedagoginės Boreikos pažiūros artimos Dž. Loko idėjoms.

NAUKA O KRASOMOWSTWIE Z KSIĄG M. T. CICERONA DLA J. W. JMCI PANA ALOIZEGO OGINSKIEGO KASZTELANICA WITEBS: STA- ROSTY WIERZB: ZUKOW: ETC. NA POLSKI IEZYK WYTLUMACZONA PRZEZ XIEDZA JOZEFA BOREYKO SOCIETATIS JESU NAUCZYČCIELA SZTUKI KRASOMOWSKIEY IN COLLEGIO NOBILIUM SOCIETATIS JESU. [MOKSLAS APIE IšKALBĄ Iš M. T. CICERONO KNYGŲ, SKI- RIAMAS JO MALONYBEI ŠVIESIAUSIAJAM PONUI ALOIZUI OGINS- KIUI, VITEBSKO KASTELIONAIčČIUI, VEZBOVO, ZUKOVO IR KT. SE- NIŪNUI. Į LENKŲ KALBĄ ISVERTĖ KUNIGAS JUOZAS BOREIKA, JĖ- ZUITAS, JĖZUITŲ KILMINGŲJŲ KOLEGIJOS ISKALBOS MENO MO. KYTOJAS.] w Wilnie Roku 1763, w Wilnie w Drukarni J. K. Mči Akademic- kiey Societatis Jesu, 208 s.

Dalys: Rozmowa o sztuce krasomowstwa, 1—96. Zdanie o kraso- mowstwie dla polskiey mtodzi. Naprzod Jaka iest zacnošė sztuki krasomowskiey? Powtore Jakie są sposoby nabyčia oney? Nakoniec Jako Polakom ta umieietnošė potrzebna?, 97—169. Mowy, 170—208: Mowa I. Nayiašnieyszemu Fryderykowi III. Krėlowi Pruskiemu Bratu swoiemu Xiąže Henryk radži pokoy uczynič po woynie trzyletniey, 170—176. Mowa II. Nayviašniey- szego Krėla Pruskiego Xiąže Brunšwicki do dalszey namawia woyny, 177—181. Mowa III. Tiziasz Syrakuzanczyk stawa przed Sedžiami przečiw Koraxowi wymėwnemu nauczyčielowi swoie- mu, 182—186. Mowa IV. Korax wymowy nauczyčiel przečiw Tiziaszowi uczniowi swoiemu, 187—192. Mowa V. Cicero Mėw- ca Rzymski wychwala Juliusza Cesarza z taskawošči, že swoim nieprzyiačiotom winę przebaczyt, 193—200. Mowa VI. Seneka w Neronie Cesarzu, niegdy uczniu swoim gani okručieūstwo, 200—208.

Išdėstomi Cicerono retorikos pagrindai. Samprotaujama apie švietimo, auklėjimo ir mokslo svarbą, visuomeninius tikslus, apie asmenybės ugdymą. Jaunimui skiepijami pilietiniai jaus- mai, atsakomybė prieš visuomenę. Dorybės esančios įdiegiamos auklėjimu. Valstybės smukimo priežasčių ieškoma bajorijos ne- mokšiškume. Tvirtinama, jog visuomenę galima pertvarkyti švietimo būdu.

VUB, IV 22450. I. Vasilevskienė

48

BOŽECKIS Andrius Vaclovas (Borzecki Andreas Venceslaus), Vilniaus un-to absolventas, išleidęs laisvųjų mokslų ir filosoti- jos magistro laipsnio tezes.

MUNDUS PHILOSOPHICUS ILLUSTRISSIMO AC REVERENDISSIMO DOMINO, D. ABRAHAMO WOYNA DEI, ET APOSTOLICAE SEDIS GRA- TIA EPISCOPO VILNENSI, CANCELLARIO ALMAE ACADEMIAE VIL- NENSIS S. I. DOMINO AC PATRONO SUO COLENDISSIMO SUMMAE OBSERVANTIAE ERGO DEDICATUS ET DEFENSUS. AB ANDREA VEN- CESLAO BORZECKI BOHEMO, SUMMI PONTIFICIS ALUMNO, LAU. REAE MAGISTERIJ PHILOSOPHICI CANDIDATO, ET IN EADEM ACAĄ. DEMIA METAPHYSICES ET ETHICES AUDITORE. [FILOSOFINIS PASAULIS, APGINTAS IR PASVĘSTAS SU DIDZIAUSIA PAGARBA PRAKILNIAUSIAM IR GARBINGIAUSIAM PONUI, PONUI ABRAOMUI VOINAI, DIEVO IR APASTALIšKOJO SOSTO DĖKA VILNIAUS VYS- KUPUI, VILNIAUS AKADEMIJOS KANCLERIUI, JĖZUITUI, MANO BRANGIAUSIAM PONUI IR GLOBĖJUI. PARASYTAS ANDRIAUS VAC- LOVO BOZECKIO, ČEKO, AUKšČIAUSIOJO PONTIFIKATO AUKLĖTI- NIO, KANDIDATO GARBINGAM FILOSOFIJOS MAGISTRO LAIPSNIUI ĮGYTI IR METAFIZIKOS BEI ETIKOS KLAUSYTOJO TOJE PAČIOJE AKADEMIJOJE.] Anno 1643, Mense Die Vilnae, Typis Academicis Societatis Iesu, 24 p.

Dalys: Illustrissimo ac Reverendissimo Domino D. Abrahamo Woyna <...>. De corpore in communi. De proprietatibus cor- poris. De coelo et coelestibus. De elementis universe. De igne et igneis. De aere et aereis. De agua et agueis. De terra et terreis. De viventibus et sentientibus. De homine. De Deo. De angelis.

Dėstomi bendri scholastinės gamtos filosofijos ir metafizikos teiginiai. Remiamasi Aristoteliu, Plutarchu, T. Livijumi, minimi XVI-XVII a. Vokietijoje, Grenlandijoje pastebėti įdomūs gam- tos reiškiniai. Kritikuojama Empedoklio metempsichozė, Ave- rojaus vieningo intelekto koncepcija, taip pat magija ir astro- logija.

VUB, III—11519. A. Varanavičius

BRIKCIJUS Jonas (Bricetius, Briccius Ioannes), 1654.IV.4 Var- mėje — 1710.X.10 Braunsberge, filosofas, teologas jėzuitas. 1683 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą. Daugpilio, Rioselio, Pultusko įėzuitų m-lose dėstė poetiką, retoriką, filosofiją. 1695— 98 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, paskui — teologiją, 1702 — teologijos f-to dekanas. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filo- sofijos magistras (1695), teologijos daktaras (1702). Išleido re- liginio turinio raštų. Dėstydamas filosofiją, nevetigė nagrinėti

49

Naujujų laikų gamtos mokslų pasiekimų, jais rėmėsi tiek, kiek jie neprieštaravo scholastikos dogmoms. Gindamas scholastiką, polemizavo su Naujųjų laikų filosofija.

ELEMENTA TOTIUS PHILOSOPHIAE ET RELIOUARUM SCIENTIARUM, [VISOS FILOSOFIJOS IR KITŲ MOKSLŲ ELEMENTAI] Vilniaus un-tas, 1695—98, 569 f.

Dalys: Dialectica. Tradita Vilnae in Academia S. J. anno 1695, 1—52. Philosophia rationalis seu disputationes in universam Aristotelis logicam, 55—202. Disputationes in universam Aris- totelis physicam seu philosophiam naturalem, anno 1696, 203— 545. Disputatio in universam Aristotelis metaphysicam, 545— 259. Disputatio in guatuor libros Meteorologicorum Aristote- lis, 559—569.

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės logikos, fizikos ir metafizikos paskaitos. Išdėstyti visi fizikos traktatai. Nagrinė- jamos taip pat ir Naujųjų laikų mokslininkų bei filosofų pažiū- ros: K. Seinerio, A. Kircherio, Tycho Brahės, R. Dekarto, G. Ga- lilėjaus, Dž. Bruno ir kt.

VUB, F 3—2131. Anotuojamojo rankraščio daliai tapatus kitas Brikcijaus logikos paskaitų, skaitytų Vilniaus un-te 1695—69, rankraštis: VUB, F 3—2227.

R. Plečkaitis

BUDNIS Simonas (Budny Szymon), apie 1530 Budne — 1593.1.13 Višneve, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antitri- nitarizmo vadovas ir ideologas, mokslininkas humanistas. Studi- javo Krokuvos un-te (1544), kur susipažino su lenkų humanistu A. Fryč Modževskiu, yra mokęsis V. Europoje. 1558 kalvinistų bendruomenės Vilniuje katekistas. 1560 M. Radvilos Juodojo skiriamas Klecko kalvinistų bendruomenės ministru (pamoksli- ninku). Drauge su bendraminčiais įsteigė spaustuvę Nesvyžiuje, išleido „Katekizmą“ (1562) bei keletą kitų knygų baltarusių k. 1565 persikėlė į Cholchlį, apie 1570 — į Zaslavlį. Nuo 1573 pa- mokslininkas J. Kiškos dvare Loske, organizavo čia knygų lei- dybą. Išvertė į lenkų k. Bibliją (1570—89). Paskelbė nemaža originalių darbų, tame tarpe veikalus: „Apie svarbiausiuosius krikščioniško tikėjimo teiginius“ (1576), „Apie kalaviją varto- jančią valdžią“ („O urzędzie miecza užywającem“, 1583). Prie antitrinitarizmo Budnis ėmė linkti apie 1560—62, palaipsniui tapdamas vienu svarbiausių antitrinitorių judėjimo veikėjų. An- titrinitorių sinoduose, viešuose disputuose, laiškais bei spaus-

50

dintu žodžiu jis aštriai kritikavo oficialiąją religiją, pasisakė įvairiais visuomeninio gyvenimo klausimais, polemizavo su protestantų, katalikų, pravoslavų teologais, taip pat oponentais iš pačių antitrinitorių tarpo. Už savo pažiūras ne kartą buvo persekiojamas. Griežta religinių dogmų kritika iš vienos pusės bei visuomeninių pažiūrų nuosaikumas iš kitos, būdingi Bud- niui, sukėlė prieš jį stiprią radikaliosios antitrinitorių dalies, daugiausia Lenkijos antitrinitorių, opoziciją. LDK antitrinito- rių remiamas, Budnis kovojo su ja, tačiau nesėkmingai. Jis buvo kritikuojamas 1578 Losko ir Luclavicų, 1581 Losko, 1582 Luclavicų sinoduose, 1584 Vengrovo sinode pašalinamas iš an- titrinitorių bendruomenės. Atgal į ją sugrįžo 1589, atsisakęs kai kurių savo įsitikinimų. Konservatyviomis visuomeninėmis pažiūromis Budnis atstovauja dešiniajam reformacijos sparnui. Pagal filosofines pažiūras jis yra religinio natūralizmo bei ra- cionalizmo propaguotojas, atmetęs Kristaus dieviškumo kon- cepciją, pakreipęs LDK antitrinitorių judėjimą nonadorantizmo linkme. Vienas pirmųjų pasaulinėje literatūroje Šv. Rašto kri- tikų.

KATHXHCWC. TO ECT, HAYKA CTAPONABHA4 XPHCTHAHbCKAA OT CBETOTO MHCMA, JI MPOCTBIX JIOAEK A3bIKA PYCKOTO, B IMBITAHHKAX H OTKA3EX CObPAHRA. [ĮKATEKIZMAS, TAI YRA SENAS KRIKšŠČIONISKAS šVENTOJO RASTO MOKSLAS, PAPRASTIEMS RU- SIšKAI KALBANTIEMS ŽMONĖMS KLAUSIMAIS IR ATSAKYMAIS Iš- DESTYTAS.] B konųe KAueu: Ilokonana ecT Cha KHKra 30BeMaA [peyecKhM A3bIKOM KaraxHcHC, a nocaoBeHbCKA ordameHKe, BOry KO WTH H DNOCIOJHTHM mojieM A3HKAa PoycKoro K Haka3aHbio H JJOGpPOMY HayveKnbio, HakJiazOM G0- rojioGKBbix Myxei, Mana Marua Kaseuuuckaro HamecTHhuKa HecbmxkckKaro, Cuwona Bynuoro, JlaspenTrHa Kprimkomekaro, Ha ropoje Hecanxckum. [Mon NieTBI OT BONMNOMėKHHa CcNnaCcoBa, THCeUAa, NMATHCOT, INECTBAECAT BTOpOrO, Mece- ua Hionna zecaTOoro Aa. 64+-34-251 na.

Dalys: Dedikacija, 2—6. K BceM GaaroBepHbIM XpHCTHaHOM A3bi- Ka pyckoro npezocnoBWe B KaTuxHchwOo, 1—3. KaTHxhcHc Ana NETOK XPHCTHAaHbCKHX A3biKa PycKoro, KOpOoTKO BBIJOMKeHa, |— 105. [MowunaeTca BTOpaa uacTb KaTuxucH o Bepe, 106—165. Tperaa uacTb KaThxHcH 0 MonKHTBe rojHeK, 165—210. UeTBep- Taa uaCTb KaTHxucH 0 TauHex, 210—251.

Skelbiamos antiklerikalinės idėjos. Dvasininkija laikoma parazi- tiniu luomu. Ji esanti tamsi ir savanaudiška, siekianti turtų, valdžios, skleidžianti liaudyje prietarus. Atmetama daugelis bažnytinių dogmų ir apeigų, katalikų ir pravoslavų bažnyčių institucijų. Tikėjimas turįs būti pagrįstas asmeniniu žmogaus santykiu su dievu. Valstybinė valdžia laikoma dievo duota, ta-

51

čiau pripažįstamas ir žmonių veiklos reikšmingumas, Kiek val- džia dieviška, tiek turinti būti ir teisinga, būtinas paklusnumas jai. Jei valdžioje pasitaiko išnaudotojų, lupikautojų, išgamų, tai šitai ne dievo, o pačių asmenų kaltė. Niekas, tame tarpe ir val- džia, neturi teisės kištis į tikybos išpažinimo dalykus. Reiškia- ma dvejopa pažiūra į karus ir mirties bausmę. Krikščionis turįs paklusti valdžiai, savo ponui, kai šis siunčia jį į teisingą karą, ragina mokėti mokesčius. Tačiau jis neturi dalyvauti neteisin- guose karuose nei pritarti smurtui. Krikščionis privalo ginti tė- vynę ir savo gyvybę, tačiau jis neturi kėsintis į svetimą. Reiš- kiama nuosaiki arijonų šlėktos ideologija.

LSSB, 1.5.24; BVLB, M-568 (mi.)

DEDYKACYA, PRZEDMOWA I PRZYPISKI 5. BUDNEGO DO PRZEK- EADU NOWEGO TESTAMENTU Z R. 1574. [S. BUDNIO DEDIKACIJA, PRATARMĖ IR PASTABOS 1574 M. NAUJOJO TESTAMENTO VERTI!- MUI.] —H. Merczyng, Szymon Budny jako krytyk tekstėw biblijnych, Kr. 1913, s. 111—178. Pirmoji publikacija kn.: Nowy Testament znowu przelo- žony, a na wielu mieyscach za pėwnemi dowodami od przysad przez Simona Budnego ocžyščiony, y krotkiemi przypiskami po kraioch obiašniony, Przydane tež są na kofncu tegoz dostatecžnieysze przypiski, ktore každey iakmiarz odmiany przycžyny ukazuią. Dokonane są te šwigte Nowego przy- mierza kšięgi na zamku Eoskiem, Wielmožnego Pana, Jego Mošči: Pana Ja- na Kiszki Kraycžego w Wielkiem Kšiestwie Litewskiem, etc: etc: Roku od Narodzenia Syna Božego 1574. Miešiąca Kwietnia.

Racionalistiniu abejojimo principu remiantis, atsisakius verba- linio teksto aiškinimo, kritiškai vertinamas Sv. Raštas. Atsklei- džiama nemaža klaidų, nesąmonių, iškraipymų ir nenuoseklumų. Pažymima, jog verčiant buvo šalinamos sveikam protui ir gam- tos mokslui prieštaraujančios dogmos apie amžiną Kristaus gyvenimą, jo dievišką kilmę, apie pomirtinį pasaulį, sielos ne- mirtingumą ir kt. Griaunamas autoritarinis mąstymo stilius, aklas tikėjimas apreiškimo tiesomis. Tiesa siekiama pagrįsti 10- giniu, istoriniu ir filologiniu metodais.

O PRZEDNIEYSZYCH WIARY CHRISTIANSKIEY ARTIKULECH, TO IEST, O BOGU IEDYNEM, O SYNU IEGO, Y O DUCHU SWIETEM, WY- ZNANIE PROSTE Z PISMA SWIETEGO, PRZEZ SYMONA BUDNEGO KROTKO SPISANE, A ZA ZEZWOLENIEM BRACIEY NIEKTOREY W LITWIE Y NA RUSI WYDANE. K TEMU OBRONA TEGOž WYZNANIA BRONIĄCA, PRZEZ TEGOZ NAPISANA. [APIE SVARBIAUSIUOSIUS KRIKSČIONISKO TIKĖJIMO TEIGINIUS, TAI YRA APIE VIENINTELĮ DIEVĄ, APIE JO SŪNŲ IR APIE SVENTĄ DVASIĄ. PAPRASTAS IšPA- ZINIMAS, Iš SVENTO RASTO SIMONO BUDNIO GLAUSTAI NURA- ŠYTAS IR, KAI KURIEMS BROLIAMS LIETUVOJE IR RUSIOJE LELI- DUS, ISLEISTAS. PRIE TO GYNIMAS, TĄ PATĮ IšPAZINIMĄ GINAN- TIS, TO PATIES PARASYTAS.| Drukowano w Eosku, przez Jana Karcana

52

z Wieliczki, Roku od narodzenia syna Božego, 1576. 84+244+168+8 k. Iš- trauka paskelbia kn.: Literatura ariafhska w Polsce XVI wieku, 1959, s. 317—336.

Natūralizmo ir racionalizmo prielaidomis vadovaujantis, kriti- kuojamos krikščionybės tezės apie amžiną Kristaus gyvenimą bei Kristaus dieviškumą. Tvirtinama, kad Kristui ex definitione nebūdingos dieviškosios savybės (visagalybė, malonė ir kt.). Kristus — istorinė asmenybė. Pagal amžiaus dvasią deistiškai sprendžiamas Kristaus pradėjimo klausimas. Atmetama krikš- čioniškųjų teologų pažiūra į sielos substancionalumą, pripažįs- tamas tiktai nominalus sielos vaidmuo. Veikalas išsiskiria iš kitų antitrinitorių raštų dėstomų pažiūrų radikalumu.

BCzK, XVI 650/1.

O URZĘDZIE MIECZA UŽYWAJĄCEM (1583). WYDAL STANISLAW KOT. [APIE KALAVIJĄ VARTOJANČIĄ VALDŽIĄ (1583), ISLEIDO STANIS- LOVAS KOTAS.] W. 1932, XII +259 s. Pirmoji publikacija: O Urzedžie Micecža užywaiącem Wyznanie Zboru Pana Christusowego, ktory w Litwie, Zz Pisma švietego krotko spisane. Przy tem, Tegož urzgdu Obrona przeciw wszemiego Sprzeciwnikom przez Simona Budnego napisana. K temu, Jasne z Pisma šwigtego pokazanie, že Christiianin može mieė Poddane wolne v niewolne, gdyby iych tylo bogoboynie užywat. Nad to, List zacnego męža Marcina Krowicskiego tež o Urzęedžie, že iy može Christiianin z dobrym sumnieniem trzymač, y zlocžynce wedle roskazania Božego karač. Eosk. Roku od narodzenia Pana Christusowego 1583. 84+136+12 k.

Dalys: Arma generosi viri Domini Christophori Lassotae, in provincia Lublinensi Regii Pocillatoris et caet., 5—6. Urodzo- nemu Panu, Jego Mci Panu Krzysztoiowi Lasocie, Krėla Jego Mei w ziemi lubelskiej Podczaszemu etc., 7—15. Encomion albo Pochwata urzędu ztošci karzącego i zalecenie tych ksiažek o niem przez Aleksandra Chomętowskiego uezynione, 16—17. Do taskawego czytelnika na obronę urzedu mieczowego przedmowa Simona Budnego, 18—33. O zwierzchnošci lub o wszelkiem Urzedzie Wyznanie Zboru Pana Chrystusowego, ktėry w Litwie, krėtko a po prostu z Pisma šwigtego zebrane, 34—42. Obrona urzędu miecza užywającego Zz szczyrego stowa Božego przeciw wszem sprzeciwnikom jego przez Simona Budnego napisana, 43—44. Dowody tych, ktėrzy mowią, že sie nie godzi Chrysty- aninowi -Urzędu trzymač, z Odpowiedziami na nie, 45—122. Przedniejįsze z Pisma šwietego wywody, iž Chrystyanin urząd z mieczem trzymač može; takže tež prawdziwy Zbor pana Chrystusėwego može mieč taki urząd, gdy mu ji Pan Bėog daje, 123—171. Zacnego a bogobojnego męža, Zboru Božego uczyciela wiernego, Marcina Krowickiego, List o urzedzie, ješli ji može

53

Chrystyanin trzymač (w ktėrem tež niektėre Rakowskie zabo- bony i šmialošci spomina), do brata Stanistawa Budzynskiego za dwie niedzieli przed šmiercią napisany, 172—179. Synod w Iwiu. Simon Budny žaskawemu czytelnikowi zdrowia, 180—216. Na list jednego męža zbožnego, w niektėrem slawnem Zborze Polskiem Seniora, Simona Budnego odpis, 217—238. Regestr Lub ukaz znaczniejįszych a potrzebniejszych rzeczy i stow Ww tych ksiegach, dla prędkiego nalezienia zebrany, 239—253.

Polemika su radikaliaisiais reformatais (P. Gonezijumi ir kt.) politinės valdžios klausimu. Tvirtinama, jog valdžia esanti die- vo duota. Pagrindinės valdžios funkcijos esančios auklėjimas, mokymas ir baudimas. Valdžia turinti būti teisinga. Karalius ir jo pareigūnai privalo rūpintis valstybės gerbūviu, pavaldinių gyvenimu. Kritikuodamas socialinės Gonezijaus programos uto- pizmą, autorius pateisina išnaudotojišką santvarką ir socialinę nelygybę, jis — švelnesnių baudžiavinių santykių šalininkas. Po- litinės valdžios atstovus, jo nuomone, galima perauklėti, sociali- nius santykius valstybėje galima reguliuoti. Darbščius ir paklus- nius šeimynykščius reikia paleisti į laisvę, tingūs ir nepaklus- nūs — laikytini baudžiavoje. Knygoje pateikiami koniidencialūs arijonų laiškai, sinodų protokolai, tame tarpe — antifeodaliniu kryptingumu pasižymėjusio Ivijos sinodo protokolas, minimos daugelio reformatų pavardės. Skelbiamos mintys artimos grai- kų antitrinitoriaus Jokūbo Paleologo pažiūroms. Lit: H. Merczyng, Szymon Budny jako krytyk tekstėw biblijnych, Kr., 1913. S. Kot, Szymon Budny. Der groBte Haretiker Litauens im 16. Jahr- hundert— „Wiener Archiv fūr Geschichte des Slawentums und Ostėuropas“, Bd. 2, „Studien zur ūlteren Geschichte Osteuropas“, T. 1, Graz-Kėln, 1956. S. 63—118. H. AnekcioTOoBHų, Bynnnihi — RA6OMOT ryMaHH3Ma H pe- (bopMaliųa B Benopyccuu m JiaTBe, B KH.: Hs meTOpHH (banocoboKOK H 06- UECTBEHHO-NO/1HTH4eCKOH MBicnH BenopyccHn, Manck, 1962, c. 40—50. J. Jur- ginis, Renesansas ir humanizmas Lietuvoje, V., 1965. C. MNoAxokmnHO, Pedbopmanua 1 OoGiųecTBeHHaA MBiCAb Benopyccna 4 JinrBii, Munck, 1970. T. c., Ckopuua m Bynusiū, Munck, 1974,

I. Vasilevskienė

BUJALSKIS Antanas Bonaventūra (Bujalski Antonius Bona- ventura), 1726 Valkininkuose — 1782 ten pat, filosofas, teologas pranciškonas. Italijoje baigė Pranciškaus Asyžiečio kolegiją teo- logijos daktaro laipsniu. Grįžęs į Lietuvą, 1755 Vilniaus pran- ciškonų m-loje pradėjo dėstyti tilosofiją, ilgą laiką buvo studi- jų regentas. 1763—66 pranciškonų provinciolas. Nuo 1772 gyve- no Valkininkuose. Išleido teologinio turinio raštų.

54

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.) Vilniaus pranciškonų m-la, 1755, 102 i. Dalys: Praefatio ad universam philosophiam, 2—5. Disputatio proocemialis, 5—23. Logica ad mentem doctoris subtilissimi Ioannis Dunsii Scoti, 23—53. Tractatus metaphysicus. Pars pri- ma metaphysicae sive ontologia, 56—94. Pars secunda meta- physicae seu pneumatologia, 94—102.

Rankraštinis filosofijos kursas. Logikos ir metafizikos paskai- tos, kuriose scholastinės filosofijos problematika šiek tiek pa- pildoma Naujųjų laikų filosofijos pažiūromis. Logikos kursas siauras, metafizikos paskaitų išliko tik dalis.

VUB, F 3—2540. R. Plečkaitis

BULAKOVSKIS Benediktas (Butakowski Benedictus), Iiloso- fas pranciškonas. 1610 Vilniaus pranciškonų m-loje dėstė filo- sotiją.

TRACTATUS CIRCA LIBROS ARISTOTELIS DE ANIMA. AD MENTEM SUBTILISSIMI DOCTORIS IOANNIS DUNS SCOTI. SUB REVERENDO PATRE BENEDICTO BULAKOWSKI VILNAE ANNO DOMINI 1610. [TRAKTATAS APIE ARISTOTELIO „APIE SIELĄ“ KNYGAS. PAGAL SUBTILIAUSIOJO DAKTARO JOANO DUNSO SKOTO PAZIŪRAS, DES- TOMAS REVERENDO TĖVO BENEDIKTO BULAKOVSKIO VILNIUJE 1610 VIEŠPATIES METAIS.] 193 f.

Rankraštinis gamtos filosofijos kursas. Scholastinės psicholo- gijos paskaitos, skaitytos Vilniaus pranciškonų m-loje. Psicho- loginės pažiūros grindžiamos skotistinės gamtos tilosotijos principais. Vietomis aiškinamos Renesanso medikų koncepcijos, nurodomi nesutarimai tarp scholastų ir Renesanso epochos mokslininkų.

BJK, Nr. 2592, f. 1086—1279. R. Plečkaitis

BURBA Jeronimas (Burba Hieronymus), 1645.1X.30 Zemaiti- joje — 1705.X.14 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. 1676 bai- gė Vilniaus un-to teologijos [-tą. Gardino jėzuitų kolegijoje dėstė poetiką. 1681—84 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, paskui 3 m. teologiją, o 1686—87 — etiką. 1693—97 Kražių kolegijos rektorius. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magist- ras (1681), teologijos daktaras (1687). Vienas žymesniųjų scho- lastinės filosofijos atstovų, nominalistas, kritikavęs tomistines koncepcijas.

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, 1683—84, 392 p.

Dalys: Reflexio supra libros Aristotelis de anima, 1—265. Scien- tia scientiarum. Metaphysica Aristotelis, 267—314. Summarium

55

Ethices Aristotelices, 315—349. Discursus amaenus de meteoro- logicis entibus sub sensus nostros cadentibus, 353—390. Logi- ca, 391—392.

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės fizikos ir metafi- zikos paskaitos, skaitytos Vilniaus un-te 1683—84. Reiškiamos nominalistinės pažiūros, pasisakoma prieš idealistinę modaliz- mo koncepciją. Plačiai išdėstyta psichologijai skirtoji fizikos dalis.

VUB, F 3—2056.

PHILOSOPHIA NATURALIS, ANNO 1682. [GAMTOS FILOSOFIJA, 1682 METAI.] Vilniaus un-ias, 318 I.

Dalys: Dissertationes in Philosophi libros Physicorum, 1—211. Discursus in guatuor Aristotelis Caelorum libros de cosmolo- gia sive de mundo et caelo, 211—227. Discursus alius in Philo- sophi De ortu et interitu libros, 228—314. Reflexio supra libros Aristotelis De anima, 314—318.

Rankraštinis gamtos filosofijos kursas. Scholastinės fizikos pa- skaitos. Psichologijai skirtų paskaitų tėra pradžia. Reiškiamos nominalistinės pažiūros.

VUB, F 3—2175. R. Plečkaitis

(|

CHOINOVSKIS Paulius (Choynowski Paulus), 1667.V111.25 Visneve — 1722.1V.30 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. Var- šuvos jėzuitų kolegijoje studijavo filosofiją, 1695 baigė Vilniaus un-to teologijos f-tą. Nesvyžiaus, Gardino, Plocko ir Pultusko jėzuitų kolegijose dėstė poetiką ir retoriką, Nesvyžiuje — filo- sofiją. 1699—702 Vilniaus un-te dėstė filosofija. Su pertrauko- mis 1704—22 dėstė ten pat teologiją ir kanonų teisę. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosolijos magistras (1699), teologi- jos daktaras (1704), kanonų teisės daktaras (1722).

LOGICA. ĮLOGIKA.] Vilniaus un-tas, 1699, 40 I.

Dalys: Dialectica seu compendiosa in logicam introductio. Anno a restauratione mundi 1699 die 3 septembris, 366—405. Conc- lusiones philosophicae in ordine ad examen expositae, 406. Rankraštinis logikos kursas. Scholastinės logikos pirmosios da- lies — dialektikos paskaitos, kurių išliko nepilnas tekstas: nu- trūksta, aiškinant teiginių opoziciją.

MAB, F 9—27. 28. 29, £. 366—406. R. Plečkaitis

CHONDZINSKIS Jonas (Chądzynski Jan), 1600 greičiausiai Mozūrijoje — 1660.IV.22 Pašiaušėje, filosofas, teologas jėzuitas, publicistas. 1626 Braunsbergo kolegijoje baigė filosofijos studi- jas, 1633 — Vilniaus un-to teologijos f-tą. Vilniaus un-te dėstė poetiką, retoriką, 1639—42 — filosofiją, o 1642—43 dar ir eti- ką. Vėliau un-te dėstė teologiją ir kanonų teisę. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras (1645). Karų metais gyveno Dancige.

DISCURS KAPLANA IEDNEGO POLSKIEGO ROKU TYSIĄC SZESC SET PIECDZIESIĄTEGO SIODMEGO POST FESTUM TRANSFIGURATIONIS

DOMINI, W KTORYM POKAZUIE ZA CO BOG KORONE POLSKĄ KARZE Y IAKO DALSZEGO KARANIA UYSC MAMY. X. JAN CHĄDZYN-

27

SKI. [VIENO LENKŲ DVASIšKIO APMĄSTYMAI 1657 METAIS PO VIESPATIES ATSIMAINYMO SVENTĖS, Už KĄ DIEVAS LENKŲ KA- RŪNĄ BAUDŽIA IR KAIP TOLIMESNĖS BAUSMĖS IšVENGTI GALĖTU. MĖME. KUN. JONAS CHONDZINSKIS, JĖZUITAS.] — Lietuvos publicistai valstiečių klausimu XVI a. pabaigoje — XVII a. pirmojoje pusėje. 5paudai parengė Ingė Lukšaitė („Acta historica Lituanica“, t, XII), V., 1976, p. 143—169. Liefuviškas vertimas ten pat, p. 170—197.

Sielojamasi dėl Lietuvos ir Lenkijos valstybei gresiančio žlu- gimo, kurio priežastimis laikoma įsigalėjusi bajorų sauvalė, valstybės valdymo pakrikimas, karinės galios silpnumas. Ap- tariama beteisė valstiečių padėtis, smerkiamas jų asmeninis įbaudžiavinimas. Siūloma valstybės įstatymus pertvarkyti taip, kad jie atitiktų krikščionišką moralę, apriboti bajorų valdžią valstiečiams.

R. Plečkaitis

CILVIKOVSKIS Laurynas (Cylwikowski Laurentius), filoso- fas, teologas dominikonas. 1800—01 Vilniaus dominikonų m- loje dėstė tilosotiją.

PARS PRIMA PHILOSOPHIAE, I. E. LOGICA, ANNO DOMINI 1800 BREVITER PER GUAESTIONES COLLECTA. [PIRMOJI FILOSOFIJOS

DALIS, T. Y. LOGIKA, 1800 VIESPATIES METAIS TRUMPAI PATEIKTA KLAUSIMAIS.] Vilniaus dominikonų m-la, 112 p.

Dalys: Introductio in universam philosophiam. Anno Domini 1800 inceptam Vilnae, 1—2. Logica, 2—60. Concertationes ad logicam pertinentes, 61—104. Index, 105—112.

Rankraštinis logikos paskaitų kursas. Naujųjų laikų logikos koncepcijos derinamos su teologija, yra scholastinių teiginių.

VUB, F 3 — 929/I.

PARS SECUNDA PHILOSOPHIAE ID EST METAPHYSICA ANNO DO- MINI 180! BREVITER PER GUAESTIONES COLLECTA, SUB PROFES. SORATU ADMODUM REVERENDO PATRIS SACRAE THEOLOGIAE LECTORIS LAURENTII CYLWIKOWSKI. [ANTROJI FILOSOFIJOS DA- LI5S, TAI YRA METAFIZIKA, 1801 VIEŠPATIES METAIS TRUMPAI PATEIKTA KLAUSIMAIS. DĖSTANT PROFESORIUI, REVERENDUI TEVUI SVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIUI LAURYNUI CILVI- KOVSKIULĮ] Vilniaus dominikonų m-la, 163 p.

Dalys: Altera pars philosophiae id est metaphysica cuius se- guitur prolegomenon, 1—3. De ontologia, 3—37. Altera pars metaphysicae. Cosmologia, 37—48. Tertia pars metaphysicae. Psychologia, 49—78. Ouarta pars metaphysicae. Theologia na-

58

turalis, 79—88. Literariae concertationes ex metaphysica cum guibusdam additamentis, 89—158. Index, 159—163. Rankraštinis filosofijos kursas. Metafizikos paskaitos, kuriose ontologijos, kosmologijos ir psichologijos klausimai aiškinami pagal Ch. Volfo sistemą, siaurai, vietomis scholastiškai. Kos- mologija suvedama į antgamtinių reiškinių aiškinimą.

VUB, F 3—929/1I. R. Plečkaitis

š

CECHOVICAS Martynas (Czechowic Marcin), 1532.XI. Zbon- šinėjeę — 1613.XI. Liubline, Lietuvos ir Lenkijos reformacijos veikėjas, radikaliosios antitrinitarizmo krypties vadovas ir ideologas. Mokėsi Liubranskio kolegijoje Poznanėje, 1554 stu- dijavo Leipcigo un-te. Įgijo humanitarinį išsilavinimą. 1555 Kurniko reformatų bendruomenės ministras. 1559—63 Vilniaus kalvinistų bendruomenės ministras, kalvinistų m-los mokyto- jas. 1561 su M. Radvilos Juodojo pavedimu vyksta į Šveicariją. 1564 įsijungė antitrinitorių judėjimą. Priverstas palikti Vil- nių, persikėlė į Lenkiją, pradžioje į Kujavus, kur įsteigė pir- mąją antitrinitarinę-anabaptistinę bendruomenę, vėliau — į Liubliną. 1570—98 Liublino antitrinitorių bendruomenės minist- ras, Lenkijos antitrinitarizmo vadovas. Religiniais ir visuome- niniais klausimais Čechovicas polemizavo su S. Budniu, Jo- kūbu Belžyciečiu, įėzuitų teologais. Atkakliai, nors ir nesėk- mingai, kovojo su F. Socinu. Išspausdino nemaža poleminių, teologinių raštų, tame tarpe: ,,Krikščioniški pasikalbėjimai“ (1575), „Kaištis į jo malonybės kunigo Jeronimo Povodovskio Žąslus“ (1583), „Apie pedobaptistų klaidų kilmę“ (apie 1582—85), išvertė į lenkų k. N. Testamentą (1577). Idėjinį an- titrinitorių palikimą Čechovicas tikslino ir sistemino vadovau- damasis daugiausia unitarizmo principais. Neigė žmogaus sie- los nemirtingumą, skelbė radikalias antifeodalines mintis, pro- pagavo socialinę lygybę. Etinės Čechovico pažiūros yra vals- tietiško pobūdžio, pasižymi asketiškumu.

ROZMOWY CHRISTIANSKIE. KTORE Z GRECKIEGO NAZWISKA DIA- LOGAMI ZOWIĄ: A TY IE NAZWAC MOŽESZ WIELKIM KATECH1Z- MEM. W KTORYCH SĄ ROZMAITE GADANIA O PRZEDNIEYSZYCH AR- TYKUEACH WIARY CHRISTIANSKIEY: AZOSOBNA O ZYDOWSKICH GADKACH, KTORYMI PANA JEZUSA CHRISTUSA Y EWANIELIAĄ WY-

NISZCZYC CHCĄ. PRZEZ MARCINA CZECHOWICA Z PILNOŠČIĄ SPISANE Y WYDANE. KTORYCH PORZĄDEK NAYDZIESZ NĄ DRU-

60

GIEY STRONIE. [KRIKšSČIONISKI PASIKALBEJIMAI. KURIE PAGAL GRAIKIŠKĄ PAVADINIMĄ DIALOGAIS VADINAMI, O TU GALI JUOS PAVADINTI DIDZIUOJU KATEKIZMU, KURIUOSE YRA [ĮVAIRŪS SVARSTYMAI APIE SVARBIAUSIUOSIUS KRIKŠČIONISKO TIKĖJIMO TEIGINIUS IR ATSKIRAI APIE ZYDŲ PLEPALUS, KURIAIS JIE NORI PRAZUDYTI PONĄ JEZŲ KRISTŲ IR EVANGELIJĄ. MARTYNO ČCE- CHOVICO KRUOPšČIAI NURAŠYTI IR IŠLEISTI KURIŲ SUTVAR- KYMĄ RASI KITOJE PUSĖJE.Į Drukowa: Alexius Rodecki. Roku 1575. 2+268+3 k.4+-27 k.

Vienas svarbiausių teorinių antitrinitarizmo veikalų. Mokytojo ir mokinio dialogų forma aiškinamos kristologijos problemos, analizuojamas Sv. Raštas, nagrinėjami įvairūs politiniai, so- cialiniai, etiniai klausimai, kritikuojami talmudas ir žydų reli- gija. Skelbiamas „krikščioniškasis karas“ Antikristo pasauliui, kuriuo laikomi feodalinės visuomenės ir valstybės institutai bei katalikų bažnyčia. Pažymima, jog tikrieji, „ištikimieji“ krikš- čionys pripažįsta tik taikią moralinę kovą. Propaguojama uto- pinė ateities santvarka — „dievo karalystė“, kuri panaikins klasinius skirtumus, privačią nuosavybę, kurioje visi visuome- nės nariai bus lygūs. Skelbiama, jog „ištikimieji“ neturi daly- vauti valstybinėje prievartoje, tačiau pasaulietinei valdžiai, kaip dievo duotai, jie privalo paklusti. Tik tikybos reikaluose jie visiškai laisvi. Iš antropologinio pesimizmo pozicijų aiški- nama, kad žmogus išsigelbėjimo savo jėgomis nepasieks, Zmo- nijos vaduotojas esąs Kristus. Absoliučiai pacifistinės nesiprie- šinimo blogiui etikos pagrindu propaguojama krikščioniško gyvenimo samprata. Skelbiamos .antitrinitarizmo idėjos užima tarpinę padėtį tarp klasikinės reformacijos ir anabaptizmo, jun- gia abiejų šių krypčių elementus. Jos yra prieštaringos ir ne- nuoseklios.

BNW, XVI OGu. 779.

ZWIERSČIADLKO PANIENEK CHRISTIANSKICH, KU OBEYZRZENIU SIĘ W POWINNOSCIACH SWYCH CHRISTIANSKICH, TERAZ NOWO UROBIONE. [KRIKšSČIONIŠKŲ PANELIŲ VEIDRODELIS APSIZVAL- GYMUI į SAVO KRIKŠČIONIšKAS PRIEDERMES, DABAR NAUJAI PERDIRBTAS.] Rakėow. W Drukarni Theofila Adamowica. Roku od narodze- nia syna Božego 1582, 1464-/09 k.

Dalys: Drukarz do tego co Zz poyžrzenia y napisu wszytko gani, 1. Ich Mščiam Pannam Zofiey y Zuzannie z Lopiennika, Laso- čiankam, žiemie Lubelskiey Podezaszankam etė. Marčin Czecho- wic taski Božey winszuie: y w prawdžie zbawienney pomno- ženia, 1—6. Na tychže Panien herb, 6. Zwierščiadiko Panienek Christiaūskich, ku obeyžrzeniu sie w powinnoščiach swych

61

Christiaūskich, Marčina Czechowica. Częščė pierwsza, iest o stowie Božym, o iego zacnošči, pewnošči, y doskonalošči: a to przečiw ludzkim wynalaskom, ktore niepisanym stowem Božym nazywaią, 1—49. Wtora częšė o Bogu iedynym, y o iedynym tež synu Božym cžilowieku Jezušie Christušie, 49—87. Trzečia cžęšė Oo powinnoščiach ludži christyanskich przečiw Bogu y Christusowi, takže y przečiw inszym ludžiam, 87—109. I dalyje kritikuojama katalikiškoji kontrreformacija. Remiantis N. Testamentu, pašiepiamos katalikų bažnyčios apeigos bei ins- titucijos, jėzuitai ir popiežiai smerkiami už paprastų žmonių apgaudinėjimą. Filosofijai prikišama, kad ji sugadinusi krikš- čionybę „žmogiškomis“ klaidomis. II dalis skirta Kristaus prob- lemai. Pabrėžiama žmogiška Kristaus kilmė. Chiliazmas, kurį atgaivina autorius, pajungtas praktinei etikai: žmogus iš pri- gimties esąs žemas, piktas ir neteisingas, dangiškasis žmogus turi atvesti žmoniją į dorovės kelią. III dalyje nagrinėjama eti- nė sekimo Kristumi problema. Žmogus turi įveikti išorinius pa- vojus, kuriuos siunčia jam dvasiškieji ir kūniškieji priešininkai. Jo kova dramatiška, pagrįsta nesipriešinimu blogiui, absoliučiu pacifizmu, o kovos priemonės — kantrybė, nuolankumas, ge- rumas, kuklumas ir nusižeminimas. Antropologinei koncepcijai būdingas pesimizmas.

MAB, P-19 .

1—100

EPISTOMIUM NA WĘEDZIDLO JEGO MILOSCI XIEDZA HIERONIMA POWODOWSKIEGO, KANONIKA POZNANSKIEGO: KU OKAZANIU NIESEUSZNEGO IEGO POSTĘEPKU PRZECIW NIEWINNYM: Y KU ZAMKNIENIU UST, NIESEUSZNIE SIĘ NA PRAWDĘE ZBAWIENNO TARGAIĄCYCH. [KAISTIS Į JO MALONYBES KUNIGO JERONIMO PO- VODOVSKIO, POZNANES KANAUNINKO, ZĄSLUS, NURODANT NE- TEISINGĄ JO ELGESĮ PRIEš NEKALTUOSIUS IR UZČIAUPIANT LO-

PAS, NETEISINGAI PRIEš TIESĄ GELBSTINTIS BESIKESINANČIAS.Į 1583. 14 k. + 427 S.

Antitrinitarizmo apologija, skelbiama dėstant pažiūras į re- ligiją ir religinę toleranciją. Reikalaujama tikėjimo laisvės ari- jonų bendruomenei. Nurodomas savanoriškas jos susibūrimo pobūdis, dvasinės kovos su blogiu priemonės. Aiškinamas reli- ginių ginčų pavojingumas valstybei. Remiantis nominalistų teiginiais apie universalijas, polemizuojama su Povodovskiu trejybės bei kitais religiniais klausimais.

BCzK, XVI 1519/1. 62

DE PAEDOBAPTISTARUM ERRORUM ORIGINE, ET DE EA OPINIO- NE, OUA INFANTES BAPTISANDOS ESSE IN PRIMO NATIVITATIS EORUM EXORTU CREDITUR, [APIE PEDOBAPTISTŲ KLAIDŲ KILMĘ IR APIE PAZIŪRĄ, KURIA REMIANTIS TIKIMA, KAD VAIKUS REIKIA KRIKŠTYTI KODIKYSTĖJE,] Lublin. Typis Theophili Adamidis. 1582— —85 (?). 244901 S.

Nagrinėjamos moralinės krikšto pasekmės. Sekant Ž. Kalvinu, skelbiama, įog krikštatėvių institucija yra beprasmė, kūdikiai neišpažįstą dievo, jų sąmonė esanti baltas lapas. Pagrindine krikšto sąlyga laikoma moralinė žmogaus vertė, pasireiškianti gyvenimo būdu, poelgiais, veiksmais. Kritikuojama pirmosios žmonių nuodėmės dogma, jai priešpastatomas nuo paties žmo- gaus priklausantis dorovingumas.

KMKT, M. 4*79.

WUIEK. TO IEST, KROTKI ODPIS, NA PISANIE X. JAKUBA WUYKA Z WAZROWCA, THEOLOGA SOCIETATIS JEZU; O BOSTWIE SYNA BOZEGO, Y DUCHA $. PRZEZ MARCINA CZECHOWICA UCŽYNIONY. DO TYCHŽE STARSZYCH, Z KTORYCH DOZWOLENIEM, X. WUIEK PISAL Y WYDAL KŠIĄZKI SWE. [VUJEKAS, TAI YRA TRUMPAS AT- SAKYMAS I KUN. JOKŪBO VUJEKO Iš VONGROVECO, TEOLOGO JĖZUITO, RASYMĄ; APIE DIEVO SŪNAUS IR šV. DVASIOS DIEVIS- KUMĄ. MARTYNO ČECHOVICO ATLIKTAS. TAIP PAT TIEMS VY- RESNIESIEMS, KURIEMS LEIDUS, KUN. VUJEKAS RASĖ IR ISLEIDO SAVO KNYGAS.] Na koncu: Lublini, 26 Decembr. Anno a nato filio Dei Jesu Christo 1590, 5 k. + 134 S.

Kritikuojami jėzuitai, kaltinant juos nutolimu nuo apaštališkojo idealo bei katalikiškosios tradicijos. Atskleidžiamas jėzuitų tamsumas, nusistatymas prieš laisvuosius mokslus. Polemizuo- jama su Vujeku trejybės klausimu, argumentuojama tuo, jog ši dogma veda į politeizmą.

UMAL, 2436.

Lit: L. Szeczucki, Marcin Czechowie, W., 1964, I. Vasilevskienė

ČIRSKIS Aleksandras (Czyrski Alexander), 1626 Žemaitijoje — 1679.V.19 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. Kauno, Kražių, Regensburgo jėzuitų m-lose, Vilniaus un-te dėstė poetiką, re- toriką, logiką, teologiją. 1668-71 Vilniaus un-te dėstė filosofiją, paskui — teologiją. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras (1677). Čirskis — vienas žymesniųjų scholastinės l0- gikos atstovų Lietuvoje, logikos problemas aiškinęs giliai ir iš- samiai.

63

LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus un-tas, 1668—69, 183 I.

Dalys: Tractatus dialecticus, 1—45. Disputationes logicae in Organum Aristotelis, 46—183.

Rankraštinis logikos kursas. Scholastinės logikos paskaitos. Reiškiamos artimos šiuolaikinei logikai idėjos. Plačiai aiškinami loginės semantikos klausimai, tame tarpe semantinės antinomi- jos. Nagrinėjamos antinomijų sprendimo priemonės.

VUB, F 3—2055. R. Plečkaitis

DANILAVIČIUS Ignas (Danilowicz Ignacy), 1787.V11.30 Hri- nevičiuose — 1843.VIII.12 Frivaldove, Vilniaus universiteto pro- fesorius, teisės istorikas, Lietuvos Statuto tyrinėtojas. Mokėsi Lomžos pijorų m-loje, vėliau Baltstogės g-joje. 1810 įstojo į Vilniaus un-tą, moralinių ir politinių mokslų tf-tą, kurį baigė "teisės magistro laipsniu. 1814 Vilniaus un-te pradėjo dėstyti | krašto teisę. 1818, un-to išsiųstas, tyrinėjo Lietuvos teisės is- toriją Maskvoje ir Peterburge. 1819 Vilniaus un-to teisės I-to adjunktas, 1822 — profesorius. Už ryšius su filomatais 1823 iš un-to pašalintas. 1825—30 Charkovo, 1835—39 Kijevo, 1839— 42 Maskvos un-tų profesorius, įgijo teisės daktaro laipsnį. Su- rado ir paskelbė nemaža teisės, istorijos šaltinių, daugelio moks- linių veikalų autorius.

OPISANIE BIBLIOGRAFICZNE DOTĄD ZNANYCH EXEMPLARZY STA- TUTU LITEWSKIEGO, REKOPISŠMIENNYCH I EDYCYY DRUKOWĄA- NYCH, TAK W RUSKIM ORYGINALNYM, JAKO TEž W POLSKIM I LACINSKIM JĘZYKU. [BIBLIOGRAFINIS IKI šIOL ZINOMŲ LIETU- VOS STATUTO. EGZEMPLIORIŲ, RANKRAŠTINIŲ IR SPAUSDINTŲ LEIDINIŲ, TIEK ORIGINALIĄJA RUSŲ, TIEK IR LENKŲ, LOTYNŲ KALBOMIS, APRAŠYMAS] — „Dzieūnik Wilenski“, 1823, t. 1, s. 377— 398, t. 2, s. 1—18, s. 162—177, s. 261—293.

Plėtojama pažiūra, kad įstatymai aiškiau už kitus istorinius paminklus išlaiko įvairių švietimo lygių bei įvairių visuomeni- nių santykių žymes. Teisės pakitimus sąlygoja ne „tautos dva- sia“, o realios socialinės priežastys. Lietuvos Statuto tyrinėji- mas įgalina atskleisti visuomeninės kovos reikšmę teisės vysty- muisi, parodo jos įtaką rašytinei teisei.

HISTORYCZNY RZUT OKA NA PRAWODAWSTWO LITEWSKIE. (ISTO- RINIS ŽVILGSNIS Į LIETUVIŲ ĮSTATYMŲ LEIDIMĄ.] — „Pamigtnik

3. 1021 65

naukowy“, t. 2, 1837, s. 235—267. Pirmoji publikacija: Historischer Blick auf das Litthauische Statut und den Einfluss dės rėmischen Rechts auf das polnische und litthauische.— „Dorpater Jahrbūcher“, 1834, Nr. 4—6.

Lietuvos teisės ištakų ieškoma papročių teisėje. Teisės atsira- dimas aiškinamas luomų kova. Lietuvos Statutas — tos kovos rezultatas. Kalbama apie romėnų teisės įtaką Lietuvos Statutui.

IGNACEGO DANILOWICZA B. PROFESORA PRAWA W UNIWERSYTE- TACH: WILENSKIM, CHARKOWSKIM I KIJOWSKIM KODEX NAPO- LEONA W POROWNANIU Z PRAWAMI POLSKIEMI I LITEWSKIEMI. ROZPRAWA OPRACOWANA W ROKU 1818, NA TEMAT ZADANY PRZEZ RADĘ B. UNIWERSYTETU WILENSKIEGO. Z AUTOGRAFU ZNAJDUJĄCEGO SIĘ W DZIALE RĘKOPISOW BIBLIOTEKI CESARS- KIEJ PUBLICZNEJ W PETERSBURGU WYDAL ALEXANDER KRAU- SHAR. [IGNO DANILAVIČIAUS, BUVUSIOJO TEISĖS PROFESORIAUS VILNIAUS, CHARKOVO IR KIJEVO UNIVERSITETUOSE, NAPOLEONO KODEKSO PALYGINIMAS SU LENKŲ IR LIETUVIŲ TEISĖMIS, TRAK- TATAS, PARENGTAS 1818 METAIS BUVUSIOJO VILNIAUS UNIVERSI-. TETO TARYBOS DUOTA TEMA. Iš AUTOGRAFO, ESANČIO IMPERATO- RIŠKOSIOS PETERBURGO VIESOSIOS BIBLIOTEKOS RANKRAšČIŲ SKYRIUJE, IšŠLEIDO ALEKSANDRAS KRAUSHARAS.] W., 1905, 177+V s. Pirmoji publikacija: „Gazeta sądowa“, 1904, Nr. 36—53.

Dėstoma prigimtinės teisės koncepcija. Įstatymai privalo vi- siems luomams leisti lygiai naudotis pilietinėmis teisėmis. Visi žmonės iš prigimties yra lygūs, tik visuomeninė santvarka sudaro sąlygas atskiriems luomams iškilti. Nors ir idealistiškai aiškinant baudžiavos atsiradimą, skelbiamos antifeodalinės idė- jos. Tikroji žmogaus vertė esanti jo visuomeniškumas. Teisė turinti kisti drauge su visuomeniniais santykiais. Naujus, tei- singus įstatymus reikia įvesti revoliuciniu keliu. Buržuazinės demokratijos idealai atsispindi keliamuose valstybės vieningu- mo, teisinės lygybės, pasaulietinės valdžios, feodalizmo pagrin- dų griovimo ir kt. reikalavimuose. Teisės filosofijos idėjos arti- mos Voltero, Ž. Ruso, š. Monteskjė pažiūroms. Lift: A, Janulaitis, Ignas Danilavičius Lietuvos bei jos teisės istori- kas, 1 d., K., 1932.

I. Vasileuskienė

DAUGIRDAS Angelas (Dowgird Aniot), 1776.X1I.2 Jurkovščiz- noje — 1835.IV. 26 Vilniuje, filosofas, pijoras. 1786—93 mokėsi Mogiliovo ir Mstislavo jėzuitų, Liubešovo ir Dombrovicų pijorų m-lose. 1793—96 studijavo Lietuvos Vyriausiojoje m-loje. 1796— 807 Lydoje, Ukmergėje, Vitebske, Lužkose, Ščiučine dėstė 10- lynų k., matematiką, tiziką, filosofiją, teologija, lenkų literatū-

66

rą ir iškalbą. 1818—23 ir 1824—32 Vilniaus un-to filosofijos pro- fesorius. Nuo 1822 Mokslo bičiulių d-jos Varšuvoje narys-ko- respondentas. 1833 išrenkamas Vilniaus kanauninku. 1834—35 Vilniaus Dvasinės akademijos logikos ir tilosotijos profesorius. Subjektyviojo idealizmo, I. Kanto apriorizmo ir formalizmo kri- tikas. Iš materialistinio sensualizmo ir empirizmo pozicijų kriti- kavo transcendentalinį idealizmą. Pažinimo teorijoje ir logikoje ryški A. Sniadeckio psichofiziologijos, škotų „sveiko proto“ filo- sofijos atstovų D. Stiuarto ir T. Rido, naujųjų laikų filosoių F. Bekono ir Dž. Loko, katalikiškosios filosofijos įtaka. Iš meta- fizikos Daugirdas pašalino ontologija. Sudėtinė metafizikos da- limi laikė psichologiją, apimančią logiką ir natūraliąją teologi- ją. Palaikė pagrindinę krikščioniškosios filosofijos idėją, būtent, kad apreiškimo religija ir jos filosofija negali prieštarauti teo- riniam mąstymui, protui. Remdamasis krikščioniškąja filosofi- ja, atmetė eudemonistinę etiką. Iškėlė originalių idėjų kalbos atsiradimo ir išsivystymo, gyvulių psichologijos klausimais. Daugelis Daugirdo rankraščių yra dingę.

O LOICE, METAFIZYCE I FILOZOFII MORALNEY ROZPRAWA, NA SKUTEK KONKURSU OGLOSZONEGO PRZEZ CESARSKI UNTWERSY- TET WILENSKI ROKU 1820 DNIA 1 GO MARCA DO KATEDRY RZE- CZONYCH PRZEDMIOTOW, NAPISANA PRZEZ X, ANIOLA DOWGIR- DA S. P. MAGISTRA š. TEOLOGII. [TRAKTATAS APIE LOGIKĄ, ME- TAFIZIKĄ IR MORALĖS FILOSOFIJĄ, PARASYTAS SV. TEOLOGIJOS MAGISTRO KUN. PIJORO ANGELO DAUGIRDO IMPERATORISKOJO VILNIAUS UNIVERSITETO 1820 METŲ KOVO 1 DIENĄ PASKELBTO KONKURSO Į MINĖTŲ DALYKŲ KATEDRĄ PROGA] w Wilnie, 1821,

2 5.

Pasisakoma prieš subjektyvųjį idealizmą. Logikai skirtame sky- riuje tiriami proto sugebėjimai: pojūčiai, suvokimai, nuovoku- mas. Filosofijos principai grindžiami kantiškuoju matematinių tiesų aiškinimu. Siekiama išryškinti gnoseologines Dž. Berklio, Platono, D. Hiumo ir kt. idealizmo šaknis. Pojūčių kilmė aiški- nama, remiantis materialistiniu sensualizmu, pojūčių esmė — dualistiškai. Dėl to ir logika traktuojama kaip psichologijos dalis. Pastaroji nagrinėjama idealistiniu požiūriu. Pritariama pirminių ir antrinių kokybių teorijai, pripažįstami įgimti suge- bėjimai. Ginama škotų „sveiko proto“ m-los idėja apie išorinio pasaulio egzistavimo pagrindimą. Antrajame skyriuje dėstoma metaiizikos evoliucija, trečiajame — etikos problemos. Kritikuo- jant utilitarizmą etikoje, etikos uždaviniu laikomas žmogaus poelgių dievo, savo paties ir kitų žmonių atžvilgiu pagrindimas. Teigiama, jog reikalinga sukurti naują mokslą — asketiką, kuris

,, 67

tirtų veiksmus, apsprendžiančius žmogaus charakterį. Perfra- zuojamas kategorinis Kanto imperatyvas. Galutiniu moralės fi- losofijos tikslu laikoma sielos nemirtingumo įrodymas,

L—19 ' 11800 WYKEAD PRZŽYRODZONYCH MYšSLENIA PRAWIDEL CZYLI LOGIKA TEORYCZNA I PRAKTYCZNA PRZEZ X. ANIOLA DOWGIRDA ZGRO- MADZENIA XX. PIIAROW DOKTORA 5. TEOLOGII, CZEONKA, KOR- RESPONDENTA KROLEWSKO-WARSZAWSKIEGO TOWARZYSTWA PRZYIACIOL NAUK, KAPELANA GLOWNEGO SEMINARYUM DU- CHOWNEGO PRZY CESARSKIM UNIWERSYTECIE WILENSKIM. CZĘSC I. [PRIGIMTINIŲ MĄSTYMO TAISYKLIŲ IšSDĖSTYMAS, ARBA TEORINĖ IR PRAKTINĖ LOGIKA, PARAšĖ KUN. PIJORAS ANGELAS DAUGIRDAS, SV. TEOLOGIJOS DAKTARAS, KARALISŠKOSIOS VARŠU- VOs MOKSLO BIčČIULIŲ DRAUGIJOS NARYS-KORESPONDENTAS, VY- RIAUSIOSIOS DVASINĖS SEMINARIJOS PRIE IMPERATORISKOJO VILNIAUS UNIVERSITETO KAPELIONAS. I DALIS.] w Polocku. Roku 1828, XLVIII 4-/84+425 s. Dalys: Przedmowa, I-XLVIII. Wykaz rzeczy, 1—18. Wstep, 1— 10. Logika. Dzial pierwszy. O Wtadzach umystu ludzkiego niez- tožonych, czyli tych, ktėrę sie objawiaią przez nayprostsze iego dziatania, 11—112. Dzial drugi. W ktorym sie mėwi o wtadzach umyslu ztožonych, o sposobie doskonalenia ich lub zachowania w przyzwoitey rzezwošci, i o ich nadužyciu, 112—425.

Siekiama atnaujinti kantizmo šalininkų iškreiptos bendrosios logikos problematiką. Aptariamas logikos objektas, funkcijos ir uždaviniai. Logika, kuri apima pažinimo teoriją ir pagrindines psichologijos problemas, prijungiama prie I-osios filosofijos da- lies. Skiriamos dvi logikos — natūralioji ir mokslinė. Keliama mintis, kad logikos problemas reikia tirti istoriškai. Logika ana- lizuojama nuo paprasčiausio „sielos“ sugebėjimo — pojūčių. Siuo atžvilgiu ryškūs materialistinio sensualizmo ir dualizmo, stichinio materializmo ir idealizmo elementai. Neigiama „įgimtų idėjų“ teorija. Iš dualistinių pozicijų kalbama apie tiesą. Įspė- jamas jutimiškumo ir racionalumo ryšys, mėginama suderinti racionalizmą su empirizmu. Kritikuojama I. Kanto antinomijų teorija, kuriai prikišamas agnosticizmas. Atmetamas apriorinių jutiminių erdvės ir laiko formų egzistavimas. Remiantis Dž. Lo- ko sensualizmu, kritikuojama D. Hiumo priežastingumo kon- cepcija.

L—19

11825

MAB

MAB,

68

—+- ——--———m-

ROZBIOR DZIELA POD TYTULEM: O FILOZOFIIi PRZEZ FELIXA JĄ- RONSKIEGO, Z UWAGAMI NAD NIEM, PRZEZ X. ANIOLA DOWGIRDA S. P. KAPELANA SEMINARIUM GLOWNEGO DUCHOWNEGO PRZY UNIWERSYTECIE WILEN. [FELIKSO JARONSKIO VEIKALO PAVADI- NIMU „APIE FILOSOFIJĄ“ ANALIZĖ IR PASTABOS APIE JĮ, PARASĖ KUN. PIJORAS ANGELAS DAUGIRDAS, VYRIAUSIOSIOS DVASINĖS SEMINARIJOS PRIE VILNIAUS UNIVERSITETO KAPELIONAS] — „Dziennik Wileūski“, t. 6, 1817 s. 67—111, s. 191—231, s. 283—331.

Analizuojama lenkų filosofo kantininko, Krokuvos un-to pro- fesoriaus F. Jaronskio knyga „Apie filosotiją“. Mėginama at- skleisti šios knygos ir apskritai vokiškojo idealizmo klaidas. Pabrėžiami Kanto nuopelnai vystant filosofiją, pažinimo teori- ją, tačiau atmetamos pagrindinės transcendentalinės tilosotijos idėjos, jos pasekėjų pažiūros. Iš materialistinio sensualizmo po- zicijų kritikuojamas vokiškasis idealizmas, kuriam prikišamas pasaulio materialumo neigimas. Teigiama, kad empirizmo kryp- tis, filosofinės F. Bekono, R. Dekarto, Dž. Loko, Z. Dežerando, E. Kondiljako idėjos yra teisingiausios. Filosofija, anot Dau- girdo, privalo turėti vieningą teorinį žinių pagrindą. Keliama mintis apie gamtos dėsnių objektyvumą, pripažįstamas gamtos mokslo nepriklausomumas nuo religijos, scholastinės filosofijos.

ANTIKRITIKA. ODPOWIEDž AUTORA NA RECENZYĄ JEGO DZIEEA, POD TYTULEM: PRZYRODZONE MYŠLENIA PRAWIDEA I T. D. [AN- TIKRITIKA. AUTORIAUS ATSAKYMAS Į SAVO VEIKALO PAVADINI- MU „PRIGIMTINĖS MĄSTYMO TAISYKLĖS IR T. T.“ RECENZIJĄ.] — „Dziennik Wilefiski“, t. 9, 1830, s. 131—149, s. 196-—220.

Pažymima, kad recenzentas, vertindamas veikalą iš kantizmo po- zicijų, iškraipė autoriaus pažiūras. Atsakant recenzentui, įro- dinėjama, jog logika tiesia kelius kitiems mokslams, jog tiesos pažinimas neįmanomas be žmogiškojo pažinimo teisingumo įro- dymo. Siuo klausimu būtina kovoti su idealizmu ir skepticizmu, Nurodoma, jog tikslas, kurio siekiama veikale „Prigimtinės mąstymo taisyklės“, yra apreiškimo religijos ir jos Tilosolijos suderinamumo su „grynuoju protu“, t. y. teoriniu mąstymu, įrodymas.

RZECZYWISTOSC POZNAN LUDZKICH. [ŽMOGIšKOJO PAZINIMO PER SABSUISŲ — „Wizerunki i roztrząsania naukowe“, t. 5, 1839, s. 5D—81.

Materialistinio sensualizmo argumentais remiantis, įrodinėja- mas materialaus pasaulio objektyvumas. Apeliuojant į „sveiką protą“, kritikuojama Kanto pažiūra į laiką ir erdvę kaip aprio- rines jutimiškumo formas. Priežastys, pasekmių ryšiai laikomi

69

objektyviai egzistuojančiais, nepritariama gnoseologiniam Hiu- mo indeterminizmui. Filosofijos uždavinys esąs įrodyti istori- nio pasaulio realumą, pagrįsti žmogaus žinių tikroviškumą.

LEKCYE WSTEPNE DO KURSU FILOZOFII. [ĮVADINĖS FILOSOFIJOS KURSO PASKAITOS.] Wilno, 1821, 374249 k.

Rankraštinis filosofijos kursas, skaitytas Vilniaus un-te. Ap- žvelgiami filosofijos apibrėžimai nuo Talio iki Kanto laikų. Fi- losofijos paskirtis — surasti visai žmonijai reikšmingas tiesas, „nuo žmogaus jutimų ir kasdieninės sąmonės labiausiai už- slėptus gamtos dėsnius“, filosofija turinti tarnauti žmonijos laimei. Kantas laikomas genialiu filosofu, padariusiu pervers- mą filosofijoje ir iškėlusiu daugelį svarbiausių gnoseologinių problemų. Analizuojami šie psichologijos ir logikos klausimai: jutimai, sąvokos, vaizduotė, žmogaus žinių pradmenys, spren- dimai, jutimiškos iliuzijos, mąstymas, sakinių vartojimas, tiki- mybė, hipotezės, įrodymo ir išdėstymo metodai, apibrėžimai, žmogaus valia, sielos nemirtingumas. Nurodoma, įog Iaktorius, skatinantis protinių žmogaus sugebėjimų vystymąsi, yra vi- suomenė, visuomeniniai santykiai. Palaikoma natūralaus žmo- gaus kalbos atsiradimo ir vystymosi visuomenėje idėja. Į kalbą žvelgiama kaip į besivystantį procesą, kuriame įvairių elemen- tų atsiradimą sąlygoja laipsniškai sudėtingesnė žmonių komu- nikacija. Pagrindiniu logikos dėsniu laikomas prieštaravimo dės- nis. Aptariamos nepilnoji indukcija bei deduktyvinė išvada. Ide- alistiškai aiškinamos matematinės sąvokos. Jos laikomos kon- vencijomis, neturinčiomis atitikmens tikrovėje.

VUB, F 3—625. UMAB, F 1—4616, s. 145—216; F 1—4573, s. 118—145.

KROTKIE UWAGI NAD DUSZĄ ZWIERZĄT I ROŽNICA JEJ OD DUSZY LUDZKIEJ. [TRUMPOS PASTABOS APIE GYVULIŲ SIELĄ IR JOS SKIR- TUMĄ NUO ŽMOGAUS SIELOS.] Vilnius, 1822, 25 1.

Rankraštinis psichologijos traktatas. Parodomas pagrindinių gyvulių psichikos bruožų skirtumas nuo žmogaus psichikos. Daroma išvada, kad iš kartos į kartą įvairių rūšių gyvuliai ne- įgyja tobulesnių pažinimo sugebėjimų. Nors tiek gyvuliams, tiek žmogui būdinga turėti pojūčius, tačiau gyvuliai skirtingai nuo žmogaus neturi protinių sugebėjimų. Žmogus, naudoda- masis kalbos ženklais ir sakiniais, sugeba atlikti visai naujos kokybės intelektualinius veiksmus. Pažymima, jog tam tikri są- moningi veiksmai būdingi ir gyvuliams, vien tik automatizmui

70

gyvulių mąstymo negalima priskirti. Gyvulių ir žmogaus psi- chikos skirtumų problema aiškinama, remiantis A. Sniadeckio veikalu „„Organinių būtybių teorija“.

VUB, F 3—625, k. 251—275.

WSTEP DO EILOZOFII MORALNEJ, [MORALĖS FILOSOFIJOS ĮVA- DAS.] Vilnius, 1821—23, 84 k. : Rankraštinės moralės filosofijos paskaitos, skaitytos Vilniaus un-te. I dalyje nagrinėjami visuotinės „praktinės“ filosotijos, žmogaus poelgių savitumo ir taisyklių, moralės ir poelgių verti- nimo, bendrų įstatymų ir pareigų, pirminės ir aukščiausios mo- ralės taisyklių klausimai. II dalyje aptariama moralės filosoli- ja, žmogaus pareigos dievui ir sau pačiam. Sekant Loku, skel- biama nepilnaverte tokia filosofija, kuri netarnauja praktiniams žmogaus uždaviniams. Teorinė filosofija turinti būti susijusi su „praktine“, t. y. moralės filosofija. Pastaroji taip pat nagrinėja- ma kaip visuotinė etika, apimanti prigimtinę, politinę ir tarp- tautinę teisę, pedagogiką. Jos objektas yra moralės ištakų ir įstatymų, kelių į laimę išaiškinimas. Etika griežtąja prasme turinti išdėstyti žmogaus teisių ir moralinių pareigų pagrindus. Etikos skyrius, aiškinantis moralinio gėrio klausimus, vadina- mas asketika. Aukščiausias laimės pagrindas — tai išsilaisvini- mas iš kančių. Laisvas asmenybės apsisprendimas tam tikros veiklos atžvilgiu laikomas moraliu tik tada, kai ši veikla yra susijusi su daikto arba reiškinio pažinimu. Daugirdo etika dide- le dalimi grindžiama prancūzų ir lenkų šviečiamosios filosofi- jos idėja apie lemiamą pažinimo vaidmenį visuomeniniuose santykiuose.

VUB, F 3—625, k. 276—359. E. Vasileuvskis

Ž LOIKA [LOGIKAĮ, po 1821 m., 130 I.

Dalys: Początek i wzrost loiki, 2—3. Wstep do loiki, 3—12. Rozdziat 1. Ogėlne wyobraženie wtadz duszy y wtadz umysto- wych czlowieka, jako tež praw ktėremi sie one rządzą, 13—15. Rozdziat 2. O czulošci, 15—28. Rozdziat 3. O poigtnošci, 29—32. Rozdzial 4. O samoznawstwie czyli poigtnošci wewnęetrznej, 33— 37. Rozdzial 5. O wladzy wyobražet wzglgdnych. 38—42. Roz- dziat 6. Krėtka wiadomošė o wtadzy chcenia czyli o woli, ile wyktad tej wtadzy naležy do loiki, 43—44, Rozdziat 7. O po- czątku wiadomošci ludzkich, 44—47. Rozdziai 8. O wladzach sktadanych a naprzėd o wladzy poznawania przedmiotėw zew-

71

netrznych, 48—62. Rozdziat 9. O wyobražni, 62—70. Rozdzia? 10. O wladzy sądzenia, 71—74. Rozdzial 11. O sądach domyšl- nych, 75—79. Rozdziat 12. O towarzystwie, 80—82. Rozdzia! 13. Rozbiėr wyobražen, 83—85. Rozdziai 14. Zbior wyobražen- Synthesis, 86—92. Rozdziai 15. Uktad wyobraženi i wykazow, 93—105. Rozdziat 16. O stosunku wyrazėw do wyobražefn nie- tylko przedniejszych, ale i wzglgdnych; skąd powstaie związek wyrazėw odpowiadający związkowi wyobražen, 106—118. Roz- dzial. Dodatek o ziudzeniach zmystowych, 119—130.

Rankraštinis Angelo Daugirdo Vilniaus un-te skaityto logikos kurso konspektas. Rankraščio pradžioje pateikta trumpa logi- kos mokslo istorija. Paskui seka logikos kurso įvadas. Tvirti- nama logiką esant tam tikrų mąstymo taisyklių suma, Termi- nas „logika“ taip pat dar reiškiąs mąstymo sugebėjimą. Taisyk- lingo mąstymo pagrindas — žmogaus proto prigimtis.

Mąstymo taisyklės esančios amžinos ir niekad nekinta. Tiesa esanti visuomet viena. Žinomos dvi logikos — prigimtinė ir te- "orinė. Prigimtinė logika esanti teisingas prigimtinių mąstymo taisyklių taikymas įvairioms aplinkybėms, teorinė logika aiški- na tas pačias taisykles abstrakčiai, parodydama kokios jos yra pačios savaime, netaikant jų konkretiems atvejams. Kaip reikia taisyklingai mąstyti, kad į sveiką protą nepatektų įžeidžiančių beprasmybių, parodė Dž. Lokas, E. Kondiljakas, Ž. Dežerandas. Sekančiuose šešiolikoje skyrių ir pridėtiniame (septyniolikta- me) skyriuje dėstomas iš kitų šaltinių žinomas A. Daugirdo logikos kursas.

UMAB, F 1—4432.

Lit: A. Fialkowski, Wiadomošč o žyciu i pracach naukowych š. p. X. Aniola Dowgirda, Wilno, 1836. S. Kaczmarek, Aniot Dowgird — filozol nieznany, Poznan, 1963. 3. ĮopomesKnų, Anuon JĮomruap — MEIC/AKTEAb snoxu [Mpocaemenua, Muncx, 1967.

A. Viskanta

DAUKANTAS Simonas, 1793.X.28 Kalviuose — 1864.XII.6 Pa- pilėje, istorikas, literatas, švietėjas, kultūros veikėjas. Mokėsi Kretingos pradinėje m-loje, Žemaičių Kalvarijos keturklasėje m-loje ir Vilniaus g-joje, nuo 1816 studijavo Vilniaus un-to lite- ratūros ir laisvųjų menų f-te, nuo 1818 — moralinių ir politinių mokslų f-te. 1819 baigęs un-tą teisių kandidato laipsniu, tęsė studijas, kol 1822 apgynė traktatą teisės magistro laipsniui gau- ti. 1826—34 dirbo Rygoje generalgubernatoriaus raštinėje. 1834

72

persikėlęs į Peterburgą, nuo 1835 dirbo Valdančiojo senato pir- majame departamente. Pablogėjus sveikatai, 1850 grįžo į Lie- tuvą. Nuo 1851 pensijoje. Rinko, tyrinėjo ir leido lietuvių tau- tosaką. Reiškėsi lietuvių kalbos mokslo baruose, rūpinosi lietuvių k. ugdymu. Į lietuvių k. vertė grožinės literatūros kūri- nius. Rengė ir leido lietuvių k. vadovėlius. Išvertė ir išleido po- puliarių knygelių praktiniais žemės ūkio klausimais. Giliausią vagą lietuviškoje kultūroje išvarė istoriniais veikalais.

Visuomenines Daukanto pažiūras sąlygojo Šviečiamojo amžiaus idėjos ir romantizmas. Prigimtinės teisės teorijos požiūriu vertin- damas istorinį procesą, baudžiavą traktavo kaip prigimtinių žmogaus teisių pažeidimą. Baudžiavinei priespaudai jis prieš- pastatė visuomenine sutartimi besiremiančios santvarkos, neva egzistavusios praeityje, modelį. Istorinio regreso priežasčių ieš- kojo gyvenimo būdo poslinkiuose, dorovės smukime, o progre- so galimybe siejo su įstatymų patobulinimu. Prigimtinės teisės ir visuomeninės sutarties teorijomis grindžiamo istorinio pro- ceso periodizaciją Daukantas papildė romantiniu praeities idea- lizavimu. Tačiau nuo romantikų jis skyrėsi tuo, kad praeityje ieškojo ne prieglobsčio nuo nepakeliamai sunkios tikrovės, bet siekimų idealo, galinčio būti teoriniu atramos tašku, vertinant dabartį ir nurodant gaires ateičiai. Šiomis teorinėmis prielaido- mis pagrįsti Daukanto vykdyti Lietuvos istorijos tyrinėjimai, Jiems jis skyrė ne tik mokslinę, bet ir auklėjamąją funkciją. Pastaroji nulėmė savitą istorinių Daukanto darbų charakterį, beletristinius formos ypatumus. Visuomeninės Daukanto pažiū- ros teigiamai veikė lietuvių nacijos konsolidavimosi procesą, žadino ir ugdė nacionalinę tautos savigarbą, kėlė liaudies švie- timo lygį

DARBAI SENŲJŲ LIETUVIŲ IR ZEMAICIŲ. — S. Daukantas, Raš- tai, t. 1, V., 1976, p. 33—400. Pirmoji publikacija: Simanas Daukan-

tas, Darbay senuju Lituwiu yr Žemaycziu 1822. Spaudai paruošė Vacla- vas ir Mykolas Biržiškai. K., 1929, 213 p.

Dalys: Pratarymas, 35—40. Darbai, senovės lietuviams ir že- maičiams šiandien pripažįstami, 41—63. Kalba lietuvių ir Že- maičių, 64—65, Prekyba senovių lietuvių ir žemaičių, 65—69. Povyzius apsiėjimų senųjų lietuvių ir žemaičių, 69—81, Tikė- jimas senųjų lietuvių ir žemaičių, 81—94. Laidojimas senųjų lietuvių ir žemaičių, 94—99. Pasirodymas pirmųjų krikščionių tuose kraštuose, 99—102. Karės su gudais. Kernius ir Gimbutas kunigaikščiai Lietuvos ir Žemaičių, 102—108. Karės su gudais,

73

kuriose nėra minavojamų kunigaikščių Lietuvos ir Žemaičių, 108—117. Įgulimas vokiečių į lečių žemę. Mantvila ir Zivinbu- das Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščiai, 117—128. Erdvilas ku- nigaikštis žemaičių ir lietuvių. Karės su gudais ir totoriais, 128—141. Utenis Lietuvos kunigaikštis, 141—145. Rimgaudas pirmas didis kunigaikštis Lietuvos, 145—155. Mindaugas pir- masis karalius Lietuvos, 155—182. Vaišvilkas didis kunigaikš- tis Lietuvos, 182—189. Sventaragis didis kunigaikštis Lietuvos, 190—197. Gereimantas didis kunigaikštis Lietuvos, 197—203. Traidenis didis kunigaikštis Lietuvos, 203—209. Vytenis didis kunigaikštis Lietuvos, 209—246. Gediminas didis kunigaikštis Lietuvos, 247—280. Algirdas ir Kestutis didi kunigaikščiai Lie- tuvos, 280—326. Jogaila ir Vytautas didi kunigaikščiai Lietuvos, 326—398.

Pirmoji lietuvių kalba parašyta Lietuvos istorija, pirmasis Dau- kanto darbas. Apžvelgiama Lietuvos istorija nuo seniausių lai- kų iki Vytauto mirties. Tautos praeities, jos gyvenimo būdo se- novėje idealizacija skamba kaip disonansas XIX a. pirmosios pusės gyvenimo tikrovei. Išryškėja pagrindinės istorinio pro- ceso traktavimo tendencijos: jo vertinimas iš prigimtinės teisės pozicijų, valstybės atsiradimo aiškinimas visuomenine sutarti- mi ir kt. Istoriniai tyrinėjimai pajungiami praktiniams tautos švietimo, jos tautinio žadinimo ir konsolidavimo tikslams.

BUŪDĄ SENOVĖS LIETUVIŲ, KALNĖNŲ IR ZEMAIČIŲ ISRAšĖ PAGAL SENOVĖS RAšSTUS JOKŪBAS LAUKYS. — 5. Daukantas, Raštai, t. I, V., 1976, p. 401—654. Pirmoji publikacija: Budą Senowęs- -Lštuwvia Kalnienė ir Zemajtiū iszraszzę Pagal Senowęs Rasztū Jokyb's Laukys. Petropilie. 1845, 94252 p.

Dalys: Pratarmė, 403—409. Skaidma, 410—411. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, 412—487. Tikyba senovės lietuvių, 488—538. Viešės, arba šventės, 539—560. Rėda senovės lietuvių, 561—590. Karyba senovės lietuvių, 591—616. Prekyba senovės lietuvių, 617—646. Lietuvių pinigai senovėj, 647—654.

Aprašomi įvairūs dvasinio ir materialinio senovės lietuvių gy- venimo aspektai: nacionalinis charakteris, religija, kultūra, pa- pročiai, politiniai ir ekonominiai santykiai. Toliau vystomos iš- ryškėjusios „Darbuose...“ idėjinės tendencijos. Senovės lietuvių gyvenimo išaukštinimu, priešpastatymu XIX a. pirmosios pusės krašto tikrovei reiškiama griežta opozicija baudžiavinei ir ca- rinei priespaudai. Istorinis procesas vertinamas prigimtinės tei- sės teorijos požiūriu. Senovės lietuvių gyvenimas traktuojamas

74

kaip prigimtinė būklė, o dabartis — kaip prigimtinių teisių pa- žeidimas. Bandoma atskleisti vidines ir išorines baudžiavos at- siradimo priežastis.

LIETUVOS ISTORIJA NU SENIAUSIŲ GADYNIŲ IKi GEDIMINUI D.L. K. PARASZYTA 1850 M. SIMANO DAUKANTO BUVUSIOJO VIL- NIAUS UNIVERSITETO PHILOZOPHRIJOS MAGISTRO. KNINGA I. Ply- mouth, Pa., 1893 m., 483 p.

LIETUVOS ISTORIJA Nū GEDIMINO D.L.K. IKI LIUBLINO UNIJAI PARASZYTA SIMANO DAUKANTO BUVUSIOJO VILNIAUS UNIVERSI- TETO PHILOZOPHIJOS MAGISTRO, KNINGA II. Plymouth, Pa., 1897 m., 531 p. Autentiškas pavadinimas: ISTORYJE ŽEMAYTYSZKA.

Daukanto veikalas, kuriame toliau vystomos idėjinės ankstes- nių darbų tendencijos. Akivaizdžiai išreikštas patriotinis, anti- baudžiavinis ir anticarinis autoriaus nusistatymas. Rankraščio „Istoryje žemaytyszka“ signatūra: LKLI, F 1 (SD) 2.

Lit: J. Repšys, Simono Daukanto visuomeninės ir politinės pažiūros, Fi- los. m. kand. laipsnio dis-ja, V., 1961, sign: VUB, F 76, DS 279. V. Mer- kys, Simonas Daukantas, V., 1972. B. Genzelis, Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje (XIX a.), V., 1972.

S. Tunaitis

DAUKšŠA Mikalojus (Daugsza Nicolaus, Daugsza, Dauksza Mikaloius), 1527/38 Babėnuose — 1613.II. Varniuose, vienas lie- tuvių raštijos pradininkų. Mokėsi greičiausiai kuriame nors už- sienio un-tų. 1570 Krakių klebonas, 1572 kanauninkas Varniuose, 1580 Kražių altarista, 1592 gavo Betygalos parapiją. 1609 po M. Giedraičio mirties Žemaičių vyskupystės administratorius. Humanistinio išsilavinimo asmenybė, mokėjo lotynų, lenkų, bal- tarusių, graikų (?) k., turėjo vertingą b-ką su E. Roterdamiečio ir kt. Renesanso epochos autorių veikalais. Išvertė į lietuvių k. J. Ledesmos katekizmą (,„,Kathechismas arba mokslas kiekwie- nam krikszezionii priwalus“, 1595) bei mažąją J. Vujeko pos- tilę („Postilla catholicka“, 1599). Abu šie vertimai buvo pirmie- ji lietuviški leidiniai, spausdinti Didžiojoje Lietuvoje. Pasižy- mi kalbos grynumu ir vaizdingumu, stimuliavo literatūrinės lietuvių k. vystymąsi. Skirti kovai su reformacija, tačiau kartu juose stipriai išreikštos renesansinio humanizmo idėjos. Smer- kiamas paprastų žmonių niekinimas. Ginamos gimtosios kalbos teisės, raginama remti ją, vartoti viešajame gyvenime. Duoda- ma tautos samprata. Tautos apraiškomis laikoma sava gyvena- moji teritorija, papročiai, kalba. Propaguojami patriotizmas,

79

tikybinė tolerancija. Aiškinama švietimo svarba. Daukšos idėjų poveikis pastebimas K. Sirvydo raštuose, XVII a. leidiniuose. XIX a. jos susilaukė atgarsio S. Stanevičiaus, K. Nezabitauskio, M. Valančiaus ir kt. rašytojų kūryboje.

ILLUSTRISSIMO AC REVERENDISSIMO IN CHRISTO PATRI ET DO- MINO D. MELCHIORI, DEI GRATIA EPISCOPO MEDNICENSI DUCI GEDROICIO ETC. ETC. DOMINO ET PATRONO SUO COLENDISSI- MO. GRATIA ET PAX A DOMINO DEO NOSTRO IESU CHRISTO. ĮŠV1IESIAUSIAJAM IR GARBINGIAUSIAJAM TEĖVUI IR PONUI KRIS- TUJE, PONUI MELCHIORUI, DIEVO MALONE MEDININKŲ VYSKU- PUI, KUNIGAIKšČIUI GIEDRAIČIUI IR T. T., IR T. T, MANO BRAN- GIAUSIAM PONUI IR GLOBĖJUI. MALONĖ IR TAIKA MŪSŲ VIEš- PATIES DIEVO JĖZAUS KRISTAUS] — Daukšos Postilė K., 1926, p. 17—20. Teksto gale parašymo vieta ir data: Vorne Calendis Martij Anno a Christo Iesu nato 1599. Pirmoji publikacija kn: Postilla catholicka. Tai est: Ižguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir szwętes per wissus me- tus. Per Kunig4ą Mikaloiu Dauksza Kanoniką Mednikų, iž lekiszko perguldita. Su wala ir dalaidimu wireusiuių. W Wilniui. Drukarnioi Aka- demios Societatis Iesu. A. D. 1599. P. III!—V, (Sutrumpintai toliau: M. Dauksza. Postilla catholicka. V., 1599). Lietuviškas vertimas (nepil- nas) kn.: Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, V., 1957, p. 64.

Prakalba į M. Giedraitį, kurioje atsispindi etinės pažiūros, kaip antai: garbės ir naudos supratimas, vardo už visuomeninius nuopelnus įamžinimo vertinimas ir kt. Daugiau vertinami as- mens gabumai, moralinės savybės, negu kilmė. Reiškiamos tra- dicinės katalikybės pažiūros. Gausu palyginimų su Antikos mi- tologiniais vaizdiniais.

VUB, R 1618.

PRZEDMOWA DO CŽYTELNIKA LASKAVEGO. [PRAKALBA Į MALO- NŲJĮ SKAITYTOJĄ] — Daukšos Postilė. K., 1926, p. 23—26. Pirmoji publikacija kn: M. Dauksza. Postilla catholicka. V., 1599, p. VI/-—X. Pagrindiniai vertimai į lietuvių k.: „Varpas“, 1900, Nr. 7, p. 78; Nr. 8, p. 91—92, M. Biržiška, Rinktiniai mūsų senovės raštai, K., 1927, p. 28—30. „Mokslo dienos“, 1939, Nr. 3, p. 130—133.

Iškeliama gimtosios kalbos reikšmė tautos valstybingumui, san- tarvei, savitarpio supratimui. Remiamasi pavyzdžiais iš antiki- nės istorijos bei kaimyninių kraštų praktikos. Formuluojama tau- tos samprata. Pasisakoma už individo tarnavimą tėvynei. Reiškiami draugiški jausmai Lenkijai, nors labiausiai akcen- tuojamas valstybinis LDK patriotizmas. Ginami lietuvių oru- mas, kalba. Atsispindi renesansinės etikos bei katalikiškosios metafizikos koncepcijos.

VUB, R 1618. 76

Lit: J. Lebedys, Mikalojus Daukša, V., 1963. P. Rabikauskas, Mi- kalojus Daukša. Jurgio Lebedžio monografiją perskaičius.— „Aidai“, 1966, Nr. 3, p. 138— 143.

A. Varanavičius

DAUNORAVIČIUS Dominikas (Downorowicz Dominicus), do- minikonų filosolijos profesorius, teologas. 1774 Vilniaus domi- nikonų m-loje dėstė filosofiją. 1785 — Lietuvos dominikonų provinciolas. Išleido teologinio turinio raštų. Kompromisinės krypties atstovas. Dėstydamas tomistinę scholastinę filosotiją, bandė derinti ją su Naujųjų laikų filosofijos teorijomis. PHILOSOPHIA MENTIS ET SENSUUM, VETUS ET NOVA SELECTIS OUAESTIONIBUS UTILIBUS EX VETERUM AC RECENTIORUM PHILO- SOPHORUM DOCTRINIS CONCINNATA PRINCIPIIS ARISTOTELIS, TUM MENTI DIVI THOMAE AGUINATIS ANGELICI ECCLESIAE DOCTO- RIS OUINTI CONFORMES STILO METHODO TRACTANDI AC RERUM DELECTUM JUVENUM INGENIIS ACCOMODATA. PRAELECTA A REVERENDO PATRE LECTORE FRATRE DOMINICO DOWNARO- WICZ IN STUDIO GENERALIi VILNENSI SACRI ORDINIS PRAEDICA- TORUM ANNO POST XRISTUM NATUM 1774. [MĄSTYMO IR JUTIMŲ, SENOJI IR NAUJOJI FILOSOFIJA, DARNIAI SUDARYTA RINKTINIAIS NAUDINGAIS KLAUSIMAIS Iš SENŲJŲ IR NAUJŲJŲ FILOSOFŲ DOKTRINŲ, SUDERINTĄ SU ARISTOTELIO PRINCIPAIS, PASKUI 5U DIEVISKOJO ANGELIšKOJO TOMO AKVINIEČIO, PENKTOJO BAZNY- C10S DAKTARO, PAZIŪROMIS. PRITAIKYTA AIšKINAMOJO METODO STILIU!I IR JAUNUOMENĖS PROTAMS ŽAVĖTI. SKAITYTA REVEREN- DO TĖVO LEKTORIAUS, BROLIO DOMINIKO DAUNORAVICIAUS VILNIAUS SVENTOJO PAMOKSLININKŲ ORDINO GENERALINEJE STUDIJOJE 1774 METAIS PO KRISTAUS GIMIMO] 76 i.

Dalys: Prolegomena in universam philosophiam, 2—6. Philo- sophiae pars prima. Logica, 6—76.

Rankraštinis logikos kursas, skaitytas Vilniaus dominikonų m-loje. Scholastines pažiūras bandoma derinti su Naujųjų laikų logika.

VUB, F 3—876. K. Piečkaitis

DAUNORAVIČIUS Vincentas (Downorowicz Vincentius), fi- losofas, teologas dominikonas, protesorius. 1765—067 Paparčių dominikonų m-loje dėstė tomistinę filosofiją. 1778—81 Lietuvos dominikonų provinciolas. Kaip scholastinės filosofijos atstovas, ignoravo Naujųjų laikų filosofijos teorijas, nors antrojoje XVIII a. pusėje Lietuvoje tai buvo aiškus anachronizmas.

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.J Paparčių dominikonų vienuolyno m-la, 1765—67, 523 I.

77

Dalys: Philosophia rationalis juxta inconcussam tutissimague divi Thomae Aguinatis angelici ecclesiae doctoris nostrigue praeceptoris dogmata. Tradita anno 1765 septembris mihi fratri Valentino Zaborowski a reverendo patre Vincentio Downaro- wicz actuali professore philosophiae sacrae theologiae lectore in conventu formali Poporcensi ordinis Praedicatorum, 3—202. Philosophia naturalis seu physica juxta inconcussam mentem divi Thomae Aguinatis angelici praeceptoris et ecelesiae docto- ris tradita ab admodum reverendo patre Vincentio Downaro- wicz sacrae thaelogiae lectore actuali philosophiae professore mihi fratri Valentino Zabrowski. Anno a partu virginis 1766 die 15 septembris inchoata, 203—497. Metaphysica. Ad mentem divi Thomae angelici ecelesiae doctoris tradita ab admodum reverendo patre Vincentio Downarowicz sacrae theologiae lec- tore actuali philosophiae professore. Mihi fratri Valentino Za- borowski. Anno a partu Virginis 1767 die 21 julij in conventu studij formalis Poporcensi inchoata, 499—523.

Rankraštinis filosofijos kursas. Logikos, gamtos filosofijos ir metafizikos paskaitos. Dėstoma tomistinė filosofija.

VUB, F 3— 1111.

PHILOSOPHIA NATURALIS SEU PHYSICA. JUXTA INCONCUSSAM MENTEM D. THOMAE AGUINATIS ANGELICI PRAECEPTORIS ET ECCLESIAE DOCTORIS IN STUDIO FORMALI POPORCENSI ANNO 1766 MENSE SEPTEMBRIS, TRADITA AB ADMODUM REVERENDO PATRE SACRAE THEOLOGIAE LECTORE TUNC ACTUALI PHILOSO- PHIAE PROFESSORE VINCENTIO DOWNAROWICZ. [GAMTOS FILOSO- FIJA, ARBA FIZIKA, PAGAL NEPAJUDINAMAS DIEVIšKOJO TOMO AKVINIEČIO, ANGELIšSKOJO MOKYTOJO IR BAŽNYČIOS DAKTARO PAZIŪRAS PAPARČIŲ FORMALIOJOJE STUDIJOJE 1766 METŲ RUG- SĖJO MĖNESĮ. DĖSTYTA REVERENDO TĖVO, SVENTOSIOS TEOLO- GIJOS LEKTORIAUS, AKTUALIOJO FILOSOFIJOS PROFESORIAUS VINCENTO DAUNORAVIČIAUS.] 663 p.

Dalys: Prooemium, 1—10. Prima pars physicae. De ente mobili in communi. In octo libros Physicorum divisa, 11—375. Pars altera physicae tractans de ente mobili in communi, 376—471. Pars tertia physicae. De ortu et interitu seu de generatione, corruptione et alteratione, 472—543. Pars guarta physicae con- tinens tractatum de anima, 544—663.

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos paskaitos. Dėstoma tomistinė gamtos filosofija, ignoruojant Naujųjų laikų gamtos mokslus.

VUB, F 3—957. R. Plečkaitis 78

DOBŠEVIČIUS Benediktas (Dobszewicz Benedictus), 1722.111. 12 Žemaitijoje — ?, filosofas, teologas jėzuitas, 1752 baigė Vil- niaus un-to teologijos I-tą. 1754—56 Vilniaus un-to matemati- kos profesoriaus asistentas, 1756—57 matematikos proiesorius. 1757—58 Kražiuose, 1758—60 Polocke, 1760—63 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. 1765—69 Vilniaus un-to sekretorius ir teologijos f-to dekanas, 1766 un-te vėl dėstė matematiką. 1773—74 un-to vicekancleris. Panaikinus jėzuitų ordiną, liko un-to teologijos f-to dekanu. 1782 Kražių m-los direktorius. Vilniaus un-to lais- vųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1755), teologijos daktaras (1765), kanonų teisės daktaras (1773). Vienas žymesniųjų komp- romisinės krypties atstovų, bandė Naujųjų laikų filosofiją su- taikyti su scholastika, plačiai aiškino Naujųjų laikų gamtos mokslų pasiekimus.

PLACITA RECENTIORUM PHILOSOPHORUM. EXPLANATA NEC NON PHAENOMENIS PHYSICIS, DEMONSTRATIONIBUS MATHEMATICIS, RESOLIUTIONIBUS PROBLEMATUM, OBSERVATIONIBUS, AC EXPE. RIENTIS, ADORNATA SUB AUSPICIIS PERILLUSTRIS MAGNIFICI DOMINI JOANNIS SZADURSKI, DAPIFERI LIVONIAE, JUDICIORUM CASTRENSIUM VICE-PRAEFECTI, AC IN JUDICIIS REGIIS ASSESO- RIALIBUS ASSESORIS A P. BENEDICTO DOBSZEWICZ SOCIETATIS JESU AA. LL. ET PHILOSOPHIAE DOCTORE, EJUSDEMOUE AC MA- THESEOS PROFESSORE. NOVOGRODECI ANNO 1760. [DABARTINIŲ FILOSOFŲ PAZIŪROS. AISKINAMOS, REMIANTIS TAIP PAT FIZIKOS REISKINIAIS, MATEMATINIAIS ĮRODYMAIS, PROBLEMŲ SPRENDIMU, STEBĖJIMAIS BEI EKSPERIMENTAIS. PARASYTA, GLOBOJANT SVIE- SIAUSIAJAM PRAKILNIAUSIAJAM PONUI LIVONIJOS TAURININKUI, KARO TEISMO VICEPIRMININKUI BEI KARALYSTĖS PATAREJŲ TEISMO PATARĖJUI JONUI SADURSKIUI, TĖVO JEZUITO BENEDIK- TO DOBŠEVIČIAUS, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTARO IR TO PATIES DALYKO BEI MATEMATIKOS PROFESORIAUS, NAU- GARDUKE, 1760 METAIS. Vilnae, Typis S.R.M. Academicis Soc. Jesu, 467 p. “

Dalys: Dedicatio. Ex logica. Ex metaphysica. Ontologia. Aetio- logia. Psychologia. Theologia naturalis. Ex physica. Physica generalis. Physica particularis.

Nušviečiami Naujųjų laikų gamtos mokslų pasiekimai. Skiria- mos šios gamtamokslinės disciplinos: kosmologija, uranologi- ja. stechiologija, meteorologija, geologija, hidrologija, fitolo- gija, zoologija, antropologija. Aiškinama I. Niutono fizika, XVIII a. astronomijos pasiekimai, heliocentrizmas laikomas hi- poteze. Naujieji gamtos mokslai dėstomi naująja terminija. Kartu paliečiami ir filosofijos klausimai: išdėstomos R. De- karto ir P. Gasendi pažiūros į materiją, Dž. Loko pažiūra į

79

pirmines ir antrines kokybes, kritikuojamas Dž. Berklio sub- jektyvusis idealizmas. Ryški tendencija ginti kai kuriuos seho- lastinės peripatetikų gamtos filosofijos teiginius, kurie derina- mi su Naujųjų laikų gamtos mokslais ir filosofija.

VUB, IV—20870.

PRAELECTIONES LOGICAE. EX PROBATIS VETERUM RECENTIORU- MO; PLACITIS CONSCRIPTAE IN USUM PHILOSOPHIAE AUDITORUM A P. BENEDICTO DOBSZEWICZ E SOCIETATE JESU AA. LL. ET PHIL- LOSOPHIAE DOCTORE EJUSDEMOGOUE PROFESSORE. [LOGIKOS PA5- KAITOS. PARAŠYTOS TĖVO JEZUITO BENEDIKTO DOBSEVIčIAUS, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTARO BEI TO PATIES DA- LYKO PROFESORIAUS, REMIANTIS TINKAMOMIS SENŲJŲ IR DA- BARTINIŲ AUTORIŲ PAZIŪROMIS, SKIRIAMOS FILOSOFIJOS STU- DENTAMS.] Vilnae, Typis Academicis, anno 1761. 575 + 15 p.

Dalys: Praefatio. Praeliminaria philosophica, 1:—11. Prolego- mena in logicam, 12—100. Logices pars prima. De prima men- tis operatione, 101—237. Logices pars secunda. De judicio et propositione, 238—353. Logices pars tertia. De ratiocinatione sive discursu, 354—413. Logices pars guarta. De methodo, 414— 456. Exercitationes scholasticae in logicam, 457—575. Index rerum, 1—15.

Dėstomos Naujųjų laikų logikos koncepcijos, daugiausia sekant Ch. Volfu ir italų filosofu Fortunatu Brešiečiu. G. Leibnico idėjomis remiamasi loginėms pažiūroms filosofiškai pagrįsti, Sekant Dekartu, ginama įgimtų idėjų koncepcija, priimama teiginių klasifikacija, nusistovėjusi nuo Por-Rojalio logikos lai- kų. Laikomasi Dekarto skelbtos intelektinės intuicijos koncep- cijos. Kita vertus, racionalizmas bandoma jungti su empiriz- mu, derinamas su scholastika ir teologija. Paskaitos yra komp- romisinio pobūdžio.

VUB, IV— 18201, 18710.

PROPOSITIONES PHILOSOPHICAE EX UNIVERSA PHILOSOPHIA. PROPUGNABUNTUR IN COLLEGIO ACADEM. VILNENSI SOCIETATIS JESU. PRAESIDE R.P. BENEDICTO DOBSZEWICZ SOCIETATIS JESU AA. LL. ET PHILOSOPHIAE DOCTORE EJUSDEMOUE ACTUALI PRO- FESSORE, NEC NON INCLYTAE PHILOSOPHICAE FACULTATIS SE- NIORE. ANNO 1763 MENSE MAIO DIE 7. [FILOSOFIJOS TEIGINIAI Iš VISOS FILOSOFIJOS. GINAMI VILNIAUS JĖZUITŲ AKADEMIJOS KOLEGIJOJE. VADOVAUJANT REVERENDUI TĖVUI JĖZUITUI BENE- DIKTUI DOBSEVIČIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTĄ- RU! IR TO PATIES DALYKO AKTUALIAJAM PROFESORIUI BEI GAR- SIOJO FILOSOFIJOS FAKULTETO SENJORUI. 1763 METAIS GEGUZĖS MĖNESIO 7 DIENĄ] 54 p.

80

Nežinomo Vilniaus un-to filosofijos f-to absolvento tezės, gin- tos greičiausiai filosofijos moksliniam laipsniui įgyti. Tezių vadovas buvo Dobševičius. Dėstomos tezės iš pneumatologijos, psichologijos, natūralinės teologijos, bendrosios ir specialiosios fizikos, elektros, judėjimo problemų, titologijos, zoologijos. Dalis tezių nenumeruota. Aiškinami Naujųjų laikų gamtos mokslų pasiekimai. Specialiojoje fizikoje daugiausia vietos ski- riama astronomijai, atsargiai teigiamas heliocentrizmas. L—18 1748 Lit: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V., 1975. R. Plečkaitis

MAB

DOGELIS Motiejus Dominikas (Dogiel Mathias Dominicus), 1715.VII1.6 Gembuliuose — 1760.11.24 Varšuvoje, istorikas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Baigęs Ščučino pijorų m-lą, kurį laiką ten pat mokytojavo. 1730 įstojo į pijorų ordiną. Stu- dijavo Leipcigo ir Paryžiaus un-tuose. Apie 1747 grįžo su tur- tinga medžiaga iš užsienio b-kų ir archyvų, skiriamas Vilniaus pijorų kolegijos rektoriumi. 1754 prie kolegijos įsteigė spaus- tuvę, 1756 konviktą (bendrabutį) bajorų jaunuomenei. 1758— 64 Vilniuje išleido tritomį dokumentų rinkinį „Codex diplomati- cus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lituaniae“. 1758 išleido dokumentų rinkinį apie Lenkijos ir Lietuvos sienas (,„„Limites Regni Poloniae et Magni Ducatus Lituaniae“). Dis-ja apie teisinius Lenkijos karalystės santykius su Silezija neišliko. Reiškėsi taip pat eiliuotoje panegirinėję kūryboje. Dogelio darbuose atsispindi švietėjiška pagarba menui, mokslui, pa- žiūros įvairiais politiniais, gnoseologiniais, etiniais klausimais, ryškios visuomeninių filosofinių XVIII a. koncepcijų apraiškos. Jo leidiniais bei rankraščiais naudojosi A. Naruševičius, S. Konarskis, H. Kolontajus ir kt. švietėjai, Varšuvos Mokslo bičiulių d-jos nariai. Nespausdintų Dogelio darbų rankraščiai iki I pasaulinio karo buvo saugomi Peterburge. „Codex diplo- maticus“ II t. rankraščio kopija, datuojama 1820, saugoma Varšuvoje (BNW).

ARCUS TRIUMPHALIS IN DUCALI DOMUS OGINSCIANAE PORTA PE- NES SOLEMNEM INGRESSUM AD CURIAM OSZMIANENSEM ILLUST- RISSIMO ET EXCELLENTISSIMO DOMINO D. THADDAEO OGINSKI M. M.D. LIT: NOTARIO OSZMIANENSI CUM JURISDICTIONE, BABY- LICENSI, PRZEWALSCENSI, WOYGOVENSI, ETC. ETC. CAPITANEO COLONELLO SAC: REG. M. ET REIPUBLICAE ERECTUS ATĘUE PLAU-

81

SU DEVINCTISSIMI APOLLINIS COLLEGII SAPIEHANI VILNENSIS SCHOLARUM PIARUM. CELEBRATUS. [TRIUMFO ARKA ANT KUNI- GAIKŠTISKŲ OGINSKIŲ NAMŲ VARTŲ GARSIAM IR ĮŽYMIAM PONUI TADUI OGINSKIUI, LDK RAŠTININKUI AšMENOJE SU ĮGALIOJI- MAIS, BABILIČIŲ, PŠEVALSKO, VOIGOVO IR KT., IR KT. KAPITONUI PULKININKUI, IŠKILMINGO ĮZENGIMO Į AšMENOS RŪMUS PROGA PASTATYTA šSVENTOSIOS KARALISKOSIOS DIDENYBĖS IR RESPUB- LIKOS BEI PAGERBTA LABIAUSIAI ATSIDAVUSIOS VILNIAUS PI- JORŲ MOKYKLOS SAPIEGISKOSIOS APOLONO KOLEGIJOS PLOJI- MAIS.] Anno Triumphalis in Orbem ingressus Christi MDCCXL. (1740). Vilnae Typis S. R. M. Academicis Societatis Jesu, 28 p.

Panegirika, kurioje liečiami etikos, estetikos, politinės minties, gamtos filosofijos (užuomina apie klaidžiojančius atomus ir kt.) klausimai. Apsieinama be krikščionybės atributų, naudo- jamasi Antikos vaizdiniais.

VUB, IV —30896.

PROSPECTUS OPERIS IN OU0 CONTINETUR EIUSDEM IN TOMOS DISTRIBUTIO. AD PRAESTANTISSIMOS RFGNI POLONIAE, ET M. D. LITUANIAE CIVES. [VEIKALO PROSPEKTAS, KURIAME 15DESTO- MAS JO SUSKIRSTYMAS I TOMUS. Į SAUNIUOSIUS LENKIJOS KARA- LYSTĖS IR LIETUVOS DIDZIOSIOS KUNIGAIKSTYSTĖS PILIE- ČIUS.] — Codex Diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Litua- niae <...>. T. 1, Vilnae, MDCCLVIII. (1758), p. XXIII-XX VIII.

Aptariant archyvinius šaltinius, jų paieškų bei tvarkymo isto- riją, liečiami bendresnio pobūdžio etiniai, politiniai, gnoseolo- giniai klausimai. Kritikuojami T. Livijus ir M. Kromeris už pernelyg laisvą pasakojimą, neparemtą autentiškais dokumen- tais, už objektyvumo ir moksliškumo stoką.

L—18

MAB 544 —

Lit: J. Nowak — Dlužewski, Karta z dziejėw kultury polskiego osiem- nastowiecza.— „„Przeglad humanistyczny“, rocz. 5, 1961, Nr. 1, s. 141—143.

A. Varanavičius

DREVSAS Jonas (Drews Ioannes), 1646.IX.1 Varmėje — 1710. XII.21 Varšuvoje, filosofas, teologas jėzuitas. Vilniaus un-te, Braunsbergo, Kražių jėzuitų kolegijose dėstė poetiką, retoriką, filosofiją, matematiką, teologiją, vadovavo Braunsbergo ir Varšuvos kolegijoms. 1680—83 Vilniaus un-te dėstė filosoliją, paskui — teologiją. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filoso- fijos magistras (1680), teologijos daktaras (1683). Išleido is- torinio, pedagoginio ir religinio turinio raštų. Kaip vienas ra- dikalesniųjų scholastinės filosofijos atstovų, stengėsi remtis

82

Naujųjų laikų gamtos mokslų pasiekimais, ypač ten, kur jie neprieštaravo pagrindiniams scholastikos principams. PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.J Vilniaus un-tas, 1682—863, 169 I.

Dalys: Traciatus de generatione et corruptione, 1—50, Tracta- tus in guatuor libros Aristotelis De meteoris, 51—65. Tractatus philosophicus in tres libros Aristotelis De anima. Dictatus 2 decembris anno Domini 1682, 66—153. Tractatus physicus in Metaphysicam Aristotelis, 153—169.

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofi- jos ir metafizikos paskaitos. Vietomis remiamasi Naujųjų laikų gamtos mokslų pasiekimais, ypač psichologijos paskaitose, mi- nimi stebėjimai mikroskopu.

VUB, F 3 — 2094.

INSTITUTIONES IUVENTUTIS IN VERA SOLIDAOŲ; ERGA DEUM PIE- TATE, IN COMPTA GRAVIĘŲ; MORUM CIVILITATE, ET HUMANIORUM LITERARUM FACULTATE, CONCINNATAE A R.P. JOANNE DREWS SOC: IESU 5. T. D. gĮUARUM PARS PRIMA ETIAM PROVECTIORI AETAĄ- TI PERUTIL!I SERVIT OBSERĘUIO. [JAUNUOMENĖS PAMOKYMAI, SIEKIANT TIKROSIOS IR PASTOVIOS DIEVO MEILES, GRAZIAUSIŲ BEI PRAKILNIAUSIŲ PILIETINIŲ PAPROČIŲ IR ZMOGISKOJO PAZL- NIMO. PARENGTI REVERENDO TEVO JĖZUITO JONO DREVSO, šV. TEOLOGIJOS DAKTARO, KURIŲ PIRMOJI DALIS TAIP PAT LABAI NAUDINGA IR PAGYVENUSIEMS ŽMONĖMS, SIEKIANTIEMS PA- KLUSNUMO.] Brunsbergae Typis Collegij Societatis Jesu. Anno M. DCC. IV. (1704). 244528 p.

Dalys: Flori generis humani adolescentibus ingenuis, fructus honestatis et honoris, 3—12. Institutionum iuventutis pars I. Institutiones in vera solidague erga Deum pietate, 13—24, 1— 171. Institutionum iuventutis pars II. Institutiones in compta morum civilitate, 172—249. Institutionum iuventutis pars III. Institutiones in humaniorum literarum facultate, 250—528.

Moralės ir pedagogikos veikalas, pagrįstas scholastinės etikos, katalikiško auklėjimo ir jėzuitų pedagoginės sistemos princi- pais. III dalyje duodama žinių iš logikos — apie įrodymus, si- logistiką, apibrėžimus, nagrinėjamos retorinės įrodymų formos. Knygą Drevsas parašė, dėstydamas Vilniaus un-te.

VUB, IV—-20080. R. Plečkaitis

DZEVULSKIS Jokūbas (Džiewulski Jacobus), 1708.VII.23— prieš 1771, filosofas, teologas jėzuitas. 1738 baigė Vilniaus un- to teologijos f-ta. 1742—44 Kražiuose dėstė filosofiją. 1751—

83

57 Žeromine ėjo dvasininko pareigas. Išleido religinio turinio raštų.

LIDIUS SEU LAPIS PHILOSOPHICUS <..> PER CURSU BIENNALI CONSUMANDO IN CHODKIEWICIANO COLLEGIO CROSENSI SOC. IESU ANNO 1742 IN ANNUM 1743. [BANDOMASIS, ARBA FILOSOFI- NIS AKMUO <...>, IšDĖSTYTAS DVIMEČIAME KURSE KRAZIŲ JĖ- ZUITŲ CHODKEVIčČIAUS KOLEGIJOJE 1742—43 METAIS.) 424 p. Dalys: Introductio in logicam seu dialectica instructio, |—68. Logica seu philosophia rationalis, 69—228. Tractatus physicus seu philosophia naturalis, 231—416. Argumenta contra de- monstrationem, 419—424,

Rankraštinis filosofijos kursas. Seholastinės logikos ir gamtos filosofijos paskaitos. Sekama tradiciniais jėzuitų ordino teore- tikais, Naujųjų laikų gamtos mokslas ir filosofija neaiškinami.

VUB,F1 — D 34. R. Plečkaitis

DZIALTOVSKIS Dionyzas (Dzialtowski Dionysius), 1729.V1. 3—?, trinitorių filosofijos profesorius. 1743 įstojo į trinitorių ordiną, gaudamas kitą vardą — Dionysius 4 S. Antonio. 1763— 65 Vilniaus trinitorių kolegijoje dėstė filosofiją. Gerai žinoda- mas naujus mokslinius atradimus, paskaitose aiškino žymiau- sių XVII-XVIII a. mokslininkų pasiekimus astronomijoje, fizi- koje, chemijoje ir kt. moksluose. Filosofijos problemas sprendė daugiausia sekdamas G. Leibnico, Ch. Volio, italų filosofo For- tunato Brešiečio pažiūromis.

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.j Vilniaus Antakalnio irinitorių kolegija, 1765—65, 395 I.

Dalys: Introductio ad universam philosophiam, 1—2. Prolego- mena dialecticae, 2—9. Logica, 10—79. Metaphysica seu rectius prima philosophia, 80—240: Metaphysicae pars prima sive on- tologia, 82—165. Metaphysicae pars secunda seu pneumatolo- gia. Psychologia, 165—221. Pneumatologiae pars altera. Theo- logia naturalis, 222—240. Physica partem generalem et spe- cialem complectens clarissimorum moderni saeculi philoso- phorum, gui mechanicam philosophandi methodum amplectunt menti coniormata; atgue Deo T.O.M. adjuvante opera P. F. Dio- nysii a S. Antonio actualis philosophiae professoris usui et commodo discipulorum suorum. In collegio Antecollensi ad Vil- nam ordinis Excalceatorum Sanctissimae Trinitatis de redemp- tione captivorum de anno 1764 in annum 1765 a die 15 kalen-

84

darum novembris communicata, 241—366: Physica generalis, 244—335. Physica specialis, 335—366. Adnotationes in univer- sam philosophiam, 367—395.

Rankraštinis logikos, metafizikos ir fizikos paskaitų kursas. Brandžiausia yra fizikai skirtoji dalis: dėstomi nauji moksliniai atradimai, žymiausių XVII-XVIII a. mokslininkų teorijos — I. Niutono fizika, R. Boškovičiaus dinaminio atomizmo teorija, ginama M. Koperniko sistema.

VUB, F 3—432.

Lit: R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, V.,

1975. R. Plečkaitis

žė

EICHVALDAS Karlas Eduardas (Eichwald Karl Eduard), 1795.VII.5 Mintaujoje — 1876.X1.16 Peterburge, gamtininkas. Baigęs g-ją Mintaujoje, 1814—17 Berlyno ir Vienos un-tuose studijavo mediciną ir gamtos mokslus. 2 metus tobulinosi Svei- carijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje. 1819 Vilniaus un-te apgynė daktaro disertaciją gamtos mokslų, ichtiologijos klau- simais. 1819—21 gydytojas Latvijoje. 1821—27 Tartu ir Kaza- nės un-tuose dėstė gamtos ir medicinos mokslus. 1827—32 Vil- niaus un-to zoologijos ir lyginamosios anatomijos profesorius, 1832—38 Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijoje dėstė z00- logiją, lyginamąją anatomiją ir mineralogiją. 1838 dėstė Peter- burgo Medicinos-chirurgijos akademijoje, o 1839—55 — taipogi ir kalnakasybos in-te. Tyrinėjo Lietuvos ir pietvakarinių Rusijos imperijos sričių florą, fauną, geologijos, mineralogijos ir pale- ontologijos problemas. Zoologijos tyrinėjimuose reiškė evoliu- cines pažiūras. Įrodinėjo spontanišką gyvybės atsiradimą iš vandenyje susikaupusios primityvios medžiagos, susidarius tam palankioms gamtinėms sąlygoms. Pripažino gyvūnijos pasaulio gradaciją, užsibaigiančią stuburiniais gyvūnais, o žmogų laikė aukščiausia šios gradacijos pakopa,

IDEEN ZU EINER SYSTEMATISCHEN ORYKTOZOOLOGIE ODER UBER VERANDERT UND UNVERANDERT AUSGEGRABENE THIERE, ENTWORFEN VON DR. E. EICHWALD, DER KAISERLICHEN GESEL- LSCHAFT DER NATURFORSCHER ZU MOSKAU, DER KURLANDISCHEN GESELLSCHAFT FUR LITERATUR UND KUNST U. A. MITGLIEDE. AUS DEM 2“ BANDE DER JAHRESVERHANDLUNGEN DER KUR- LANDISCHEN GESELLSCHAFT FUR LITERATUR UND KUNST BE- SONDERS ABGEDRUCKT. [SISTEMINĖS ORIKTOZOOLOGIJOS IDĖ- JOS, ARBA APIE IšKASTUS NEIšSILAIKIUSIUS IR ISSILAIKIUSIUS GYVŪNUS, PARASYTA DAKTARO E. EICHVALDO, MASKVOS IMPĖE- RATORISKOSIOS GAMTININKŲ DRAUGIJOS, KURšŠO LITERATŪROS IR MENO DRAUGIJOS IR KT. NARIO., SPECIALIAI PERSPAUSDINTA Iš KURšO LITERATŪROS IR MENO DRAUGIJOS METINIŲ SVARSTY- MŲ 2-0JO TOMO.] Mitau, 1821, 44 S.

86

Dalys: Einleitung, 3—9. Von den verdndert ausgegrabenen Thierūberresten, 9—33. Von den unverūndert augegrabenen Thieren, 33—44.

Paleozoologijos, tuo laiku vadintos oriktozoologija, tyrinėjimuo- se reiškiamos evoliucinės pažiūros. Apžvelgiama žemės plutos evoliucija, su jos procesais siejama gyvūnijos kaita. Gyvūnijos pasaulis traktuojamas kaip nenutrūkstama grandinė, kaip per- ėjimas nuo paprasto prie labiau sudėtingo.

VUB, 6977.

Z0O0LOGIA SPECIALIS OUAM EXPOSITIS ANIMALIBUS TUM VIVIS, TUM FOSSILIBUS POTISSIMUM ROSSIAE IN UNIVERSUM, ET PO- LONIAE IN SPECIE, IN USUM LECTIONUM PUBLICARUM IN UNI- VERSITATE CAESAREA VILNENSI HABENDARUM EDIDIT D. EDU- ARDUS EICHWALD, P. P.O. CAES. ACADEM, SCIENT. PETROP, COR- RESP. CAES. ACAD. NAT. CUR. LEOP. CAROL, MULT. SOCIETT. LIT- TER. SOCIUS. [SPECIALIOJI ZOOLOGIJA, KURIĄ, APRASANČIĄ TIEK GYVUS, TIEK IšKASAMUS GYVŪNUS PIRMIAUSIA RUSIJOS APSKRI- TAI IR LENKIJOS SPECIALIAI, SKIRIAMĄ NAUDOTIS VILNIAUS IM- PERATORIŠKAJAME UNIVERSITETE SKAITOMOSE PASKAITOSE. IS- LEIDO DAKTARAS EDUARDAS EICHVALDAS, PETERBURGO IMPE- RATORISKOSIOS MOKSLŲ AKADEMIJOS KORESPONDENTAS, <...>] PARS PRIOR PROPAEDEUTICAM ZOOLOGIAE ATOŲUE SPECIALEM HETEROZOORUM EXPOSITIONEM CONTINENS. CUM ICONE TITULI ET OUINOUE ALIIS LITHOGRAPHICIS. [PIRMOJI DALIS, APIMANTI ZOOLOGIJOS PROPEDEUTIKĄ IR SPECIALŲ HETEROZOORŲ APRA- ŠYMĄ. SU PAVEIKSLU TITULINIAME PUSLAPYJE IR KITOMIS PEN- KIOMIS LITOGRAFIJOMIS.] Vilnae, 1829, VI +314 p. PARS ALTERA SPECIALEM PODOZOORUM EXPOSITIONEM CONTINENS. [ANTROJI DALIS, APIMANTI SPECIALŲ PODOZOORŲ APRAŠYMĄ.] Vilnae, 1830, 323 p. PARS POSTERIOR SPECIALEM EXPOSITIONEM SPONDYLO- ZOORUM CONTINENS. [SEKANTI DALIS, APIMANTI SPECIALŲ SPONDILOZOORŲ APRASYMĄ.] Vilnae, 1831, 404 p.

Reiškiamos: evoliucinės pažiūros. Įrodinėjamas savaiminis pa- prasčiausių gyvūnijos formų atsiradimas iš vandenyje susikau- pusios primityvios masės. Išdėstoma gyvūnijos pasaulio grada- cija, aptariami genetiniai atskirų pakopų ryšiai.

Lit: Z. Fedorowicz, Ewolucjonizm na Uniwersytecie Wilefskim przed

Darwinem, Wr.-W., 1960. S. Tunaitis

EINORAVIČIUS Kristūpas Pranciškus (Eynarowicz Christo- phorus Franciscus), 1644.VII.23 Trakų vaivadijoje — 1714. IV.22 Kaune, filosofas, teologas jėzuitas. Polocko jėzuitų ko- legijoje studijavo filosofiją, 1694 baigė Vilniaus un-to teologijos I-ta. Gardino, Kražių, Varšuvos, Plocko jėzuitų kolegijose ir

87

Vilniaus un-te dėstė poetiką, retoriką, filosofiją, teologiją. 1700— 03 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. Buvo Kauno, Kražių ir Po- locko kolegijų rektorius. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir ilo- sofijos magistras (1700), teologijos daktaras (1703). Išleido panegirikų ir eiliuotų kūrinių. Scholastinės tilosofijos atstovas, Aristotelio filosofiją aiškinęs pagal jėzuitų teoretikų interpreta- ciją. Fizikos problemas dėstė spekuliatyviai, bemaž neminėda- mas Naujųjų laikų gamtos mokslų pasiekimų.

PORTA AUREA SCIENTIARUM SIVE TRACTATUS PERIPATHETICUS IN UNIVERSAM ARISTOTELIS LOGICAM. [AUKSINIAI MOKSLŲ VAR- TAI, ARBA PERIPATETISKASIS VISOS ARISTOTELIO LOGIKOS TRAKTATAS.] Vilniaus un-tas, 1700—01, 117 I.

Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Yra idėjų, artimų šiuolaikinei logikai, plėtojama loginė semantika. VUB, F 3—1015. Anotuojamajam rankraščiui tapati rankraščio MAB, F 41—26 dalis.

TYROCINIUM PHILOSOPHIAE SIVE INSTRUCTIO ET DISPOSITIO AD LOGICAM, ALIASĘOŲUE SCIENTIAS VULGO. [FILOSOFIJOS PRA- DZIA, ARBA PAPRASTAI TARIANT, LOGIKOS BEl KITŲ MOKSLŲ SUTVARKYMAS IR IšDĖSTYMAS.] Vilniaus un-tas, 1700, 200 £. Dalys: Dialectica. Tradita anno Domini 1700 atgue inchoata prima septembris, 1—66. Porta aurea scientiarum sive tractatus peripatheticus in universam Aristotelis logicam anno Domini 1700, 67—200.

Rankraštinis scholastinės logikos paskaitų kursas. Yra idėjų, artimų šiuolaikinei logikai. Išplėtotos abstrahavimo, universa- lijų ir predikamentų koncepcijos.

VUB, F 3—1014. Anotuojamajam rankraščiui tapati rankraš- čio MAB, F 41—26 dalis.

PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus un-las, 1702—03, 125 I.

Dalys: Tractatus peripatheticus continens naturalem scientiam tertio philosophiae anno expediendus. Respondens libris duobus Aristotelis De ortu et interitu et libris tribus De anima, 2—107. Triennalis cursus philosophici. Metaphysica seu scientia trans- naturalis, 108—115.

Rankraštinis filosotijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos ir metalizikos paskaitos, kuriose sekama tradiciniais jėzuitų or- dino teoretikais.

VUB, F 3—771. Anotuojamajam rankraščiui tapatus rankraštis MAB, F 41—708.

88

CONCLUSIONES EX UNIVERSA LOGICA. DISPUTABANTUR IN AL- MA ACADEMIA ET UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS IESU A RELIGIOSIS EIUSDEM SOCIETATIS, ANNO DOMINI 1701 MENSE OCTOBRI. [VISOS LOGIKOS IšVADOS. DISPUTUOTA VILNIAUS JĖ- ZUITŲ AKADEMIJOJE IR UNIVERSITETE SIO ORDINO NARIŲ, 1701 VIESPATIES METAI SPALIO MENUO.] I p.

Vilniaus un-to studentų filosofijos disputų tezės, parengtos, va- dovaujant filosofijos profesoriui Einoravičiui. Dvidešimtyje tezių dėstomi bendriausi scholastinės logikos teiginiai. Išspausdintos viename didesnio formato puslapyje, įrištos kartu su rankraš- tiniu Einoravičiaus dėstytų logikos paskaitų kursu.

VUB, F 3—1014.

CONCLUSIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA. DEFENDENTUR IN ALMA UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS IESU A RELIGIOSIS EIUSDEM SOCIETATIS PRAESIDE REVERENDO PATRE CHRISTO- PHORO EYNAROWICZ SOCIETATIS IESU, ARTIUM LIBERALIUM ET PHILOSOPHIAE DOCTORE, ORDINARIO METAPHYSICES PROFES- SORE. ANNO DOMINI 1703. [VISOS FILOSOFIJOS IšVADOS. GINTOS VILNIAUS JĖZUITŲ UNIVERSITETE KRUOPšČIŲJŲ SIO ORDINO NARIŲ, VADOVAUJANT REVERENDUĮ TĖVUI JĖZUITUI KRISTUPUI EINORAVIČIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTARUI, ORDINARINIAM METAFIZIKOS PROFESORIUI. 1703 VIESPATIES METAI] 1 p.

Parengtos nežinomų Vilniaus un-to studentų jėzuitų, šios te- zės galėjo būti skirtos disputui arba filosofijos moksliniam laip- sniui įgyti. Jose dėstomi bendriausi scholastinės filosofijos tei- giniai. Viso išspausdinta 50 tezių: 1—8 logikos, 9—46 fizikos, 47—50 metatizikos.

VUB, IV —30586. R. Plečkaitis

(6

GATĖJAS Pjeras (Gatey Petrus, Gatey Pierre Francois), 1742.11.27 Bezansono vyskupijoje — ?, filosoias jėzuitas, moks- lininkas. Prancūzijoje studijavo matematiką. 1762 atvyko į Vil- nių. 1766 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą, 1770 — teologijos f-tą. Bestudijuodamas Vilniaus jėzuitų Kilmingųjų kolegijoje, dėstė matematiką ir prancūzų k., 2 m. specializavosi astrono- mijoje kaip M. Počobuto asistentas. 1770—71 minėtoje kolegi- joje dėstė filosofiją, matematiką ir prancūzų k. Nuo 1772 dirbo un-to astronomijos observatorijoje. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1770), kanonų teisės daktaras (1773).

CATECHISME CRITIGŲUE, MORAL ET POLITI0ŲUE. A L'USUGE DES JEUNES SEIGNEURS POLONOIS, OUI APPRENNENT LA LANGUE FRANGOISE PAR MR. L'ABLE PIERRE GATEY CI-DEVANT JĖSUITE. [KRITIKOS, MORALES IR POLITIKOS KATEKIZMAS. SKIRIAMAS LENKŲ BAJORISKAJAI JAUNUOMENEI, KURI MOKOSI PRANCŪZŲ KALBOS. PARAŠYTAS KUNIGO EKSJĖZUITO PJERO GATĖJO] A Vil- na, de Limprimerie Royale de L'Universitė, 1774, 132 p.

Knyga parašyta klausimų-atsakymų forma. Įrodinėjama, kad mokslas neprieštarauja religijai, propaguojami katalikiškosios moralės principai, skelbiamas paklusnumas valdančiajai feoda- lų klasei. 1776 išėjo lenkiškas šios knygos vertimas, kuriame kartu duodamas ir prancūziškas tekstas: „,„Katechizm krytyczny, moralny y polityczny. Napisany przez J. X. Gatey“, w Wilnie, 1776, 272 s.

VUB, IV—22953, R. Plečkaitis GEDIMINAS apie 1275 — apie 1341, Lietuvos didysis kuni- gaikštis (1316—41), diplomatas, politikas, vienas Lietuvos

centralizuotos feodalinės valstybės kūrėjų, kovos su kryžiuočių Ordinu ir totoriais organizatorius. Išvystė aktyvią diplomatinę

90

veiklą, siekdamas įveikti Kryžiuočių Ordino ir Hanzos sukurtą ekonominę ir politinę Lietuvos izoliaciją. Bandė, neutralizuo- damas Ordiną, priimti Romos krikščionybę. 1323 sudarė su Li- vonija taikos ir prekybos sutartį, vėliau patvirtintą popiežiaus. 1325 sudarė sutartį su Lenkija, nukreiptą prieš kryžiuočius. Lietuva, faktiškai likdama pagoniška, Gedimino laikais susi- laukė tarptautinio pripažinimo.

Visuomenines Gedimino pažiūras ir diplomatinę veiklą atspindi jo laiškai, rašyti aktyvių lietuvių tautos kovų su kryžiuočiais laikotarpiu. Išliko 6 laiškų, rašytų lotynų ir senąja vokiečių kal- bomis, nuorašai (vienas laiškas popiežiui, kiti penki įvairiems vokiečių miestams, vienuolių ordinams, vyskupams ir kt.). Sep- tinto laiško, rašyto popiežiui, turinys atpasakojamas popiežiaus bulėje. Gedimino pažiūros atsispindi taip pat popiežiaus legatų pasiuntinių pranešime apie derybas Vilniuje Lietuvos krikštiji- mosi klausimu, 1323 Lietuvos taikos sutartyje su Livonijos Or- dinu, Ryga ir jų sąjungininkais, 1326 atvykusio į Rygą Lietu- vos pasiuntinio Lesės pareiškime. Gediminui pirmajam pavyko tarptautiniu mastu sukompromituoti Ordiną, atskleidžiant už- kariautojiškus, grobikiškus jo tikslus. Atsakydamas į Gedimino laiškus, popiežius prižadėjo, Lietuvai priėmus krikščionybę, tar- pininkauti, sudarant su Ordinu taiką. Laiškuose simpatizuoda- mas katalikybei, vidaus politikoje Gediminas vadovavosi reli- gine pakanta. Kaip valdovas atstovavo feodalų klasei, buvo jos interesų reiškėjas, tačiau kartu gynė laisvuosius žmones — pagrindinę jėgą, atlaikiusią kovas su kryžiuočiais, saugojo jų teises ir privilegijas. Tautų tarpusavio santykius, kaip tai maty- ti iš laiškų, Gediminas siūlė grįsti religinio pakantumo ir nesi- kišimo į kitų kraštų vidaus reikalus principais. XIV a. Europoje tai buvo pažangios mintys.

LAISKAS POPIEZIU! JONUI! XXII. Gedimino laiškai. Parengė V. Pa- šuta ir I. Štal, V., 1966, p. 23—27. (Sufrumpintai toliau: Gedimino laiškai. Tekstai leidinyje publikuojami originalo (lotynų, senąja vokiečių), lietuvių ir rusų kalbomis). Pirmoji publikacija: Liv-, Esth- und Curlandi- sches Urkundenbuch, hrsg. von F. G. von Bunge, Bd. 2, 1301—1367, Reval, 1855, S. 140—141 (Nr. 687).

Aiškinamos Lietuvos karalystės, Mindaugo laikais priėmusios krikščionybę, grįžimo į senąją tikybą priežastys. Pagrindine laikoma priešiškas kryžiuočių požiūris į Lietuvos krikštą, pri- imtą apeinant Ordiną. Nurodoma, kad prieštaravimai tarp Lie- tuvos ir Ordino turi ne religinį, bet politinį pagrindą, kad Lie- tuvos valstybė kariauja su krikščionimis ne dėl to, kad sunai-

91

kintų katalikų tikėjimą, bet priešindamasi daromoms skriau- doms. Primenama, jog panašiai elgiasi krikščionių karaliai ir valdovai. Laiške parašymo data nenurodyta. Remiantis Gedimi- no nuoroda į šį laišką 1323 sausio 25 d. laiške, jis datuojamas 1322.

1323 M. SAUSIO 25 D. LAISKAS LIUBEKO, ZUNDO, BREMENO, MAG- DEBURGO, KELNO IR KITŲ MIESTŲ PILIEČCIAMS.— Gedimino laiškai, p. 28—37. Pirmoji publikacija: Pyccko-14B0HCKIe AKTBI, cočp. K. E. Ha- nepcKHM, CII6., 1868, c. 31—32 (Ne 54).

Rašoma apie palankias sąlygas platinti krikščionybę Lietuvoje. Nurodomos kryžiuočių daromos kliūtys jai plisti. Atsispindi pa- stangos ekonomiškai stiprinti valstybę. Kviečiami riteriai, dva- sininkai, amatininkai, pirkliai ir kt. Iškeliama vadovavimasis išmintimi ir teisybe tarpusavio santykiuose. Ieškoma bendrų principų tarptautiniams santykiams reguliuoti.

1323 M. GEGUŽĖS 26 D. LAIŠKAI: 1) LIUBEKO, ROSTOKO, ZUNDO, GREIFSVALDO, STETINO IR GOTLANDO PILIECIAMS; 2) DOMINIKO- NU ORDINO VIENUOLIAMS; 3) PRANCISKONŲ ORDINO VIENUU- LIAMS.— Gedimino laiškai, p. 37—57. Pirmoji publikacija: Liv-, Esth- und Curlandisches Urkundenbuch, hrsg. von F. G. von Bunge, Bd. 2, 1301—1367, Reval, 1855, 5. 141—146 (Nr. 688—690).

Pranešama apie apsisprendimą krikštytis. Rašoma, kad Lietu- voje galima įvesti krikščionybę taikiu būdu. Smerkiamas jos platinimas jėga. Pasisakoma už taiką ir tarpusavio pasitikėjimą tarptautiniuose santykiuose, teisinį žmonių santykių reguliavi- mą.

1323 M. SPALIO 2 D. GEDIMINO TAIKOS SUTARTIS SU ORDINU, SU REVELIO ZEMES DANŲ VIETININKU, VYSKUPAIS IR RYGA.— Gedi- mino laiškai, p. 64—75. Pirmoji publikacija: Preussisches Urkundenbuch, hrsg. von M. Hein und E. Maschke, Bd. 2, Lt. I, Kėnigsberg Pr., 1932, S. 301—302 (Nr. 418).

Teisingumas ir lygiateisiškumas laikomi svarbiausiais princi- pais, reguliuojant tarptautinius santykius. Kalbama apie feoda- lų teises į jiems priklausomus žmones.

POPIEZIAUS LEGATŲ PASIUNTINIŲ PRANEšIMAS.—- Gedimino laiš- kai, p. 116—145. Pirmoji publikacija: Pycecko-nuBoncKue aKTB, c06p. K. E. Hanepckuuw, CII6,, 1868, c. 42—48 (Ne 67).

Atpasakojant Gedimino pasisakymus, išryškinami ideologiniai lietuvių kovos su kryžiuočiais aspektai, nušviečiami prieštara- vimai krikščionybės įvedimo klausimu krašto viduje. Nurodoma, jog Gediminas neigia kreipęsis į popiežių dėl krikšto, išdėsto- mos atsisakymo krikštytis priežastys. Kritikuojama krikščionių, ypač kryžiuočių, dorovė. Pažymima Gedimino religinė toleran-

92

— — er E ——————— E —— E ——— A ——— 7 —— r ———

cija, jo teikiama didelė reikšmė, bendraujant su žmonėmis, am- žiaus skirtumui. Pranešime parašymo data nenurodyta. Remian- tis tuo, kad popiežiaus legatai į Rygą atvyko 1324 rugsėjo 22 d., jų pasiuntiniai į Vilnių — lapkričio 3 d., o lapkričio 25 d. jie sugrįžo atgal į Rygą, pranešimas datuojamas 1324,

LAIŠKAS DORPATO, EZELIO VYSKUPAMS, REVELIO ZEMĖS DANŲ VIETININKUI IR RYGOS MIESTO TARYBAI.— Gedimino laiškai, p. 166— —173. Pirmoji publikacija: Liv-, Esth- und Curlūndisches Urkundenbuch, hrsg. von F. G. von Bunge, Bd. 6, Riga, 1873, S. 484—485 (Nr, 3074). Pranešama, kad kryžiuočiai nesilaiko taikos sutarties. Smer- kiama kryžiuočių dorovė, sakoma, kad ,...jie nebijo dievo, neger- bia žmonių ir elgiasi kaip žmonės, kurie tiki tik savo rankos jėga“. Nurodomos Lietuvos pastangos vesti taikią užsienio po- litiką. Laiške parašymo data nenurodyta. Remiantis užuomina apie Rygos arkivyskupo Fridricho sugrįžimą (1324 rugsėjo 22 d.), jis datuojamas 1324 vėliau rugsėjo 22 d.

1326 M. KOVO 2 D. GEDIMINO PASIUNTINIO LESES PAREISKIMAS.—- Gedimino laiškai, p. 174—187. Pirmoji publikacija: Pyceko-nuBOHCKHė AKThI, co6p. K. E. Hanepckuwm. CIl6,, 1868, c. 50-52 (Ne 71).

Lietuvos pasiuntinio Lesės Gedimino vardu padarytame Rygo- je pareiškime nurodoma, jog kryžiuočiai nesilaiko taikos su- tarties, nepaiso popiežiaus autoriteto. Pabrėžiama, jog tarptau- tiniai nesutarimai turi būti sprendžiami taikiai, o ne jėga. Pa- sisakoma už teisę gintis užpultam. Nurodoma, jog Lietuva siekia taikiai sugyventi su kaimyniniais kraštais.

Lit: V. Gidžiūnas, De fratribus minoribus in Lituania usąue ad defini- tivam introductionem observantiae, I, Romae, 1950. H. Spliet, Die Briefe Gedimins. Ein Beitrag zur Geschichte der Stadt Riga, Sinsheim, 1953. K. Sideravičius, Sunkiausių kovų šimtmetis, kn.; Lietuvių karas su kryžiuočiais, V., 1964, p. 185—231. V. Pašuta, Gedimino laiškai kaip is- torijos šaltinis, kn.: Gedimino laiškai. Parengė V. Pašuta ir I. Stal, V., 1966, p. 7—19. R. Batūra, Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą, V.,

1975. J. Kudirka

GINKEVIČIUS Mykolas (Ginkiewicz Michael), 1594 Žemaiti- joje — 1663.VI1I 4 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. 1623 Braunsbergo jėzuitų kolegijoje baigė filosofijos studijas, o 1627 — Vilniaus un-to teologijos f-tą. Vilniaus un-te dėstė poe- tiką, retoriką, 1630—33 Pultuske — filosofiją, paskui vėl Vil- niaus un-te — teologiją. 1641—44 Nesvyžiaus kolegijos rekto- rius, 1645—50 Vilniaus jėzuitų profesų namų viršininkas. Iš- vykęs į Romą, 7 metus ėjo ten bažnytines pareigas. Grįžęs

93

1662 buvo paskirtas Vilniaus un-to rektoriumi. Mirė eidamas šias pareigas. Išleido panegirikų ir religinio turinio raštų. PHYSICA. ĮFIZIKA.] Pultusko įėzuiių kolegija, 1631—32, 297 I. Dalys: In octo libros Physicorum Aristotelis commentari, 1—200. In lib- ros IV De Coelo, 201—257,. In IV libros Metheororum, 258—297. Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas. Sekama nominalizmu, materijai pripažįstama savarankiškumas formos atžvilgiu. Vietomis remiamasi D. Frakastoro, Ch. Klavi- jaus, Dž. Kardano ir kt. Renesanso mokslininkų pažiūromis.

MAB, F 41—543. R. Plečkaitis

GIZBERTAS Boguslavas Mykolas (Gizbert Boguslavus Micha- el), 1682.X1.18 Lietuvoje — 1730.II.7 Romoje, filosofas, teologas jėzuitas. 1707 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą, 1714 — te- ologijos f-tą. Varšuvos, Kražių, Slucko kolegijose ir Vilniaus un-te dėstė poetiką, retoriką, teologiją. 1720—23 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos dak- taras (1720), teologijos daktaras (1725). Nuo 1726 Lietuvos jėzuitų įgaliotinis Romoje. Scholastinės filosofijos atstovas. Gin- damas scholastiką nuo Naujųjų laikų gamtos mokslo filosofinių išvadų, stengėsi pastarąsias nuneigti. Kritikuodamas kai kurias tomizmo koncepcijas, laikėsi viduramžių idealizmo pažiūrų, pro- pagavo modalizmo koncepciją.

PHILOSOPHIA NATURALIS SIVE PHYSICA PER TRACTATUS PHYSI- COS IN LIBROS ARISTOTELIS DE PHYSICO AUDITU ACADEMICIS AUDITORIBUS IN ALMA UNIVERSITATE VILNENSI PROPOSITA AN- NO HUMANAE NATURAE CONIUNCTI HYPOSTATICE DEI 1721. [GAM- TOS FILOSOFIJA, ARBA FIZIKA, ISDESTYTA FIZIKOS TRAKTATAIS APIE ARISTOTELIO VEIKALO „FIZIKA“ KNYGAS AKADEMINIAMS KLAUSYTOJAMS VILNIAUS UNIVERSITETE 1721 METAIS, ZMOGAUS PRIGIMTIES PAJUNGTAISIAIS DIEVO HIPOSTAZEI] 314 p.

Dalys: Prooemium. Guaestiones prooemiales de natura, obiecto et divisione physicae, 2—4. Tractatus primus. De principiis in- trinsecis corporis naturalis, 4—109. Tractatus secundus. De principatio et principatione seu de toto composito et unione, 110—156. Tractatus tertius. De causis, 156—262. Tractatus gu- artus. De proprietatibus corporis naturalis, 262—306, Tractatus guintus. De mundo et coelo, 306—214.

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos paskaitos. Naujųjų laikų mokslininkų — M. Koperniko, G. Ga- lilėjaus, R. Dekarto ir kt. pažiūrų kritika.

VUB, F 3—860. R. Plečkaitis 94

GOLIANSKIS Pilypas Nerėjus (Golanski Filip Nereusz), 1753.VIII.30 Krokuvos vaivadijoje — 1824.1.26 Vilniuje, litera- tūros teoretikas, teologas pijoras, Vilniaus un-to profesorius. Mokėsi Podolinco pijorų kolegijoje. Iki 1782 mokytojavo įvai- riose Lenkijos pijorų m-lose. Būdamas teologijos ir filosofijos daktaru, 1783—87 Varšuvos Kilmingųjų kolegijoje dėstė reto- riką. 1787 lotynų ir lenkų literatūros profesoriaus pavaduotojas Lietuvos Vyriausiojoje m-loje, 1792 išrinktas katedros vedėju. 1803—23 Vilniaus un-to moralinių ir politinių mokslų I-to Sv. Rašto profesorius, knygų cenzorius. 1804 dalyvavo Varšuvos Mokslo bičiulių d-jos, tyrusios lietuvių ir latvių kalbas, veiklo- je. Nuo 1808 dėstė homiletiką Vilniaus un-te. 1817—19 litera- tūros f-to dekanas. Aukštino Edukacinės komisijos veiklą. Rei- kalavo liaudies švietimo gimtąja kalba. Rašė kalbas, pamoks- lus bei didaktinius kūrinius.

O WYMOWIE I POEZYI. EDYCIA TRZECIA. PRZEZ X. FILIPA NERY- USZA GOLANSKIEGO. SCHOLARUM PIARUM, DAWNIEYSZEGO PRO- FESSORA WYMOWY I LITERATURY W SZKOLE GEOWNEY LITEWS- KIEY. [APIE ISKALBĄ IR POEZIJĄ. TREČIAS LEIDIMAS. PARASĖ KUN. PIJORAS PILYPAS NERĖJUS GOLIANSKIS, BUVĘS ISKALBOS IR LITERATŪROS PROFESORIUS LIETUVOS VYRIAUSIOJOJE MO- KYKLOJE.] w Wilnie, 1808, 600 s. Pirmoji publikacija: O wymowie i poe- zyi. Przez X. Golanskiego S. P. Nauczyciela Wymowy, w Szkotach publicz- nych Warszawskich, w Warszawie, 1786, 315 s.

Dalys: Zamiar i początek wymowy, 1—84. Zasady į pomocy wymowy, 84—185. O mowie krasomowskiey, 185—221. O wy- borze myšli, 222—245,. O wystowieniu, 245—292, O stylu, 292— 460. O poezyi, 461—481. Podzialt poezyi, 481—524. O poezyi dramatyczney, 524—559. O wierszu bohatyrskim, 560—587. O poezyi dydaktyczney, 587—600.

Literatūros teorija, derinanti tradicinio klasicizmo principus su Šviečiamojo amžiaus prancūzų ir lenkų estetikos idėjomis. Pla- čiai aptariami poezijos genezės, savitumo, funkcijų, vaizdinių vaidmens ir kt. klausimai.

ALLEGORYE STAROŽYTNE W STOSUNKU DO I WIEKU SLAWNYCH LUDZI PLUTARCHA I CZASOW BOHATYRSKO-MITOLOGICZNYCH, PRZEZ X. FILIPA NERYUSZA GOLANSKIEGO, SCHOLARUM PIARUM, PROFESSORA LITERATURY W SZKOLE GLOWNEY LITEWSKIEY. ĮSENOVĖS ALEGORIJOS, LIEČIANČIOS PLUTARCHO I AMZIAUS ĮZYMIUOSIUS ŽMONES BEI DIDVYRIšŠKUOSIUS MITOLOGINIUS LAI- KUS, PARASĖ KUN. PIJORAS PILYPAS NERĖJUS GOLIANSKIS, LI- TERATŪROS PROFESORIUS LIETUVOS VYRIAUSIOJOJE MOKYKLO- JE.] w Wilnie, Roku 1801, 20+311+3 s.

95

Prancūzų autorių pavyzdžiu racionalistiškai aiškinama antiki- nė mitologija, mitologinės tematikos literatūros kūriniai. Naudo- jamasi IV-tuoju Ž. Lalando astronomijos tomu.

LITERATKA CHINSKA. DLA LITERATEK I LITERATOW. W EUROPIE. Z NIEKTOREMI WIADOMOSCIAMI O CHINACH I CHINCZYKACH: Z ICH AUTOROW, HISTORYI, MYSLI, ZDAN I PRAWIDEL: Z NIEKTO- REMI ORAZ ICH PRZYSLOWIAMI: SPOSOBEM TEUMACZENIA SIĘ, I FILOZOFIIĄ KONFUCYUSZA. WEDLE DOKEADNIEYSZYCH PAMIĘT- NIKOW O CHINACH. PRZEZ DAWNIEYSZEGO PROFESSORA LITERA- TURY I WYMOWY W SZKOLE GE. LITEW. [KINIJOS LITERATE. EU- ROPOS LITERATĖMS IR LITERATAMS. SU KAI KURIOMIS ZINIO. MIS APIE KINIJĄ IR KINUS Iš JŲ AUTORIŲ, ISTORIJOS, MINTIES, NUOMONIŲ IR TAISYKLIŲ, TAIPOGI SU KAI KURIOMIS JŲ PATAR- LĖMIS, TEISINIMOSI BŪDU IR KONFUCIJAUS FILOSOFIJA. PAGAL TIKSLIAUSIUS SALTINIUS APIE KINIJĄ. PARASĖ BUVĘS LITERA. TŪROS IR IšKALBOS PROFESORIUS LIETUVOS VYRIAUSIOJOJE MOKYKLOJE.] w Wilnie, 1810, 238 s. Autorius nenurodytas. Trumpa senovės Kinijos kultūros ir literatūros laimėjimų ap- žvalga. Išskiriama Pan-Hoei-Pa kūryba, pažymimi jos nuopel- nai, aiškinant moters vaidmenį visuomenėje. Dėstomos morali- nio moterų auklėjimo taisyklės, aptariama jų socialinė padėtis, vaidmuo vyrų atžvilgiu, tradicijų ir papročių įtaka moterims. Daromos pamokančios išvados apie moters prigimtį. Daugelis feodalinių moters pareigų šeimai, vyrui, giminėms laikoma am- žinomis, prigimties sąlygotomis. Analizuojamos Koniucijaus, Lao-czi ir Kung-czi filosofinės koncepcijos. FILOZOF I ANTI-FILOZOF. ROZMOWY W ZARZUTACH I ODPOWIED- ZIACH. DLA DOCHODZENIA I UZNANIA PRAWDY PRZEZ PROFESO- RA PISMA S-GO W IMP. UNIV. (FILOSOFAS IR ANTIFILOSOFAS, POKALBIAI PRIEKAIšŠTAIS IR ATSAKYMAIS TIESAI PASIEKTI IR PAZINTI. PARAŠĖ ŠV. RASTO PROFESORIUS IMPERATORIŠKAJAME UNIVERSITETE.] w Wilnie i Warszawie, 1811, XI+196 s. Autorius nenu- rodytas. 9 apologetinio pobūdžio dialogai. Polemizuojama religijos es- mės, jos visuomeninio vaidmens, vietos moksliniame pažinime klausimais. „Filosofo“ argumentais išryškinamas pozityvusis visuomeninis religijos turinys, „antifilosofo“ — mėginama tą turinį nuneigti, skeptiškai abejojama religijos svarba, pažįstant dievą ir žmogų. Abipusiai remiamasi Šv. Rašto bei įvairių filo- sofinių traktatų apie dievą, sielą, nemirtingumą ir žmogų frag- mentais ir jų komentarais. Lit: M. Dynowska, Filip Nereusz Golanski na tle wspolezesnej epoki. Kr., 1916. S. Pietraszko, Doktryna literacka polskiego klasycyzmu, Wr. —W.—Kr., 1966.

E. Vasileuvskis

96

GOLUCHOVSKIS Juzefas Vaitiekus (Gotuchowski Jozef Woj- ciech), 1797.IV.14 Kucharų Lončkose — 1858.XI.22 Garbačo dvare, Iilosoias, Vilniaus un-to profesorius. 1809—17 mokėsi Vienos Teresės kolegijoje. 1817—20 studijavo teisę Varšuvos un-te. 1821—22 Erlangene ir Heidelberge studijavo filosofiją, draugavo su F. Šelingu. Heidelbergo un-to filosofijos daktaras (1822). 1821 laimėjo konkursą Vilniaus un-to filosofijos kated- rai užimti, tačiau tik 1823 rudenį galėjo pradėti skaityti paskai- tas. Vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė skelbti G. Hegelio ir F. Selin- go idealistinę dialektiką. Sunerimusi dėl naujų idėjų ir Golu- chovskio populiarumo, carinė valdžia 1824.1II.14 įį iš un-to atleido. 1824—25 Varšuvos Mokslo bičiulių d-jos narys-kores- pondentas. 1826 apsigyveno Garbačo dvare, kur laisvalaikiu nuo agronominių bandymų rašė darbus filosofiniais teisės, visuo- meninės santvarkos ir kt. klausimais. 1846 atnaujino mokslinius ir draugiškus santykius su Šelingu ir kt. vokiečių filosofais. Filosofinės Goluchovskio pažiūros formavosi Šelingo idėjų vei- kiamos. Pažinimo teorijoje pripažino intuicijos ir jutimų priori- tetą. Neigė proto visagalybę. Atmetė XVIII a. materializmą, utopinį socializmą ir komunizmą. Nepritarė idealistinės krypties panteizmui. Pažiūromis į asmenybę buvo idealistas, vystė vadi- namąją individualios asmenybės vertės koncepciją. Visuomeni- nės sutarties teorijai priešpastatė valstybės-tautos teoriją, aiš- kinančią, jog kiekviena asmenybė yra būtina visuomeninio or- ganizmo visumos dalis. Valstybę-tautą laikė dievo kūriniu, kuriame reiškiasi „tautos dvasia“. Skelbė, jog filosofija turinti atkurti tą dvasią. Kritikavo baudžiavą, tačiau neieškojo kelių radikaliai išspręsti valstiečių klausimą. Filosofiją mėgino su- taikyti su religija, pirmasis iškėlė „tautinės filosofijos“ Lenki- joje ir Lietuvoje problemą. Antropologinių žmogaus savybių ai- škinimu Goluchovskis buvo artimas XVIII-XIX a. vokiečių ro- mantikams. Šitai akivaizdu ir jo iracionalistiškai suvoktoje meilės koncepcijoje, kurioje visuomeniniai ryšiai grindžiami re- liginiais tikėjimo ir meilės jausmais. Kartu jis kovojo su švie- čiamojo racionalizmo tradicijomis. Teisės vaidmens visuomenėje klausimu puolė I. Kanto ir G. Hegelio doktrinas. Individualios žmogaus asmenybės vystymo problemą siejo su privatinę nuo- savybe. Iš teistinių ir romantinių visuomeninio atomizmo po- zicijų nagrinėjo šeimą kaip pagrindinę visuomenės instituciją, iormuojančią žmogaus asmenybę.

4. 1021 07

ROZPRAWA KONKURSOWA. [ĮKONKURSINIS TRAKTATAS.| 1821, 83 k.

Dalys: Przedmowa, 2. Wstep. Krėtki rys częšci filozoiią sktada- igcych, 3—4, I. Logika, 4—6. II. Metafizyka, 17—30. III. Fi- lozoiia moralna, 31—43. Plan dawania filozofii, 44—65, Cel- nieysi pisarze filozofii, z ktorych tę naukę požytecznie czerpač možna, 66—83.

Rankraštinis traktatas, kuriuo Goluchovskis laimėjo konkursą Vilniaus un-to filosofijos katedros profesoriaus vietai užimti. Skiriama teorinė ir praktinė filosofija. Teorinė filosofija skirs- toma į logiką ir metafiziką. Įvadas į šias disciplinas yra antro- pologija. Praktinė filosofija skirstoma į prigimtinę teisę ir etiką. Filosofijos objektas, kurio pasirinkimas priklauso nuo žmogaus valios, skirstomas į logikos, metafizikos ir moralės filosotijos objektus. Pažinimo aktai esą aktyvūs ir pasyvūs. Logika api- būdinama kaip mokslas, susisteminantis sąvokinio mąstymo principus. Traktatas paskelbtas leidinyje „Archiwum Historii Filozotii i Myšli Spotecznej“, t. 8, W., 1962. Darbas parašytas populiarinant Hegelio ir Šelingo idealistinę dialektiką. Pabrė- žiamas vystymosi principas, kuris aiškinamas remiantis Hege- lio triados koncepcija.

MAB, F 18—90,

DIE PHILOSOPHIE IN IHREM VERHALTNISSE ZUM LEBEN GANZER VOLKER UND EINZELNER MENSCHEN. EIN VERSUCH VON JOZEPH GOLUCHOWSKI DOKTOR DER PHILOSOPHIE. [FILOSOFIJOS REIKS5- ME TAUTŲ IR INDIVIDŲ GYVENIME. FILOSOFIJOS DAKTARO JU- ZEFO GOLUCHOVSKIO TYRINĖJIMAS.| Erlangen, 1822, XVIĄ-219 s. Kritikuojama siaurai profesinė pažiūra į pasaulėžiūros klausi- mus kaip nepakankama. Ginamas sintezės metodas filosotijoje. Intuicijos vaidmens pažinime klausimu skelbiamos artimos Še- lingui mintys. Aiškinama, jog filosotija turinti ieškoti pirminių idėjų, vienijančių atskirus mokslus, ji privalo suvokti pasaulį kaip universalų, dievišką. Atmetama visuomeninio atomizmo teorija. Pabrėžiamas filosofijos ir religijos ryšys, religijos įtaka visuomeninei tautos valiai. Aukščiausius humanistinius žmo- gaus jausmus turi formuoti vadinamoji „tautinė filosofija“, kon- centruojanti „bendrą atskiros tautos dvasią“. Darbas pašvęstas Goluchovskio mokytojui ir bičiuliui Selingui.

OTWARCIE KURSU FILOZOFII W WILNIE W R. 1822/23 PRZEZ JūO- ZEFA GOEUCHOWSKIEGO. [FILOSOFIJOS KURSĄ 1822/23 M. VIL-

NIUJE PRADEDANT, PARAšĖ JUZEFAS GOLUCHOVSKIS.] — „Biblio- teka Warszawska“, t. 2, 1842, s. 225—258.

98

Nagrinėjamas filosofijos objektas. Aiškinama, jog filosofija turinti pažinti dievą, sielos nemirtingumą, dorovę, taiką, žmo- gaus lemtį. Pagrindinis jos tikslas — tirti dievo kūrybą, įrody- ti jos esmę. Filosofija pasižymi universalumu, ji apima pasau- lį. religiją, dievą. Kartu ji yra ir metodologinė priemonė, moki- nanti nepaskęsti smulkiose problemose, o siekti „universalaus“ pažinimo. Skelbiamam autoriaus filosofiniam idealizmui pri- einamiausi yra poezija, menas ir religija.

PROGRAM KURSU FILOZOFII PRZEZ JOZEFA GOLEUCHOWSKIEGO DOKTORA FILOZOFII I PROFESSORA NADZWYCZAYNEGO W UNI- WERSYTECIE WILENSKIM W CIAGU ROKU SZKOLNEGO 1823/24 WYK- EADAC SIE MAIĄCEGO. [FILOSOFIJOS KURSO PROGRAMA, PARENG- TA JUZEFO GOLUCHOVSKIO, FILOSOFIJOS DAKTARO IR EKSTRA- ORDINARINIO PROFESORIAUS, TURINČIO DĖSTYTI 1823—24 MOKSLO METAIS VILNIAUS UNIVERSITETE] — „Archiwum komisji do badania historji filozofji w Polsce“, t. 5, 1933, s. 20—27.

Filosofijos kursą skaitant, didžiausias dėmesys skirtinas filo- sotinei antropologijai. Jos paskirtis — „uždegti širdis religijai it dorovei“.

PROGRAM KURSU FILOZOFII CAEKOWITEGO PRZEZ NADZWYCZAY- NEGO PROFESORA TEYžZE NAUKI W IMPERATORSKIM UNIWERSY- TECIE WILENSKIM WYKEADAC SIĘ MAIĄCEGO, W SKUTKU UWAG JW. SENATORA NOWOSILCOWA NA NOWO ULOŽONY. [PILNO FILO- SOFIJOS KURSO PROGRAMA, Iš NAUJO PAGAL JO PRAKILNYBĖS SENATORIAUS NOVOSILCEVO PASTABAS EKSTRAORDINARINIO TO MOKSLO PROFESORIAUS, TURINČIO DESTYTI IMPERATORISKAJĄ- ME VILNIAUS UNIVERSITETE, SUDARYTA.| — „Archiwum komisji do badania historji filozofji w Polsce“, t. 5, 1933, s. 37—53.

Filosotijos kurso programa, sudaryta atsižvelgiant į N. Noyvosil- cevo pastabas. Terminas „gamta“ keičiamas terminu „išorinis pasaulis“. „Filosofinė žmogaus problema ketinama nagrinėti šeimos, bažnyčios, politinio gyvenimo visumoje, žadama tirti žmogaus santykį su dievu. Skiriama įgimtas tobulumas ir įgy- tas žmogaus pastangomis tobulumas. Tobulumo viršūnę laikoma dorovingumas ir religingumas. Tvirtinama, jog valstybei kaip vientisam organizmui būtina politinė nelygybė. Moralinė filo- sofija grįstina Evangelijos dvasia.

MOWA PROFESSORA FILOZOFII CESARSKIEGO WILENSKIEGO UNIWERSYTETU GOEUCHOWSKIEGO. [IMPERATORIšKOJO VILNIAUS UNIVERSITETO FILOSOFIJOS PROFESORIAUS GOLUCHOVSKIO KALBA.] 1824 roku pisana. w Wilnie 31 k.

Rankraštinė kalba, kurioje teigiama, jog tauta turi filosofuoti savo „filosofinės mokyklos“ ribose. Filosofinių tradicijų stoka,

ki 99

filosofinės krypties nebuvimas sąlygoja tautos kančias. Gamtos filosofija, nenagrinėjanti žmogaus problemų, negali būti po- puliari tautoje, kuri „trokšta gyventi ir domisi spekuliacija“. Tik žmogaus jausmus ir kančias išreiškianti filosofija neabejin- ga jo likimui, visas žmogaus gyvavimas esąs persunktas kan- čios. Aistros irgi gimdo kančias. Gyvenimas — kova ir kentėji- mas. Dievo meilė išsprendžianti gyvavimo ir žmogaus esmės prieštaravimą.

VUB, F 3—1572.

O NATURALNEM DĄŽENIU CZLOWIEKA DO BOGA. PRZEZ JOZEFA GOEUCHOWSKIEGO. [APIE NATŪRALŲ ZMOGAUS SIEKIMĄ DIEVO. PARASĖ JUZEFAS GOLUCHOVSKIS.] — Zarysy filozofiį katolickiej w czterech poglądach zawarte przez Eleonorę Ziemigcką. W., 1857, s. 287—297.

Nagrinėjama skausmo, kančių įtaka dvasiniam žmogaus pa- sauliui — dievo meilei.

DUMANIA NAD NAJWYŽSZEMI ZAGADNIENIAMI CZEOWIEKA, PO- PRZEDZONE HISTORYCZNEM ROZWINIECIEM GEOWNYCH SYSTEMA- TOW FILOZOFICZNYCH OD KANTA DO NAJNOWSZYCH CZASOW. PRZEZ JOZEFA GOEUCHOWSKIEGO, AUTORA „ROZBIORU KWESTYI WLOSCIANSKIEJ" I T.D. [AUKšČIAUSIŲJŲ ZMOGAUS PROBLEMŲ APMĄSTYMAI, PAREMTI PAGRINDINIŲ FILOSOFINIŲ SISTEMŲ NUO KANTO IKI NAUJAUSIŲ LAIKŲ ISTORINIU ISVYSTYMU. PARASĖ JUZEFAS GOLUCHOVSKIS, „VALSTIECČIŲ KLAUSIMO NAGRINĖJIMO“ IR KT. AUTORIUS. į T. I-II, Wilno, 1861, XL+603 s. i XI4-480 s. Dėstoma pažiūra į žmogų, pagal kurią jis laikomas pažįstančiu „dieviškąją mintį“, laikomas gamtos tikslu. Pojūčiai — pasyvi žmogaus sąmonės pusė, kūrybinė vaizduotė — aktyvi. Teigia- mai vertinama magnetizmo teorija. Magnetizmas vedąs į nemir- tingumą. Tik asmeninio dievo idėja galinti išspręsti dvasios ir materijos prieštaravimus. Kritikuojamas sensualizmas už polin- kį į skepticizmą. I. Kanto sistemos sąvokos ir kategorijos aiški- namos iš šelingizmo pozicijų. J. Fichtės idealizmas yra laiko- mas raktu vėlesnėms filosofinėms sistemoms suprasti. Nagri- nėjami F. Šelingo būties ir mąstymo tapatybės, nevalingojo suvokimo J. Fichtės ir F. Selingo filosofijoje klausimai. Iš še- lingizmo pozicijų kritikuojama G. Hegelio tilosotijos sistema, J. Herbarto būties sąvoka, gilinamasi į objekto ir subjekto san- tykio problemą. Polemizuojama su I. Kantu ir G. Hegeliu dėl teisės vaidmens kaip visuomenės vystymo veiksnio absoliutini- mo. Teisė esanti priklausoma nuo dvasiškojo prado, ji užtik- rina laisvę, tačiau nesukelia dvasinės integracijos ir nėra as-

100

menybės vystymosi sąlyga. Pastarąjį dalyką sąlygoja privati nuosavybė. Asmenybės vystymosi problema sprendžiama iš teistinių ir romantinių pozicijų, smerkiant socializmo bei komu- nizmo teorijas. Darbas, kaip nurodo ir pats autorius, nėra vi- siškai originalus. Remiamasi H. Chaliboizo veikalu „„Spekulia- tyviosios Iilosofijos nuo I. Kanto iki G. Hegelio istorinė plėto- tė“ (Drezdenas ir Leipcigas, 1848, IV leid.).

Lit: S. Harassek, Jėzei Goluchowski. Zarys žycia i Iilozofii, Kr., 1924. B. Genzelis, R. Plečkaitis, Hegelio idėjos XIX a. Lietuvoje.— „Problemos“, 1970, Nr. 1 (5), p. 121—128. K.Rickevičiūtė, J. Golu-

chovskio veikla Vilniaus universitete.— „Problemos“, 1972, Nr. 1(9), p. 57—63.

E. Vasileuskis

GONEZIJUS (PETRAS GONIONDZIETIS, GIEZEKAS)j Pet- ras (Gonesius Petrus, Piotr z Goniądza, Giezek), apie 1530 Goniondze — apie 1573.1X.13 Vengrove, Lietuvos ir Lenkijos re- formacijos veikėjas, radikaliojo antitrinitarizmo bei anabaptiz- mo ideologas. Studijavo Krokuvos un-te (1550). Lankėsi Vokie- tijoje, Šveicarijoje, Italijoje, 1554 tobulinosi Padujos un-te, kur dėstė dialektiką. Gavęs daktaro laipsnį, 1555 grįžo į Lietuvą, tapo kalvinistų bendruomenės ministru M. Radvilos Juodojo dvare. Aktyviai propagavo antitrinitoriškas pažiūras. Nuo 1558, tapęs Vengrovo antitrinitorių bendruomenės ministru, ėmė skelbti anabaptizmą, originaliai bandydamas sujungti jį su kritine V. Europos reformacijos mintimi, Išspausdino keletą poleminių veikalų. Gonezijaus pažiūros pasižymi iracionalumu ir agnosticizmu, joms charakteringa aštri ir radikali feodalinės santvarkos kritika, plebėjiškas protestas, priešinimasis šlėktiš- kai ideologijai.

O TRZECH, TO JEST O BOGU, O SYNU JEGO I O DUCHU $. PRZE- CIWKO TROJCY SABELIJANSKIEJ. [APIE TRIS, TAI YRA APIE DIE- VĄ, APIE JO SŪNŲ IR APIE ŠV. DVASIĄ, PRIEš SABELIJAUS TRE- JYBĘ.| — Dziela Polskie, t. 1, W., 1962, s. 30—88. Pirmoji publikacija: O Trzech, To iest, o Bogu, o Synu iego, y o Duchu Š. przeciwko Troycy Sa- bellianskiey. Piotra z Goniedza. Drukowano w wegrowie, Roku Pan- skiego wedlug čiala, MDLXX, 80 k.

Griaunama ortodoksinė šv. trejybės dogma. Autoritetu laiko- mas Sv. Raštas, kur neminima trejybė. Metodologinius kritikos pagrindus sudaro nominalizmo argumentais grindžiami religi- nis agnosticizmas ir antropologinis pesimizmas. Dievo koncep- cijai, kurią skelbia autorius, būdingi neoplatonizmo ir gnosti- cizmo elementai. Dievas — transcendentinė būtis, ji papras-

101

čiausia ir nėra pagimdyta. Kristus kildinamas iš „dievo pas- lapties“. Jis esąs realus dievo-tėvo substancijos paveikslas. Šiuo klausimu Gonezijų kritikavo S. Budnis. Dvasia irgi esanti iš- vedama iš dievo, tačiau jai skiriama mažiau dėmesio, nes ir Šv. Rašte apie ją nekalbama.

O PONURZANIU CHRYSTYANSKYM, PRZECIWKO CHRZTU NOWO- CHRZCZENCOW NIE DAWNYM. PIOTRA Z GONIĘEDZA, [APIE KRIKš- CIONISKĄ PANARDINIMĄ, PRIES NESENĄ NAUJAKRIKŠČIŲ KRIKS- TĄ. PARASYTA PETRO GONIONDZIEČIO.] Drukowano w węgrowie, La- ta Panskiego wedtug čiata, MDLXX, 96 k. Ištrauka paskelbia kn.: Literatūra arianska w Polsce XVI wieku, W., 1959, s. 259—273.

Įrodinėjama, jog pirmykštė krikščionybė nežinojo kūdikių krikšto, jog buvęs tiktai suaugusiųjų krikštas. Šis teiginys grindžiamas etiniais motyvais. Kritikos metodu prilygstama geriausiems Renesanso kritikos pavyzdžiams.

BCzK, XVI 1648/1.

Lit: J. Jasnowski, Piotr z Goniadza, W., 1935 (odb. z „Przegląd His- toryczny“, t. 32). K. Gėorski, Piotr z Goniądza, w: Studia nad dziejami polskiej literatury antytrynitarskiej XVI w., Kr., 1949, s. 52—100. J. Jur- ginis, Renesansas ir humanizmas Lietuvoje, V., 1965. M. Waįsblum, Dyteišci malopolsey.— „Reformacja w Polsce“, rocz. 5, 1928, Nr. 17—18, s. 32—97.

I. Vasilevskiene

GORAZDOVSKIS (Gorazdowski), 1715 Podolėje — 1763.X1.5 Lvove, filosofas trinitorius, profesorius. 1734 įstojo į trinitorių ordiną, gaudamas kitą vardą — Raphael ab Angelis. 1744—46 Vilniaus Antakalnio trinitorių kolegijoje dėstė filosofiją. Ja dėstė taip pat Stanislavo trinitorių kolegijoje, buvo generalinis. kapitulos sekretorius, o 1763 — trinitorių provinciolas. PHILOSOPHIA. ĮFILOSOFIJA.] Vilniūus Antakalnio trinitorių kolegija, 1744—47, 307 I.

Dalys: Praefatio ad philosophiae candidatos, 2. Dissertatio pro- didogmatica, 3—9. Dialectica, 9—75. Gradus primus pro ele- vanda rationali scientia logicae locatus et super iundamentum dialecticae in eodem fundo Antecollensis collegij <...> anno 1745, 76—141. Gradus secundus cardini rationali aptatus et pro elevanda naturali seientia seu physica in spatio anni se- cundi positus 1745 die 18 octobris, 142—292: Geographica orbis terraegue delineatio, anno 1747, 277—292. Scientia transnatura- lis metaphysica, anno 1747, 293—305. Conelusiones ex universa philosophiae, 306—307.

102

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės logikos, fizikos ir metafizikos paskaitos, Išdėstytos visos fizikos kursą sudaran- čios dalys, be to, yra dar atskiras geogralijos traktatas. Ban- doma derinti nominalistų ir tomistų pažiūras.

VUB, F 3 — 588. R. Plečkaitis

GOŠšŠTAUTAS Albertas (Gastolth Albertus, Gasztotd Olbracht), ?—1539, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis veikė- jas. 1492 studijavo Krokuvos un-te. Nuo 1501 d. k. Aleksandro dvariškis. 1503—06 Naugarduko vietininkas, atmušė totorių puolimą. 1508 Naugarduko, 1514 Polocko, 1519 Trakų vaivada. 1522. mirus kancleriui M. Radvilai, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris. Lietuvos ir Lenkijos unijos priešininkas. Rengė I Lietuvos Statutą, parašė prakalbą, kurioje skelbė pažangias Renesanso pažiūras į teisę ir valstybę. Meno ir menininkų glo- bėjas.

POCHWAEA KOROLA ZIKHIMONTA I WELIKOHO KNIAZIA LITOW. SKOHO, RUSKOHO, PRUSKOHO, ZOMOJTSKOHO, MAZOWECKOHO I INYCH PANA I DEDICZA. [KARALIAUS ŽYGIMANTO, DIDZIOJO LIE- TUVOS KUNIGAIKšČIO, RUSIJOS, PRŪSIJOS, ZEMAITIJOS, MOZŪRI- JOS IR KITŲ PONO IR PAVELDĖTOJO PAGYRIMAS.| — Zbior praw litewskich od roku 1389. do roku 1529. Poznan, 1841, s. 92—95. Dzialinskio nuorašo (sign. BK, 8604) publikacija. Lygiagrečiai publikuojamas lotyniškas Pulūvų nuorašas: „Prefatio praestringens guaedam ex gestis augustissimi jurium ipsorum coneessoris“ (sign. BK, 698).

Panegirika Žygimantui I Lietuvos Statuto parengimo proga. Iškeliama įstatymų leidimo reikšmė. Įstatymų leidimas lygina- mas su pačiais reikšmingiausiais LDK istorijos įvykiais. Pa- brėžiamas visuomeninis Statuto teisingumas.

I. Vasilevskienė

GOSTAUTAS Jonas, 1800.VII.3 Šileliuose — 1871.XII.20 Pran- cūzijoje, išsivaduojamojo sąjūdžio veikėjas, 1830—31 sukilimo dalyvis, demokratinės minties reiškėjas. Baigęs Kėdainių g-ją, studijavo Vilniaus un-te. Nuo 1823 šeimininkavo savo dvare- lyje. Prasidėjus 1830—31 sukilimui, vienas pirmųjų įsijungė į kovą, suorganizavo sukilėlių būrį. Sukilimui pralaimėjus, pasi- traukė į Varšuvą, o iš ten — į Vokietiją. Iš Vokietijos emigravo į Prancūziją. Dalyvavo 1832 Prancūzijoje susikūrusios Lenkų demokratų d-jos veikloje. 1848 Poznanės sukilimo dalyvis. Pri- klauso tai Lietuvos visuomenės veikėjų kartai, kuri brendo XIX a. pirmosios pusės išsivaduojamojo sąjūdžio pakilimo me- tais. Toji karta bandė permąstyti krašto praeitį, kritiškai verti-

103

no Teodaling tikrovę, stengėsi surasti naujus ateities kelius. Kritiškai vertindamas Žečpospolitos santvarką, Goštautas smerkė bajoriškosios „aukso laisvės“. laikus, pasibaigusius valstybingumo praradimu, pasisakė prieš Lietuvos Statutu pa- grįstą teisėtvarką, suponavusią visišką valstiečių beteisiškumą. Nemažiau kritiškai Goštautas vertino ir savo krašto dabartį. Valstiečių išnaudojimo, jų beteisiškumo ir skurdo pavaiz- davimu, bajorų savavaliavimo ir žiaurumo smerkimu jis metė iššūkį baudžiavinei santvarkai, tapo valstietijos interesų gynėju. Valstybingumo atkūrimą Goštautas siejo su socialiniu krašto pertvarkymu, visų pirma su baudžiavos panaikinimu. Vi- suomeninės Goštauto pažiūros susiformavo unijinių tradicijų, lenkiškosios kultūros aplinkoje. Į lietuvių kultūrinį sąjūdį jis ne- įsijungė. Tačiau Goštautas neniekino lietuvių k., o stodamas ginti valstietijos teisių, tuo pačiu netiesiogiai parėmė ją ir kaip nacionalinės kultūros puoselėtoją bei kūrėją.

PAN SĘDZIC CZYLI OPOWIADANIE O LITWIE I ŽMUDZI. [PONAS TEISĖJAITIS, ARBA PASAKOJIMAS APIE LIETUVĄ IR ZEMAITIJĄ.] Poitiers, 1839, 102 s. Autorius nenurodytas. Lietuviškas vertimas: J. Go š- tautas, Ponas Teisėjaitis arba pasakojimas apie Lietuvą ir Zemaitiją, V., 1967, 129 p.

Dalys: Familia szlachecka šredniėj klasy, 5—35. Chata chtops- ka, Chrzciny, 36—52. Dom Arystokraty, 53—63. Przedaž Ludzi, 64—69. Propinacya i targowe, 70—73. Nagroda zaslugi wojs- kowej w chtopie, 74—77. Wiadomošė o rewolucyi w Warszawie, 78—84. Powstanie, 85—102.

Beletrizuoti memuarai, kuriuose pasakojama apie XIX a. pir- mosios pusės Lietuvos gyvenimą, nušviečiami 1830—31 sukili- mo įvykiai. Valstiečių, smulkiosios bajorijos ir stambiųjų žem- valdžių santykių ir siekimų pavaizdavimu reiškiamos antibau- džiavinės, anticarinės pažiūros. Skelbiama kovos už krašto laisvę idėja. Lit: K. Jablonskis, Valstiečių judėjimas Lietuvoje XIX a. pirmojoje: pusėje ir valstiečių siekimų reiškėjas Jonas Goštautas, kn.: Lietuvių kultūra ir jos veikėjai, V., 1973, p. 239—271.

S. Tunaitis

GRABOVSKIS Adomas (Grabowski Adamus), 1627 Mozūrijo- je — 1672.V1.6 Vilniuje, filosofas jėzuitas. Plocko, Pultusko, Braunsbergo jėzuitų kolegijose dėstė poetiką ir retoriką, Kons- tancoje — logiką, 1667—70 Vilniaus un-te — filosofiją. Vil- niaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras (1667).

104

DISPUTATIONES PHILOSOPHICAE IN OCTO LIBROS ARISTOTELIS DE PHYSICO AUDITU ANNO 1668. [FILOSOFINIAI ARISTOTELIO ASTUONIŲ „FIZIKOS“ KNYGŲ TYRINĖJIMAI, 1668 METAL] Vilniaus un-tas, 314 I.

Dalys: Prooemium, 2—3, De principiis corporis naturalis, 3— 195. De mundo et caelo, 195—215. Disputationes in duos libros De generatione et corruptione, 215—293. Tractatus in libros 4 Meteorologicorum, 294—314.

Rankraštinis scholastinės gamtos filosofijos paskaitų kursas, skaitytas 1668—69. Reiškiamos nominalistinės pažiūros, pasi- sakoma prieš idealistinę modalizmo koncepciją.

VUB, F 3 — 2230. R. Plečkaitis

GRABOVSKIS Albertas (Grabowski Albertus), Vilniaus kar- melitų m-los filosofijos studijos absolventas, išleidęs Iilosofijos tezės. |

THESES PHILOSOPHICAE EX LOGICA. GLORIOSISSIMO AETERNAE SAPIENTIAE TUTORI, INCARNATI SALVATORIS UT PUTABATUR PATRI, FIDELISSIMO CHRISTI DOMINO NUTRITORI, VIRGINIS MATRIS SPONSO. GRATIOSISSIMO TOTIUS CARMELITICI ORDINIS PRIMARIO PROTECTORI, DIVINISSIMO JOSEPHO. A DEVOTISSIMO NOMINI EJUS STUDIO GENERALI VILNENSI CARMELITARUM AN- TIOUAE REGULARIS OBSERVANTIAE AD AEDES 55.00. PER FRAT- REM ALBERTUM GRABOWSKI PHILOSOPHICAE FACULTATIS AUDI- TOREM. SUB ASSISTENTIA F. P. SPIRIDIONIS NAREWICZ S. T. L. ACTUALIS PHILOSOPHIAE PROFESSORIS SECUNDARII. A.D. 1766 MENSE APRILI DIE 15 DICATAE, VILNAE, [FILOSOFIJOS TEZĖS Iš LOGIKOS. GARBINGIAUSIAJAM AMZINOSIOS IšMINTIES SARGUI, GLOBĖJUI IR VADINAMAJAM TEVUI, IŠTIKIMIAUSIAJAM VIEšSPA- TIES KRISTAUS MAITINTOJUI, MOTINOS MERGELĖS SUZADĖTINIUI, PALANKIAUSIAJAM VISO KARMELITŲ ORDINO PIRMIAUSIAJAM GLOBĖJUI, +DIEVISKAJAM JUOZAPUI. GINTOS DIEVOČIAUSIO JO VARDO VILNIAUS SENŲJŲ, REGULIARIŲJŲ OBSERVANTŲ KARME- LITŲ GENERALINEJE STUDIJOJE, KARMELITŲ BAZNYČIOJE BROLIO ALBERTO GRABOVSKIO, FILOSOFIJOS FAKULTETO KLAUSYTOJO, PADEDANT BROLIUI TĖVUI SPIRIDIONUI NAREVICIUI, AKTUALIA- JAM FILOSOFIJOS PROFESORIAUS PADEJEĖJUI. ISSAKYTOS 1766 VIEšSPATIES METAIS BALANDZIO MĖNESIO 15 DIENĄ VILNIUJE.Į 14 p.

Tezės greičiausiai skirtos moksliniam filosofijos laipsniui įgy- ti. Viso dėstoma 36 tezės, parengtos kompromisine dvasia, de- rinant scholastinės ir Naujųjų laikų logikos koncepcijas. Kriti- kuojama įgimtų idėjų teorija.

MAB. L-18

1748 “ R. Plečkaitis

105-

GRINKEVIČIUS Jurgis (Grynkiewicz Georgius), Vilniaus un- to filosofijos f-to absolventas, išleidęs tilosofijos tezes.

CONCLUSIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA. SUB AUSPICIJS PERILLUSTRIS MAGNIFICI DOMINI D. GEORGII LAURENTII IN ZEMLOSEAW ZEMEEA SUBDAPIFERI OSMIANENSIS NOTARII THE- SAURI M. D. L. CAPITANEI DZIEWIENISCENSIS ETC. DEFENSAE AB ERUDITO AC GENEROSO DOMINO GEORGIO GRYNKIEWICZ AA. LL, ET PHILOSOPHIAE BACCALAUREO METAPHYSICES AUDITORE PRO SUPREMA PHILOSOPHIAE LAUREA. PRAESIDE R. P. ZACHARIA MODZELEWSKI SOCIETATIS JESU AA. LL. ET PHILOSOPHIAE MA- GISTRO, EIUSDEMOGĘUE ORDINARIO IN ALMA UNIVERSITATE VIL- NENSI SOCIETATIS JESU PROFES5ORE. [VISOS FILOSOFIJOS Iš- VADOS. <...> GINAMOS MOKSLINGOJO IR KILMINGOJO PONO, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS BAKALAURO, METAFIZIKOS KLAUSYTOJO JURGIO GRINKEVICIAUS AUKŠČIAUSIAJAM FILOSO- FIJOS LAIPSNIUI ĮGYTI. VADOVAUJANT REVERENDUI TEVUI JĖZU- ITU! ZACHARIJUI MODZELEVSKIUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILO- SOFIJOS MAGISTRUI IR TO PATIES DALYKO PROFESORIUI VIL- NIAUS JEZUITŲ UNIVERSITETE. į] Anno Domini 1688 mense iunio, I! p.

Tezės skirtos laisvųjų mokslų ir filosofijos magistro laipsniui įgyti. Viso dėstoma 21 tezė: 1—4 logikos, 5—19 fizikos, 20— 21 metafizikos. Tezės gana siauros, josę dėstomi bendriausi scholastinės filosofijos teiginiai.

VUB, III—230. R. Plečkaitis

GRISŠKEVIČIUS Aleksandras (Hryszkiewicz Alexandr), 1809. 1.6 netoli Krakių — 1863.II.11 Viekšniuose, savamokslis filoso- fas, kovotojas prieš religinį fanatizmą. 1818—24 mokėsi Kėdai- niuose. 1830 Vilniaus gub. raštininkas. 1834 dirbo Šiaulių aps. teisme. 1836—45 Šiaulių rotušės sekretorius, vėliau vertėjas Kauno gub. Civilinio teismo rūmuose. 1843—50 projektavo skraidymo aparatus. Knygelėje „Žemaičio garlėkys“ gynė garu varomo propelerio (Archimedo sraigto) ir horizontalių sparnų idėją. 1852—62 kūrė ir bandė savo skraidymo aparatus, prana- šesnius už aerostatus. 1859 atleistas iš tarnybos. Gyveno Šiau- liuose, Viekšniuose. 1860 parašė filosofinį kūrinį, kuriame nei- giamai vertino krikščionių religiją, kritikavo dvasininkiją. Pa- gal filosofines pažiūras — deistas eklektikas. Gamtą suvokė neoplatonizmo dvasia, visuomenės sampratoje ryškūs stichinio materializmo elementai. Trejybės, sielos nemirtingumo ir kt. re- ligijos dogmas mėgino pagrįsti racionalistiškai, vadovaudama- sis evangelija, neoplatonikų (Senekos, Tertuliano, Augustino, Mikalojaus Kuziečio) idėjomis bei gamtos mokslu. Remdama-

106

sis patyrimu ir sveiku protu, bandė paaiškinti tikėjimą. Žinoji- mą, išskyrus „pirmykštį apreiškimą“, kildino ne iš dievo, o iš žmogaus. Eschatologines pažiūras perėmė iš Apokalipsio.

RZECZYWISTOSC W PRZYRODZIE CZYLI WYWOD MATEMATYCZNY BOSTWA, DUSZY I TAJEMNIC WIARY, W KROTKICH ZARYSACH PO- PULARNEJ GAWĘEDY PRZEZ ALEXANDRA HRYSZKIEWICZA. [GAM- TOS TIKROVĖ, ARBA MATEMATINĖS ISVADOS APIE DIEVYBĘ, SIE- LĄ IR TIKĖJIMO PASLAPTIS TRUMPAIS POPULIARIAIS PASNEKE- SIAIS, PARASĖ ALEKSANDRAS GRIšSKEVIČIUS.] 1860, 44+64+27745 s. Rankraštinė studija, kurioje mėginama racionalistiškai pagrįs- ti tikėjimą į dievą. Kosmologinis dievo būties įrodymas dėsto- mas, sekant neoplatonizmo tradicija, kartu remiamasi kai ku- riais antropomortizmo bei panteizmo elementais, Teigiama, jog dievas, centrinė pasaulio jėga ir aukščiausia tobulybė, materia- lųjį pasaulį kūręs gyvybę nešančios dvasinės jėgos pagalba. Žmogaus mintis ar siela — tai dievas, suskaidytas į 33 laips- nių dydžio skaičių. Žmonių paskirtys yra bendroji, dalinė ir sąlyginė. Pastaroji apsprendžia žmogaus valios laisvę. Gėris. ir blogis substancionaliai būdingi pasauliui ir žmogui. Apvaiz- da į gėrio ar blogio pergalę tesikiša tik sprendžiantis tautų. likimams. Daiktybė nesunaikinama, tačiau gamta kinta iš pa- grindų ne evoliucijos, o perfermentacijos keliu. Ginama vadi- namoji Tertulijono tradukcionistinė žmonių sielų kilmės kon- cepcija. Žmogus savo veikla pažįsta tiesą ir tikrovę (gėrį ir blogį). Racionaliam pažinimui tarnauja logika, teorijos, mate- matinės aksiomos, istoriniai faktai, artimiausios tikimybės ana- lizė, mokslo įrankiai bei gyvenimo patirtis. Praverčia ir sveiką protą atitinkančios tikėjimo dogmos. Dievo veikla yra kurian- čioji, tuo tarpu žmogaus — aprašančioji ir renkančioji. Tvirti- nama, kad: kalba, kalbų įvairumas, žmogaus darbo produktai yra bendros žmonių kolektyvų veiklos istorinis rezultatas. Zmo- gus sukūrė kalbą, mokslines sąvokas, išskyrus apreiškimo „tie- sas“. Dievo vaizdinys Senajame Testamente, mitai apie pasau- lio ir žmogaus sukūrimą, apie rojų ir pirmąją nuodėmę laikomi liaudies padavimais. Liaudį šviesti siūloma diferencijuotai: pa- prastiems žmonėms reikalinga skiepyti gamtamokslines žinias bei kultūrą, „apšviestiesiems“ — tikrovės ir tiesos pažinimą, Pripažįstama, kad dvasinius žmogaus bruožus lemia tiek gam- tinės, tiek ir visuomeninės aplinkybės. Etinės-psichologinės problemos siejamos su krikščioniškąja gėrio ir blogio etika, Skelbiamas krikščioniškasis meilės ir santaikos kultas, atmeta- mas religinis fetišizmas, aklas tikėjimas, prietaringumas, pa-

107

šiepiama parsidavėliška dvasininkija. Bažnyčią siūloma refor- muoti, paversti ją liaudies švietimo židiniu.

MAB, F 18—67.

Lil: V. Merkys, Aleksandras Griškevičius — aviacijos pradininkas Lie- tuvoje, kn.: Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 3, V., 1961, p. 215—233.

E. Vasileuskis

GRODEKAS Gotfridas Ernestas (Groddeck Godfryd Ernest), 1762.XI.17 Gdanske — 1825.IV.l Kijovce, Vilniaus un-to klasi- kinės filologijos profesorius, literatūros ir mitologijos tyrinėto- jas, estetikas. Mokėsi Gdansko g-joje, 1782—86 studijavo Ge- tingeno un-te. 1787—93 Čartoriskių namų mokytojas Pulavuose, nuo 1796 Pulavų bibliotekininkas. 1804—25 Vilniaus un-to graikų ir lotynų kalbų bei antikinės literatūros profesorius, lite- ratūros ir laisvųjų menų f-to dekanas, un-to bibliotekos direk- torius. 1810—17 vedė klasikinės filologijos seminarą, kurio klausytojais buvo S. Daukantas, J. Lelevelis, A. Mickevičius, S. Stanevičius, S. Valiūnas ir kt. ,,Dziennik Wilenski“ redkole- gijos narys, „Gazeta Literacka Wilenska“ redaktorius. Getin- geno un-to Mokslo d-jos narys korespondentas, Vilniaus Mora- linių mokslų d-jos garbės pirmininkas.

JAK NALEŽY PISAC O PRZEDMIOTACH MYTHOLOGICZNYCH? [KAIP

REIKIA RAŠYTI APIE MITOLOGINIUS DALYKUS?Į — „Dziennik Wi- lenski“, t. 1, 1805, Nr. 1, s. 44—53.,

Polemizuojama su J. Albertrandžiu mitų tyrimo metodo klausi- mu. Pasisakoma už istorinį-lyginamąjį metodą. Mitai skirstomi į Tizinius ir moralinius (visuomeninius). Juose ieškoma seniau- sių laikų istorijos faktų, žmonijos mąstymo užuomazgų, aiški- nama, kas slypi už meninės išmonės, kokia yra istorinė mitų raida.

TROMAS TWINING O POEZYI ZA SZTUKE NASLADOWCZĄ UWA2A- NEY. [TOMAS TVININGAS APIE POEZIJĄ, KURI LAIKOMA PAMEĖG- DŽIOJIMO MENU] — „Dziennik Wilenski“, t. 3, 1805, Nr. 8, s, 415—427, t. 4, 1806, Nr. 10, s. 67—77, Nr. 11, s. 206—217.

Romantizmo estetikos požiūriu nagrinėjamos įkvėpimo bei me- ninės išmonės problemos. Prieštaraujama Aristotelio mimesio (pamėgdžiojimo) teorijai. Teigiama, kad menas yra ne tikro- vės atspindys, bet kūrėjo „aš“ išraiška. Išmonė turinti būti pa- naši į tikrovę, tačiau poezijos dvasią ir tikslą sąlygoja poetinis įkvėpimas, nuo jo prasidedąs menas.

108

DE RELIGIONUM HELLENICARUM NATURA ET INDOLE. [APIE HE- LENIŠKOSIOS RELIGIJOS PRIGIMTĮ BEI ĮGIMTAS SAVYBES] — J. Bieliūski, Uniwersytet Wilenski, t. 2, Kr., 1899—1900, s. 673—675. Pirmoji publikacija (turinio išdėstymas): „Gazeta Literacka Wilenska“, 1806, Nr. 42, s. 241 —247.

Švietėjiška graikų religijos, jos pobūdžio ir genezės interpre- tacija. Religiniai vaizdiniai kildinami iš gamtos sudvasinimo. Aiškinama, jog stengdamasis suprasti gamtos reiškinių prie- žastis, pirmykštis žmogus personifikavo atskiras savo būties apraiškas, taip antai: stichines gamtos jėgas, sudėtingus dva- sios, proto, moralės fenomenus. Tikima euhemeristine hipote- ze apie ypatingai gabių ir valdingų žmonių sudievinimą pir- mykštėje bendruomenėje. Aiškinama, kad dievų kilmė susijusi su politiniu senovės Graikijos susiskaldymu. Nurodoma religiją buvus bedogmę, apeiginio pobūdžio, tik vėlesnių laikų teisinin- kai, poetai ir filosofai ją modifikavo, suteikdami religiniams vaizdiniams moralinį, filosofinį turinį. Grodeko pažiūros į re- ligiją yra eklektinio pobūdžio, jose ryški H. Heinės religijos teorijos įtaka.

O ZNACZENIU, CELU I OSNOWIE LITERATURY W POWSZECHNOSCI. [APIE LITERATŪROS REIKSMĘ, TIKSLĄ IR ESMĘ VISUOMENĖJE.] — „Tygodnik Wilenski“, t. 1, 1816, Nr. 12, s. 186—196.

Remiantis J. Vinkelmano, J. Herderio, G. Lesingo ir kt. vokie- čių estetikų teiginiais, nagrinėjamos literatūrinės kūrybos prob- lemos. Aiškinama įkvėpimo santykis su sąmoninga kūryba, tu- rinio ir formos klausimai, individuali ir kolektyvinė kūryba, vaizduotės, išmonės vaidmuo ir ribos. Teigiama, jog vaizduotė, sąmojis ir jausmas sudaro varomąsias kūrybinės veiklos jėgas, jog jose reikia ieškoti meno gyvybės, dvasios užuomazgų.

GETAE A6ANATIZONTEE SIVE DE IMMORTALITATIS GUAM GETIS PERSUASISSE DICITUR ZAMOLXIS RATIONE. [GETAĮ NEMIRTIN- GIEJI, ARBA APIE NEMIRTINGUMO ĮRODYMĄ, KURIUO, SAKOMA, GETUS YRA ĮTIKINĘS ZAMOLKSIS] — „Praelectiones in Universitate Litterarum Caesarea Vilnensi“, 1818—19, Vilnae, p. 1—13.

Dėstoma originali koncepcija apie žmogaus sielos nemirtingu- mo ir mirties baimės kilmę graikų religijoje, nagrinėjamas šitų reiškinių atspindys pitagoriečių ir Platono filosofijoje. Sielos nemirtingumo ir mirties baimės genezės ieškoma Trakijos getų religijoje, iš kurios kildinama graikų tikyba. Aiškinama, jog getai tikėję žmonių nemirtingumu, jų persikėlimu į pomirtinę karalystę. Sielos nemirtingumas ir metempsichozė (mirties baimė) esąs religinių vaizdinių produktas. Šiai minčiai įrodyti

109

remiamasi Herodotu. Getų religijos atžvilgiu laikomasi euhe- meristinės hipotezės.

L—19

225

GRAECORUM DE ZAMOLXIDE FABULAE. [GRAIKŲ MITAI APIE ZA-

MOLKSĮ.] —,„Praelectiones in Universitate Litterarum Caesarea Vilnėn- si“, 1820—21, Vilnae, p. I1I—XI.

MAB,

Nagrinėjama sudievinto Trakijos getų giminės įstatymų leidė- jo Zamolksio problema ir graikų religijos klausimai,

L— 19 MAB,

2—25 Lit: S. Schneider, Godiryd Ernest Groddeck, Lwėw, 1904 (otb. z „Muzeum“). A. Szantyr, Dziatalnošė naukowa Godiryda Ernesta Grodka, w: Z dziejow filologji klasyczneį w Wilnie, Wilno, 1937, s. 33—356. K. Mę- žynski, Gotiryd Ernest Groddeck. Proiesor Adama Mickiewicza, Gdansk, 1974.

I. Vasilevskienė

GRONCKIS Andrius (Grącki, Grądzki Andreas), tilosoias pranciškonas (bernardinas). 1599—602 Vilniaus un-te studija- vo filosofiją. 1608 Vilniaus pranciškonų m-loje dėstė filosofiją.

THEOREMATA PHILOSOPHICA EX OMNIBUS PHILOSOPHIAE PAR- TIBUS OUAE IN ALMA ACADEMIA VILNENSĮ PROPUGNABIT F. AN- DREAS GRADZKI, ORDINIS F. MINORUM S. FRANCISCI DE OBS5ER- VANTIA. PRAESIDE R. P. ANDREA NOVATIO E SOCIETATE IESU, ARTIUM ET PHILOSOPHIAE MAGISTRO ET PROFESSORE ORDI- NARIO. DISPUTABUNTUR IN GYMNASIO UNIVERSITATIS VILNEN- SIS MENSE IULIO. [VISOS FILOSOFIJOS DALIŲ FILOSOFINĖS TEO- REMOS, KURIAS VILNIAUS AKADEMIJOJE GYNĖ SV. PRANCISKAUS MINORITŲ OBSERVANTŲ BROLIS ANDRIUS GRONCKIS, VADOVAU. JANT REVERENDUI TĖVUI JĖZUITUI ANDRIUI NOVACIJUI, MOKS- LŲ IR FILOSOFIJOS MAGISTRUI BEI ORDINARINIAM PROFESORIUI. DISPUTUOTA VILNIAUS UNIVERSITETO GIMNAZIJOJE LIEPOS MĖ- NESĮ.] Vilnae, in officina typographica Societatis lesu, anno 1602, 11 p.

Tezės greičiausiai skirtos laisvųjų mokslų ir filosofijos magist- ro laipsniui įgyti. Viso' dėstoma 50 tezių: 1—6 metafizikos, 7— 40 fizikos, 41—44 astronomijos, 45—46 moralės filosofijos, 47— 48 civilinės filosofijos, 49—50 logikos. Dėstomi bendriausi scho- lastinės filosofijos teiginiai. Prakalboje išvardijami žymiausi viduramžių mokslo atstovai — tai lyg viduramžių mokslo bei lilosofijos santrauka. Tezių pabaigoje atskirai išskirtos kai ku- rios keblios scholastinės filosofijos problemos. Tai pačios anks-

110

čiausios iki šiol atrastos studento parengtos tezės, gintos Vil- niaus unl-te.

6 BCzK, — '

IN OCTO LIBROS PHYSICORUM ARISTOTELIS STAGIRITAE IN VIA AETERNI IOANNIS DUNS SCOTI ORDINIS MINORUM DOCTORIS SUBTILISSIMI BREVES DISPUTATIONES PER REVERENDUM PAT- REM FRATREM ANDREAM GRĄCKI ORDINIS MINORUM DE OBSER- VANTIA PHILOSOPHIAE PROFESSORES DIGNISSIMI TRADITAE, SCRIPTA PER ME FRATREM BARTHOLOMEUM EIUSDEM INSTITU- TAE PROFESSUM ANNO 1608 1 DIE SEPTEMBRIS. [TRUMPOS DIS- PUTACIJOS ASTUONIOMS ARISTOTELIO STAGIRIEČIO „FIZIKOS“ KNYGOMS, REMIANTIS NEMIRTINGOJO MINORITŲ ORDINO SUBTI- LIAUSIOJO DAKTARO JOANO DUNSO SKOTO PAZIŪROMIS, DĖS- TYTOS REVERENDO TEĖVO MINORITŲ OBSERVANTŲ ORDINO BRO- LIO ANDRIAUS GRONCKIO, NUSIPELNIUSIOJO FILOSOFIJOS PRO- FESORIAUS. UZRASIAU Aš, BROLIS BALTRAMIEJUS, TO PATIES ORDINO PROFESAS, 1608 METŲ RUGSĖJO 1 DIENĄ] 350 i. Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės fizikos paskaitos, skaitytos Vilniaus pranciškonų m-loje. Dėstymo vieta nustatyta iš samprotavimų apie vietą (locus), kur p. 603 v. sakoma „čia, Vilniuje“. Rankraščio puslapių ir lapų numeracija sumaišyta. Nuo 1015 p. prasideda traktatas „In guattuor libros De Coelo seu de Universo“. Kartu su Gronckio paskaitomis įrištos ir fi- losofijos profesoriaus B. Bulakovskio scholastinės psichologijos paskaitos.

BJK, Nr. 2592, R. Plečkaitis

GRUŽEVSKIS Jonas (Gružewski Joannes), 1578 Negnevičiuo- se, Naugarduko vaivadija — 1646.VIII.12 Varšuvoje, filosofas, teologas jėzuitas. Kilęs iš žemaičių šeimos. 1601 Romoje baigė teologijos studijas. Grįžęs 1608—11 ir 1612—13 Vilniaus un-te dėstė filosofiją. Po 1610 gaisro kartu su un-to studentais per- sikėlė į Pultuską. Paskui un-te dėstė teologiją. Vilniaus un-to teologijos daktaras (1609). 1618—25 ir 1641—43 Vilniaus un-to rektorius. 1628—31 Varšuvos jėzuitų kolegijos rektorius, kara- liaus rūmų pamokslininkas. 1642 Kauno jėzuitų rezidencijos viršininkas, 1644—46 Lietuvos jėzuitų provinciolas.

ULTIMA ET MAXIMA HOMINIS MUTATIO. SIVE DE MYSTICA CUM DEO UNIONE, EAOUE ADMIRABILI, ET DE DUPLICI DISPOSITIONE AD EANDEM, TRIBUS LIBRIS EXPLICANDA. LIBER PRIMUS, DE PRIMA, ET REMOTA DISPOSITIONE. PARS LIBRI PRIOR. DE HONES- TATE MORALI ACOĘUISITA IN COMMUNI, EIUSOUE SUBIECTIS PAR-

111

TIBUS DUABUS PRUDENTIA, ET TEMPERANTIA. AUCTORE R. P. JOANNE GRUŽEWSKI, SOCIETATIS JESU SACRAE THEOLOGIAE DOCTORE. [AUKšČIAUSIAS IR DIDZIAUSIAS ŽMOGAUS PASIKEITI- MAS, ARBA APIE MISTINĮ SUSIJUNGIMĄ SU DIEVU BEI JO NUOS- TABUMĄ IR APIE DVEJOPĄ Į JĮ POLINKĮ, ISDĖSTYTAS TRIJOSE KNYGOSE. PIRMOJI KNYGA. APIE PIRMĄJĮ IR ATOKESNĮ POLINKĮ. PIRMOJI KNYGOS DALIS. APIE [ĮGYTĄ MORALINĮ DORO- VINGUMĄ APSKRITAI IR JO SUBJEKTO DVI DALIS — ISMINTINGU- MĄ IR SAIKINGUMĄ. AUTORIUS REVERENDAS TEVAS JEZUITAS JONAS GRUZEVSKIS, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS DAKTARAS.] Vilnae, Typis Academicis Socie: [esu Imprimebat Ioanes Kochan. Anno post Nati- vitatem Christi MDCXLI. (1641), 164+493+20 p.

Dalys: Salvatori Deo. Index capitum et sectionum. Liber pri- mus. De prima, et remota dispositione, sive de moralį nones- tate, guae ad veram hominis cum Deo praeparat unionem. Lib- ri I. Pars I. De honestate morali, et acguisita in communi, ei- usąue subiectis partibus duabus, de prudentia, et temperantia, 1—493: De honestate morali acguisita, 1—52. De prudentia, 52—234. De temperantia, 234—262. De virtutibus temperantia, 263—279. De humilitate, 280—312. De mansuetudineė et tole- rantia, 313—373. De castitate, 373—448. De abstinentia et sob- rietate, 450—493. Index alphabeticus rerum.

L-17 1103

ULTIMA ET MAXIMA HOMINIS MUTATIO SIVE DE MYSTICA EAOUE ADMIRABILI ILLIUS, CUM DEO UNIONE, ET DE DUPLICI DISPOSI- TIONE AD EANDEM, TRIBUS LIBRIS EXPLICANDA. LIBRI PRIMI DE PRIMA ET REMOTA DISPOSITIONE PARS POSTERIOR, SCILICET, DE FORTITUDINE, DE IUSTITIA, ET DE MODO CONSEGĘUENDI VIR- TUTES MORALES ACĘUISITAS. AUCTORE R. P. IOANNE GRUZEWSKI SOCIETATIS IESU SACRAE THEOLOGIAE DOCTORE. [AUKSCIAUSIAS IR DIDZIAUSIAS ŽMOGAUS PASIKEITIMAS, ARBA APIE MISTINĮ SUSIJUNGIMĄ SU DIEVU BEI JO NUOSTABUMĄ IR APIE DVEJOPĄ Į JĮ POLINKĮ, ISDESTYTAS TRIJOSE KNYGOSE. PIRMOSIOS KNYGOS APIE PIRMĄJĮį IR TOLIMIAUSIĄ POLINKĮ ANTROJI DALIS, BŪTENT APIE NARSUMĄ, TEISINGUMĄ IR ĮGYTŲ MORALINIŲ DORYBIŲ IS- VEDIMO BŪDĄ. AUTORIUS REVERENDAS TĖVAS JEZUITAS JONAS GRUZEVSKIS, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS DAKTARAS.] VILNAE Typis Acad. Soc. IESU. Anno Domini 1644, 244821 +27 p.

Dalys: Virgini Matri. Index capitum et sectionum hoc opere contentarum. Causa libri primi in duas partes divisi. De forti- tudine, 1—75. De magnanimitate, magnificentia, 75—118. De iustitia, 118—273. De religione et eius actibus orationis et de- votionis, 273—327. De meditatione et contemplatione, 328— 342. De vitiis religioni, orationi, meditationi et contemplationi,

MAB,

112

343—351. De adoratione, oblationibus et decimis, 351—377. De sacrificio missae et sacramentis, 377—425. De vitiis adoratio- ni, oblationi et sacrificio oppositis, 425—452. De iuramento, 452—486. De voto, 487—539. De perfectione christianae vitae, 541—594. De obedientia, 595—619. De gratitudine, 619—639. De pietate et observantia, 639—657. De aifabilitate et vidica- tione, 657—668. De veritate, simplicitate et fidelitate, 669—687. De liberalitate, 688—709. De obstaculis virtutum et remediis, 710—724. De generatione vitiorum, 726—736. De adeptione vir- tutum, 736—745. De conatu in acguirenda virtute, 745—774., An virtus habita deperdi possit, 775—785. Guis ordo et aetas ad virtutem necessaria, 785—796. An una virtus sine alia ha- beri possit, 796—805. Guis status hominis carentis virtute mo- rali, 806—812. Praxis conseguendae virtutis vitandigue vitii, 812—821. Index rerum.

VUB, III— 17895.

Moralinės teologijos dviejų knygų veikalas, kuriame dėstoma ištisa katalikiškosios scholastinės moralės filosofijos sistema. Aristotelio etika aiškinama pagal teologijos dogmas, sekama Viduramžių autoritetų, daugiausia Augustino ir Tomo Akvi- niečio, pažiūromis. Moralės problemos nagrinėjamos atitrauktai nuo gyvenimo. Dėstoma scholastinė moralinių vertybių — iš- mintingumo, saikingumo, skaistybės, teisingumo, narsumo ir kt. samprata.

R. Plečkaitis

GURSKIS (GOSAS) Jonas (Gurskius, Gėrski, Gos, Gosius Ioannes), 1576 Lenkijoje—1627.XII4 Varšuvoje, filosofas, teologas jėzuitas. 1593 įstojo į jėzuitų ordiną. 1599 baigė Vil- niaus un-to filosofijos f-tą, 1605 — un-to teologijos f-tą. 1609— 12 Pultusko jėzuitų kolegijoje dėstė filosofiją. 1611—12 Vil- niaus un-to studentams Pultuske (kur persikėlė po 1610 gais- ro) dėstė filosofiją. Paskui ėjo bažnytines pareigas Lomžoje, Plocke, Varšuvoje. Išleido raštų prieš arijonus.

IN UNIVERSAM ARISTOTELIS LOGICAM COMMENTARIA UNA CUM OUAESTIONIBUS TRADITA PER R. P. IOANNEM GOSSIUM PHILO- SOPHIAE PROFESSOREM SOCIETATIS IESU. SCRIPTA IN COLLEGIO PULTOVIENSI PER ME IOANNEM SWIDERSKI DISCIPULUM EIUS- DEM ANNO DOMINI 1610. [KOMENTARAI KARTU SU KLAUSIMAIS VISAI ARISTOTELIO LOGIKAI, DESTYTI REVERENDO TĖVO JONO GOSO, JEZUITŲ FILOSOFIJOS PROFESORIAUS, PULTUSKO KOLEGI- JOJĖ UZRASIAU AS5, JONAS SVIDERSKIS, JO MOKINYS, 1610 VIEš- PATIES METAIS.] 393 f.

113

Dalys: Logikos sąvokų apibrėžimai, 1—IV. In universam Aris- totelis logicam commentaria cum guaestionibus, 1—381. Turi- nys, 382—385. Index rerum, 386—389.

Rankraštinis logikos kursas. Scholastinės logikos paskaitos, sudarytos iš 14 disputacijų: apie logikos vertę ir jos pavadini- mą, apie protu suvokiamas esybės, apie universalijas apskritai, apie universalijas skyrium paėmus, apie antepredikamentus, apie kiekybę, apie santykį, apie kokybę ir likusius predikamen- tus, apie postpredikamentus, apie teiginį, apie silogizmą, apie įrodymą, apie mokslą. Disputacijos skirstomos į klausimus. Aiškinamos žymiausių viduramžių logikos ir antrosios schola- stikos teoretikų koncepcijos. Laikomasi nominalistinių pažiūrų.

BJK, Nr. 2593.

COMPENDIUM TOTIUS LOGICAE. [VISOS LOGIKOS VADOVELIS.] Puliusko įėzuiių kolegija, 1609, 46 I.

Rankraštinis logikos kursas. Seholastinės logikos pirmosios da- lies — dialektikos paskaitos. Dėstoma apibrėžimo, skirstymo veiksmai, terminų ir teiginių teorijos, silogistika. Aiškinamas viduriniojo termino suradimas (vad. „asilo tilto“ koncepcija).

BJK, Nr. 2172.

COMMENTARIUM IN OCTO LIBROS ARISTOTELIS DE PHYSICA AUS- CULTATIONEM ITEM IN OGUATUOR LIBRIS ARISTOTELIS DE COELO ET EIUS PARTIBUS. SUB REVERENDO PATRE JOANNEM GO5 PRO- FESSORE PHILOSOPHIAE IN COLLEGIO POLTOVIENSI SCRIPTUM PER ME JOANNEM SWIDERSKI!I EIUSDEM SCIENTIAE CULTOREM, ANNO DOMINI 1611. [KOMENTARAS AšTUONIOMS ARISTOTELIO „FIZIKOS“ KNYGOMS BEI KETURIOMS ARISTOTELIO „APIE DAN- GŲ“ KNYGOMS IR JŲ DALIMS. FILOSOFIJOS PROFESORIAUS PUL- TUSKO KOLEGIJOJE REVERENDO TĖVO JONO GOSO0 DESTYMĄ UZ- RASIAU AS, 510 MOKSLO PUOSELETOJAS JONAS SVIDERSKIS. 1611 VIEŠPATIES METAIS.] 270 f.

Daiys: In acto libros Aristotelis De Physica commentarii, 1— 209. In libros 4 Aristotelis De Coelo commentaria cum guaes- tionibus, 210—267. Index omnium guaestionum hoc opere con- tentarum, 268—269. Brėžinys, 270.

Rankraštinis gamtos filosofijos kursas. Scholastinės fizikos pa- skaitos, skaitytos Vilniaus un-to filosofijos f-to studentams Pul- tuske. Pirmoji dalis, nagrinėjanti Aristotelio „Fizikos“ aštuo- nias knygas, apima 14 disputacijų. Antrojoje dalyje — 6 dis- putacijos. Pasisakoma prieš tomistinę materijos tik kaip grynos galimybės sampratą, tvirtinama materijos nuosavas eg-

114

zistavimas. Čia remiamasi Renesanso filosofu J. Dzabarela. Šiek tiek remiamasi Renesanso astronomija — minimi Ch. Kla- vijus, M. Kopernikas, tačiau laikomasi geocentrizmo,

BJK, Nr. 2172.

COMMENTARIA IN DUOS LIBROS ARISTOTELIS DE GENERATIONE ET CORRUPTIONE. ITEM COMMENTARIA IN IV LIBROS ARISTOTE. LIS METEORORUM. ITEM COMMENTARIA IN 3 LIBROS ARISTOTE- LIS DE ANIMA. ITEM COMMENTARIA IN LIBRIS ARISTOTELIS ME- TAPHYSICORUM HOC OPERE CONTINENTUR. SCRIPTA POLTOVIAE PER IOANNEM SWIDERSKI SUB REVERENDO PATRE GOS PROFES- SORE PHILOSOPHIAE ANNO DOMINI 1612. [KOMENTARAI DVIEM ARISTOTELIO KNYGOMS „APIE ATSIRADIMĄ IR ISNYKIMĄ“. TAIP PAT KOMENTARAI KETURIOMS ARISTOTELIO „METEOROLOGIJOS“ KNYGOMS. TAIP PAT KOMENTARAI TRIMS ARISTOTELIO „APIE SIELĄ“ KNYGOMS. TAIP PAT KOMENTARAI ARISTOTELIO „META- FIZIKOS“ KNYGOMS, KURIAS SIS DARBAS APIMA. RASYTA PUL- TUSKE JONO SVIDERSKIO, DESTANT FILOSOFIJOS PROFESORIUI REVERENDUI TĖVUI GOSUI 1612 VIEšPATIES METAIS] 319 f.

Dalys: Index guaestionum, I-IV. In duos libros Aristotelis De Generatione et Corruptione commentarii, 1—95. Commentaria in libros Aristotelis Meteororum, 96—116. Commentaria in trės libros Aristotelis De Anima, 117—263. Commentaria in libros Aristotelis Metaphysicorum, 264—308. In libros Aristotelis gui parva naturalia appellantur commentariį, 309—319.

Rankraštinis gamtos filosofijos kursas. Scholastinės fizikos pa- skaitos, skaitytos Vilniaus un-to filosofijos f-to studentams Pul- tuske. Psichologijoje minimi italų Renesanso filosofai Dzaba- rela, Dž. Kardanas. Remiamasi Renesanso medikų darbais, pa- teikiama daug anatominių duomenų apie žmogaus kūno sandarą, aiškinama smegenų struktūra, širdies veikla, arterijos, venos ir Kt.

BJK, Nr. 1998. R. Plečkaitis

“

HENRICHSONAS Jonas (Henrichson Joannes), 1665.V.26 Prūsijoje — 1706.V.15 Vilniuje, filosofas, teologas jėzuitas. Braunsbergo ir Rioselio jėzuitų kolegijose dėstė poetiką, reto- riką, filosoliją, teologiją. 1704—06 Vilniaus un-te dėstė logiką ir fiziką. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1704). Seholastinės filosofijos atstovas, laikęsis idealistinių koncepcijų, skelbęs teologinį determinizmą. Kai kuriais klau- simais atsargiai polemizavo su tomistais.

PHILOSOPHRIA NATURALIS, SEU PHYSICA. PER 4 TRACTATUS IN LIBROS PHYSICORUM ARISTOTELIS DISPUTABILIS ACADEMICIS AUDITORIBUS PROPOSITI. ANNO DOMINI 1705. [GAMTOS FILOSO- FIJA, ARBA FIZIKA. ISDĖSTYTA AKADEMIJOS KLAUSYTOJAMS KE- TURIUOSE TRAKTATUOSE APIE SVARSTYTINAS ARISTOTELIO „FI- ZIKOS“ KNYGAS. 1705 VIESPATIES METAL Vilniaus un-tas, 410 f. Dalys: Prooemium, 1—2. Disputatio prooemialis. De natura et obiecto physicae, 2—6. Tractatus primus. In 8 libros Aristote- "lis De physico auditu, 6—410.

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos paskaitos. Išdėstyta pirmoji gamtos filosofijos dalis. Autorius laikosi viduramžių realistų pažiūrų, propaguoja modalistinę koncepciją, vietomis polemizuoja su Naujųjų laikų mokslinin- kais ir filosofais.

VUB, F 3 — 1208. R. Plečkaitis

HINCAS Valentinas (Hintz Valentinus), 1734.11.14 — ?, filoso- tas jėzuitas. 1759 baigė Vilniaus un-to Lilosofijos f-tą, 1765— teologijos f-tą. Ilūkstėje, Braunsberge ir Vilniaus un-te dėstė poetiką, retoriką, graikų k. 1766—67 Vilniaus un-te dėstė eti- ką, 1770—73 — filosotiją, 1767—70 dėstė filosofiją Kražiuose. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras (1766), teologijos daktaras (1773).

116

INSTITUTIONES PHILOSOPHIAE MORALIS. [ĮMORALĖS FILOSOFI- JOS PRINCIPAI.] Vilniaus un-tas, 1767, 25 p.

Rankraštinis etikos kursas. Moralės filosofijos paskaitos, ku- riose Naujųjų laikų etikos koncepcijos derinamos su teologija.

VUB, F 3 — 561, p. 446—471.

PROPOSITIONES EX UNIVERSA PHILOSOPHIA GUAE IN ACADEMIA ET UNIVERSITATE VILNENSI SOCIETATIS JESU PROPUGNABUNTUR A RELIGIOSIS EIUSDEM SOCIETATIS. PRAESIDE R. P. VALENTINO HINTZ Ė SOCIETATE JESU AA. LL. ET PHILOSOPHIAE DOCTORE EIUSDEMGĘUE PROFESSORE ANNO POST CHRISTUM NATUM 1773 MENSE IUNIO DIE 19. [VISOS FILOSOFIJOS TEIGINIAI, VILNIAUS JEZUITŲ AKADEMIJOJE IR UNIVERSITETE GINAMI 8SIO ORDINO NARIŲ. VADOVAUJANT REVERENDUI TEVUI JEZUITUI VALENTINUI HINCUI, LAISVŲJŲ MOKSLŲ IR FILOSOFIJOS DAKTARUI IR TO PA. TIES DALYKO PROFESORIUI, 1773 METAIS PO KRISTAUS GIMIMO, BIRZELIO MENESIO 19 DIENĄ.Į] 35 p.

Vilniaus un-to studentų (pavardės nenurodytos) parengtos te- zės, skirtos disputui arba filosofijos laipsniui įgyti. Viso 106 tezės: 2 logikos, 6 ontologijos, 3 kosmologijos, 6 psichologijos, 6 natūralinės teologijos, 29 bendrosios fizikos, 31 specialiosios fizikos, 23 moralės filosofijos. Dėstomi bendriausi Naujųjų lai- kų filosofijos teiginiai, suderinti su teologija. Aptariami nau- jausi gamtamoksliniai pasiekimai. Moralės filosofijai skirtose tezėse kalbama apie prigimtinę ir tautų teisę.

VUB, IV—21732, 21733. R. Plečkaitis

HRINCEVIČIUS Liudvikas (Hryncewicz Ludovicus), 1717— 1783.XII.10 Vilniuje, filosofas, teologas dominikonas. 1747—49 Vilniaus dominikonų m-loje dėstė filosofiją. 1761 —64 — Zabia- lt dominikonų vienuolyno viršininkas, 1771—74 — Lietuvos dominikonų provinciolas. Scholastinės filosofijos atstovas, to- mistas,

BELLUM CIVILE ABSĘUE CIVIUM DISCORDIA POST OLEAM TUL- LIANAE PACIS PHILOSOPHICIS LIBELLIS INSTAURATUM IN PRIMA FRONTE FORTI LOGICALIUM RATIONUM ET ARGENTORUM ACIE MUNITUM AC IN TRIUMPHUM THOMISTICAE SCHOLAE PRODUCTUM. PER ADMODUM REVERENDUM PATREM LUDOVICUM HRINCEWICZ SACRAE THEOLOGIAE LECTOREM LOGICES PROFESSOREM IN CON- VENTU GENERALI VILNENSI SANCTI SPIRITUS ORDINIS PRAEDI- CATORUM. ME VERO MILITANTE SUB EJUS SIGNIS FRATRE SYMP- HORIAM ANNO DOMINI 1747. [PILIETINIS KARAS BE PILIEČIŲ NESANTAIKOS, PO TULIJAUS ALYVŲ TAIKOS PARUOšSTAS FILOSOFI- NEMIS KNYGELĖMIS, PIRMAJAME FRONTE SUSTIPRINTAS LOGI- KOS ARGUMENTAIS BEI SIDABRO AšMENIMIS IR TĘESIAMAS TO-

117

MISTINĖS MOKYKLOS ŠLOVEI. DESTEĘ REVERENDAS TĖVAS LIUD- VIKAS HRINCEVICIUS, ŠVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIUS, LOGIKOS PROFESORIUS VILNIAUS PAMOKSLININKŲ ORDINO ŠVENTOS DVASIOS GENERALINIAME KONVENTE. UZRAŠIAU Aš, KOVOTOJAS PO JO VĖLIAVA, BROLIS SIMFORIJUS 1747 VIEŠPATIES METAIS] 571 p.

Dalys: Logica minor seu dialectica, 2—87. Acies prima logica- lium castrorum. Ad mentem invictissimi doctoris, ac doctoris angelici divi Thomae Aguinatis bene ordinata seu logica major, 88—571.

Rankraštinis scholastinės filosofijos kursas. Dėstoma tomistinė logika, skaityta Vilniaus dominikonų m-loje 1747—48.

VUB, F 3 — 779.

CORPUS PHILOSOPHICI EXERCITUS ACUTISSIMIS DE ENTE MOBL- LI GUAESTIONIBUS MUNITUM AC AD MENTEM INVICTISSIMI DOC- TORIS ANGELICI DIVI THOMAE ARUINATIS ORDINATUM, PER AD. MODUM REVERENDUM PATREM SACRAE THEOLOGIAE LECTOREM PHILOSOPHIAE PROFESSOREM FRATREM L. HRYNCEWICZ, ANNO DOMINI 1748 DIE 12 OCTOBRIS. [FILOSOFISKAI VARTOJAMA ME- DZIAGA, SUTVIRTINTA ĮZVALGIAIS KLAUSIMAIS APIE JUDANCČIĄ- JĄ BŪTĮ IR SUTVARKYTA PAGAL NENUGALIMOJO ANGELIšKOJO DAKTARO, DIEVISKOJO TOMO AKVINIEČIO PAZIŪRAS. DĖSTĖ RE- VERENDAS TEVAS, SVENTOSIOS TEOLOGIJOS LEKTORIUS BEI FIl- LOSOFIJOS PROFESORIUS BROLIS L. HRINCEVICIUS, 1748 VIESPA- TIES METAI, SPALIO MĖNESIO 12 DIENA.] 834 p.

Dalys: Guaestio prooemialis, 6—24. Pars prima philosophiae naturalis. De ente mobili in communi, Divisa in 8 libros Phy- sicorum, 24—619. Pars secunda philosophiae naturalis. De mundo et caelo, 620—650. Pars tertia philosophiae naturalis. De ortu et interitu, 651—759. Pars guarta philosophiae natura- lis. De anima, 760—834.

Rankraštinis scholastinės filosofijos kursas. Dėstoma tomistinė gamtos filosofija, skaityta Vilniaus dominikonų m-loje 1748— 49.

VUB, F 3 —670. R. Plečkaitis

HUSAŽEVSKIS Tomas (Hussarzewski Tomasz), 1732 .XII.13 Varšuvoje — 1807.X1I.13 Vilniuje, istorikas, Lietuvos Vyriau- siosios mokyklos profesorius. 1752—56 studijavo Varšuvoje fi- losofiją ir teologiją, 1756 įšventintas kunigu. 1756—69 dvasi- nių seminarijų Loviče, Varšuvoje, Vienoje profesorius, 1769— 91 Vilniaus seminarijos regentas. Edukacinės komisijos pa-

118

kviestas, 1783—805 Lietuvos Vyriausiojoje m-lojeę skaitė visuo- tinės istorijos paskaitas. 1798 buvo iškėlęs savo kandidatūrą į Lietuvos Vyriausiosios m-los rektoriaus postą. Pedagoginės veiklos pradžioje vadovavosi seholastiniu metodu, vėliau, dėsty- damas visuotinę istoriją, perėmė šviečiamosios filosofijos idė- jas. Istoriosofinės pažiūros pagrįstos prancūzų švietėjų prin- cipais. Rūpinosi E. Kondiljako veikalų vertimu ir leidyba Lie- tuvoje.

PRZEMOWA PRZY ROZPOCZĘECIU LEKCYI PUBLICZNYCH HISTORYI POWSZECHNEY W SZKOLE GEOWNEY W. X. LIT: ROKU 1783. MIANA PRZEZ JX. TOMASZA HUSARZEWSKIEGO KONG: MIS: 5. TREOL: DOKTORA, REGENSĄ SEMINAR: DIECEZALNEGO, HRISTORYI POW- SZECHNEY PROFESSORA. [KUNIGO MISIONIERIAUS TOMO HUSA- ZEVSKIO, šVENTOSIOS TEOLOGIJOS DAKTARO, DIECEZINĖS SEMI- NARIJOS REGENTO, VISUOTINĖS ISTORIJOS PROFESORIAUS KAL- BA, PASAKYTA 1783 METAIS, VIEšŠĄSIAS VISUOTINĖS ISTORIJOS PASKAITAS LDK VYRIAUSIOJOJE MOKYKLOJE PRADEDANTĮ] — Prospectus lectionum in Alma Academia et Universitate Vilnensi Scholae Principis M. D. Lit: nomine insignita ad instaurationėm studiorum ex anno 1790, in annum 1791 propositus. Vilnae. Typis Sacrae Regiae Majestatis.

„ Penes Academiam. S. 3—8 (A, B, B;).

Visuotinės istorijos paskirtis neapribojama intelektualinio smal- sumo ir emocinių poreikių patenkinimu. Pagrindinis jos tiks- las — padėti pažinti įgimtas moralines žmonių savybes. Ji la- bai svarbi, kuriant moralinę ir politinę teoriją, siekiančią pro- tingo ir teisingo „daiktų apmąstymo“. Pagrindinės visuotinės istorijos tiesos esančios šios: 1) „išmintis visuotinai nevaldo žmonių“, 2) „išminčiai būtina žmogaus darbas ir pastangos“. Visuotinė istorija tiria pražūtingas nusikalstamos veiklos, tam- sumo, netvarkos, klaidų, neprotingų aistrų ir kt. neigiamų žmogaus savybių pasekmes. Ji turinti didaktiškai išspręsti mo- ralinius uždavinius, iškylančius įvairiose taikaus tautų bendra- darbiavimo srityse, taip antai, žemės ūkyje, prekyboje, mene, Švietimas visuotinės istorijos pagalba turi padaryti susibūru- sius į visuomenę žmones laimingus, apsaugoti juos, atsklei- džiant žmogaus prigimties neprotingumą.

L— 18 MAB, 949 /1790—91.

Lit: W. Worotynski, Seminarium Glėwne w Wilnie, Wilno, 1935, A. Schletz, Wspėlpraca misjonarzy 7 Komisją Edukacji Narodowej, Kr., 1946.

E. Vasileuskis

119

HUSOVIANAS Mikalojus (Hussovianus, Hussoviensis, Husso- vius, Ussovius), apie 1475/85 LDK (?) — po 1533, poetas hu- manistas, vienas pirmųjų ir ryškiausių renesansinės LDK kul- tūros atstovų. Jaunystę praleido miškuose, padėdamas tėvui medžioti. Apie 1492 patekęs į Vilnių, savo talentu atkreipė E. Vitelijaus (Cioleko) dėmesį, pateko į jo globą. 1518—22 kaip diplomatinę misiją atliekančio Vitelijaus dvariškis gyveno Ro- moje, kur parašė pirmuosius išlikusius kūrinius, tame tarpe „Giesmę apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Po Vitelijaus mirties (1522) atvykęs į Lenkiją, apsigyveno Kroku- voje. Po 1525 tapo dvasininku. Husoviano pasaulėžiūra forma- vosi veikiama krikščioniškos ideologijos ir plintančių Renesanso idėjų, ji patyrė stiprią visuomeninių filosofinių Vitelijaus pa- žiūrų įtaką. Kūryboje pastebimas Antikos, Viduramžių, Rene- sanso autorių poveikis. Krokuvos periodu parašyti kūriniai tiek meniniu, tiek idėjiniu atžvilgiais yra žymiai silpnesni, juose ryšku sustiprėjęs domėjimasis teologine scholastika, ginama katalikybė, pasisakoma prieš liuteronus, smerkiamas krikščio- nybės susiskaldymas, aukštinami įvairūs autoritetai, propaguo- jamas renesansinis naudos bei malonumų siekimas. Geriausios Husoviano eilutės patraukia pasaulietišku demokratizmu, jose reiškiamos humanistinės, patriotinės idėjos, smerkiami karai, pasisakoma už taiką bei tautų draugystę.

DE STATURA FERITATE AC VENATIONE BISONTIS. [APIE STUMBRO ISVAIZDĄ, ZIAURUMĄ IR MEDŽIOKLĘ.] — Nicolai Hussoviani Carmina Edidit, Praefatione Instruxit, Adnotationibus [lustravit Ioannes Pelczar. Cracoviae, 1894, p. 3—47. (Sutrumpintai toliau: N. Russo- viani Carmina, Cracoviae, 1894). Pirmoji publikacija: Carmen Nicolai Hussoviani de statura feritate ac venatione Bisontis, Gale; Impressum Cracoviae per Hieronymum Vietorem. Anno Domini MDXXIII. (1523). Men- se Octob. 56 p. Lietuviškas vertimas: M. Husovianas, Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę.— „Lietuvos TSR aukštųjų mokyk- lų mokslo darbai. Literatūra“, t. VI, V., 1963, p. 157—180.

Poema, kurioje reiškiama Renesanso epochai būdinga praktinė filosofija, skelbiamos politinės, ekonominės, etinės idėjos, pro- paguojamas valstybinis LDK patriotizmas. Lietuva laikoma krikščionybės Iorpostu kovoje prieš turkų-totorių veržimąsi į Europą, idealizuojamas didysis kunigaikštis Vytautas, aukšti- nami jo politiniai bei doroviniai principai. Vedama poleminė kova su mecenato Vitelijaus priešais, kurie puolami, dengian- tis metaforomis bei alegorijomis. Smerkiamos visuomeninio gyvenimo ydos, netikę papročiai, kritikuojama Kryžiuočių or- dino politika, propaguojama taika tarp krikščioniškų Europos.

120

valstybių, reiškiamos humanistinės idėjos. Ryški Vergilijaus, Ovidijaus, Plinijaus ir kt. autorių įtaka, juntamas visuomeni- nių filosofinių Vitelijaus pažiūrų poveikis.

NOVA ET MIRANDA VICTORIA DE TURCIS MENSE IULIO, [NAUJA IR NUOSTABI PERGALĖ PRIES TURKUS LIEPOS MĖNESĮ] — N. Hussoviani Carmina, Cracoviae, 1894, p. 48—55, Pirmoji publikacija: Nova et miranda de Turcis victoria mense Julio. In Epinicion de Turcis tetrastichon M. Pyrserij Silesij. Cracoviae apud Hieronymum Vie- torem An. M, D. XXIII. (1524). 8 p.

Panegirinė poema, kurioje džiūgaujama pergalės prieš įsibrovu- sius turkus proga. Aukštinamos moralinės paprastų valstiečių savybės, apmąstoma į sunkius gyvenimo išbandymus patekusio žmogaus dalia, liaupsinamas karalius Žygimantas Senasis. Rei- škiamos etinės, politinės, socialinės pažiūros, propaguojamas patriotizmas.

DE VITA ET GESTIS DIVI HYACINTHI. OPUSCULUM NICOLAI HUS- SOVIANI. [APIE šVENTOJO HIACINTO GYVENIMĄ IR DARBUS. MI- KALOJAUS HUSOVIANO KŪRINYS] — N. Hussoviani Carmina, Cracoviae, 1894, p. 56—97. Pirmoji publikacija: De vita et gestis Divi Hya- cinthi, Opusculum Nicolai Hussoviani. Gale: In aedibus Hieronymi Vietoris Anno domini 1525. 32 p.

Poema — katalikybės apologija. Puolami liuteronai, liaupsina- mas Žygimantas Senasis, propaguojami įvairūs scholastinės metafizikos teiginiai. Pasisakoma už taiką, nurodoma karų žala liaudžiai. Reiškiamos kai kurios scholastinės filosofijos, etikos idėjos. Tai vienas silpniausių Husoviano kūrinių, kuriame kar- tojami viduramžiškos Stanislovo Krokuviečio (XIV a. pirma pusė — 1365) knygos „Apie šv. Jackaus gyvenimą ir stebuklus“ pasakojimai apie stebukladarišką šventojo veiklą Lenkijoje, Ki- įeve ir kt. +

AD REVERENDISSIMUM PLOCENSEM CONSOLATORIA. [PAGUODOS ZODIS GARBINGIAUSIAJAM PLOCKIECIUI.] — N. Hussoviani Car- mina, Cracoviae, 1894, p. 98—99. Pirmoji publikacija kn.; Carmen Nico- lai Hussoviani de statura feritate ac venatione Bisontis. Gale: 1mp-

ressum Cracoviae per Hieronymum Vietorem. Anno Domini MDXXIII. (1523). Mense Octob. P. 47—48.

Eilėraštis, kuriame reiškiama paguoda Vitelijui. Atsiskleidžia garbės, dorybės, darbštumo, pavydo ir kt. etinių kategorijų su- vokimas. Remiamasi Antikos, Renesanso autoriais.

Lit: V. Sakavičius, Nicolaus Hussovianus, kaipo pirmasis lietuvių humanistas.— „Lietuvių tauta“, kn. 3, d. 2, V., 1923, p. 464—466. J. Kroė-

kowski, Mikolaja Hussowskiego „Carmen de bisonte“, Wr., 1959, B. Kazlauskas, Mikalojus Husovianas ir jo giesmė apie stumbrą.— „Lie-

121

tuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra“, t. VI, V., 1963, p. 141—155. Cl. Backvis, Nicolas de Hussow. Mikolaj z Hussowa, kn.: Literatura, komparatystyka, folklor. Ksiega pošwigcona Julianowi Krzyža- nowskiemu, W., 1968, s. 40—100. A. Varanavičius, Patriotiniai moty- vai Mikalojaus Husoviano poemoje apie stumbrą.— „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, A serija, t. 2(43), V., 1973, p. 49—71. T. p., Gyvenimo prasmės samprata Erazmo Vitelijaus ir Mikalojaus Husoviano kūryboje.— „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, A serija, t. 3(52), V., 1975, p. 25—37,

A. Varanavičius

i!

ILINIČIUS Jonas (Illinicz Joannes), 1685.V1.49 — 1761/62 ?, filosofas jėzuitas. 1705 baigė Vilniaus un-to filosofijos f-tą, 1713 — teologijos f-tą. Minsko ir Pultusko kolegijose dėstė poe- tiką, retoriką, filosofiją. 1722—25 Vilniaus un-te dėstė filoso- fiją. Yra buvęs Oršos, Naugarduko ir Vitebsko kolegijų rekto- riumi. Vilniaus un-to laisvųjų mokslų ir tilosofijos daktaras (1722). Scholastinės filosofijos atstovas, gynė scholastiką nuo. Naujųjų laikų gamtos mokslo filosofinių išvadų.

LOGICA. [LOGIKA.] Vilniaus un-tas, 1722—23, 163 I.

Dalys: Prodromus scientiarum. Discursus dialecticus in philo- sophicas difficultis vias comite academico expeditus eguite anno 1722 die 2 septembris, 2—49. Logica seu rationalis philosop- hia, 49—163.

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės logikos paskaitos, kuriose remiamasi tradiciniais jėzuitų ordino teoretikais.

VUB, F 3 — 901. PHILOSOPHIA. [FILOSOFIJA.] Vilniaus un-tas, 1728—25, 405 t.

Dalys: Physica seu philosophia naturalis. Anno 1723, 1—366, 394—405: Guaestio prooemialis, 1—2. De principiis corporis naturalis in communi, 2—87. Tractatus secundus. De causis, 87—166. Tractatus tertius. De proprietatibus corporis naturalis, 166—204, Disputatio ultima. De mundo et caelo, 204—214. Con- tinuatio physicae sive tractatus in libros Aristotelis De ortu et interitu seu De generatione et corruptione, 216—330. Tractatus in libros Aristotelis De anima, 330—366. Disputatio ultima physica. De elementis et meteoris, 394—405. Philosophia trans- naturalis seu metaphysica, 367—393.

Rankraštinis filosofijos kursas. Scholastinės gamtos filosofijos ir metaiizikos paskaitos. Gamtos filosofija išdėstyta detaliai,

123

vietomis polemizuojama su Naujųjų laikų gamtos mokslo pa- žiūromis. VUB, F 3 — 1077. R. Plečkaitis

IZAOKAS TRAKIETIS (hebr.:.EANMVAX 12 PNY“ A. to:

rabi Icchak ben Abraham; R. Isaacus filius Abrahami; Izaak ben Abraham z Trok; Izaak syn Abrahama z Trok), apie 1525 — apie 1586, religinis polemistas, gydytojas, Lietuvos karaimų vadovas (rabi). Gerai pažino hebrajų ir krikščionių teologiją, turėjo gerą filosofinį pasiruošimą, mokėjo lotynų, lenkų, heb- rajų ir kt. kalbas. Išrinktas karaimų bendruomenės Trakuose sekretoriumi, ėjo tas pareigas 20 m. Aktyvus religinių disputų su katalikybės, reformacijos ir pravoslavybės šalininkais daly- vis. Apie 1585 parašė hebrajų k. veikalą „Tikėjimo ramstis“

(hebr: AVN PYTTI, Iot. transkr.: chizuk emuna), kuris 1594

suredaguotas autoriaus mokinio J. Malinovskio, paplito rank- raščiais po Europą ir Afriką, buvo išverstas į ispanų (1621), vokiečių (1624), lotynų (1681), anglų ir kt. kalbas. Pirmą kar- tą hebrajų k. (lygiagrečiai su vertimu į lotynų k.) veikalas bu- vo išleistas 1681 Altdorfe. Be šio veikalo Izaokas Trakietis yra parašęs himnų karaimams (paskelbti 1892). Filosofinės Izaoko Trakiečio pažiūros pagrįstos judaizmo apologetika, nukreipta prieš katalikybę. Daugeliu atvejų kristologijos klausimais soli- darizuodamasis su Lietuvos ir Lenkijos arijonų S. Budnio, M. Čechovičiaus, sociniečio M. Parutos ir kt. teiginiais, Izaokas Trakietis palaikė kreacionizmo doktriną. Kartu jam būdinga kritiškas Sv. Rašto vertinimas, reikalavimas vadovautis sveiku protu, savitas tiesos supratimas, racionalizmas, pagarba pa- saulietiškai filosofijai. Pasisakė už kultūringą disputų formą, už Lietuvoje ir Lenkijoje vyravusią religinę toleranciją, gilinosi į religinės etikos pioblemas. „Tikėjimo ramstis“ sužadino di- delę polemiką, iššaukė nemažai priešiškų vertinimų, replikų, opozicinių veikalų. Volteras ir kt. enciklopedininkai veikalą vertino palankiai.

:DNYDX D PTY* A TDN SX DNANX PIT BA

(lot. transkr.: SEIFER CHIZUK EMUNA AšER CHIBER RABI ICCHAK BEN ABRAHAM). LIBER MUNIMEN FIDEL AUTORE R. ISAACO FILIO ABRAHAMI. EX. MS. AFRICANO. [KNYGA „TIKĖJIMO RAMSTIS“, PA- RASYTA RABI IZAOKO, ABRAOMO SŪNAUS. Iš AFRIKIETISKO RANK-

124

RASCIO.] — Tela Ignea Satanae. Hoc est: Arcani, et horribiles Judaeorum adversus Christum Deum, et Christianam Religionem Libri ANEKAOTOI. Sunt vero: R. Lipmanni Carmen Memoriale. Liber Nizzachon Vetus Autoris Incogniti. Acta Disputationis R. Jechielis Cum (Guodam Nicolao. Acta Dis- putationis R. Mosis Nachmanidis Cum Fratre Paulo Christiani, Et Fratre Raymundo Martini. R. Izaaci Liber